Johan Theorin - Prieblanda

— Kam apskritai... reikėjo parvežti Nilsą Kantą? — sukuždėjo Jerlofas. — Ne dėl Gunaro Ljungerio. Ljungeriui Nilsas buvo vertingesnis Amerikoje... Tuomet jis nekėlė pavojaus ir Gunaras kasmet galėjo iš Veros gauti vis daugiau žemės... Vokiečių karo grobis, palyginti su visa žeme, kurią Gunaras galėjo pasisavinti, buvo menkniekis. — Jis įkvėpė. — Kažkas kitas norėjo sugrąžinti Nilsą namo... ir leisti jam bemaž pasiekti motiną, o tada įvykdyti mirties bausmę. Deramą bausmę.

Julija vėl papurtė galvą, bet silpnai.

— Buvo pagalbininkas, — toliau kalbėjo Jerlofas, — kuris padėjo Gunarui Ljungeriui su Martinu Malmu pargabenti karstą į Elandą ir kuris dalyvavo šį atidarant ir patikrinant... ir kuris galėjo visus įtikinti, kad Nilso Kanto kūnas parsirado namo. Jaunas ir patikimas policininkas.

Palatoje vėl stojo tyla. Pasukęs galvą, Jerlofas pasižiūrėjo į duris.

Julija atsigręžė.

Lenartas sugrįžo. Jis pravėrė palatos duris jai nepastebėjus. Įžengė palaton lyg niekur nieko.

— Taigi vėl skambino viršininkas. Jie jau baigė visus tyrimus Marnese, tad galėsiu pradėti darbą, kai...

Lenartas nutilo ir sustojo susidūręs su rimtais jų žvilgsniais.

— Ar kas nors atsitiko? — paklausė užlindęs už lankytojo kėdės.

— Mes kalbėjome... apie sandalą, Lenartai, — pasakė Jerlofas. — Jenso sandalą.

— Sandalą?

— Tu pasiskolinai jį iš manęs... jei prisimeni. Ar žemyno kriminalistai atsiuntė kokį nors atsakymą... ar rado ant jo atspaudų?

Valandėlę Lenartas tyliai stebeilijo į Jerlofą, paskui papurtė galvą.

— Ne. Jokių atspaudų... Jie nieko nerado.

— Sakėt, kad išsiuntėt jį, — tarė Julija, žiūrėdama į Lenartą.

— Tikriausiai išsiuntei? — paklausė Jerlofas. — Galbūt galėtume patikrinti... ar jie gavo?

— Nežinau... galbūt, — atsakė Lenartas.

Jis visą laiką žiūrėjo į Jerlofą, bet jo žvilgsnyje nebuvo pykčio. Išvis jokių jausmų. Išbalusiu veidu jis iš lėto uždėjo rankas ant kėdės atkaltės.

— Mane domina vienas dalykas, Lenartai... — tarė Jerlofas ir paklausė: — Kada iš tikrųjų pirmą kartą susitikai su Gunaru Ljungeriu?

Lenartas nudelbė akis į savo rankas.

— Neprisimenu.

— Neprisimeni?

— Greičiausiai... šešiasdešimt pirmaisiais arba šešiasdešimt antraisiais. — Jo balsas buvo monotoniškas ir bejėgis. — Vasarą, kai buvau paskirtas nauju Marneso policininku. Į jo restoraną Longvike įsilaužė nusikaltėliai... ir aš atvažiavau ten priimti skundo. Mes pradėjom kalbėtis.

— Apie Nilsą Kantą?

Lenartas linktelėjo. Jis vis dar vengė žiūrėti į Juliją.

— Beje, Ljungeris žinojo... Jis išsiaiškino, kad aš esu nušauto kaimo prokuroro sūnus. Po kelių savaičių jis man paskambino ir vėl pasikvietė į kontorą. Paklausė, ar nenorėčiau pamėginti surasti Kanto, parvilioti namo ir galiausiai atkeršyti už tėvą... Ar manęs tai nedomintų?

Lenartas nutilo.

— Ką atsakei?

— Pasakiau, kad domintų. Aš jam padėčiau, o jis padėtų man. Tai buvo dalykinis sandoris.

Jerlofas palengva linktelėjo.

— Ar jis pasibaigė prieš keletą dienų? — tyliai paklausė. — Marneso nuovadoj? Ar bijojai, kad Ljungeris ims pasakoti apie tave kolegoms? Lenartai, kas iš tikrųjų laikė revolverį... tą, su kuriuo nušautas Gunaras Ljungeris?

Lenartas tik dėbsojo sau į rankas.

— Nesvarbu.

— Dalykinis sandoris, — tyliai tarė Julija.

Ji pažvelgė pro langą. Ten išvydo sutemas, bet jos mintys sukosi visai apie kitus dalykus.

Ji galvojo apie tai, kad Martinas Malmas gavo pinigų naujiems laivams.

Apie tai, kad Gunaras Ljungeris gavo daugybę pigios žemės, kurią galėjo brangiai parduoti.

Ir apie tai, kad Lenartas Henriksonas, kurį dar neseniai tarėsi įsimylėjusi, galų gale atkeršijo Nilsui Kantui.

Ir už viską sumokėta jos sūnaus gyvybe.

— Tai buvo sandoris, — pasakė Lenartas. — Aš turėjau padėti Ljungeriui ir Martinui Malmui sutvarkyti kai kuriuos reikalus... O jie turėjo padėti man.

— Vadinasi, tą dieną... jūs susitikot per miglą kalkynėj, — tarė Jerlofas.

— Ljungeris man paskambino iš ryto ir pranešė, kad jie važiuos prie aukinės krūsnies. Mes turėjom ten susitikti. Bet aš pavėlavau, o kai nuvažiavau, radau chaosą... Martinas Malmas gulėjo ant žemės paplūdęs kraujais. Kantas partrenkė jį kastuvu. Malmas niekad neatsigavo... Po kelių dienų jam pirmąsyk išsiliejo kraujas į smegenis.

— O Jensas? — tyliai paklausė Julija.

— Tai buvo nelaimė, Julija. Aš jo nepastebėjau... — sugergždė Lenartas, į ją nežiūrėdamas. — Kantui mirus, mes atradom... kūnelį po automobiliu. Jis... nespėjo pasitraukti, kai užvažiavau ant Kanto.

Jis nutilo.

— Kur jį užkasėt? — paklausė Jerlofas.

— Jis guli kapinėse, Kanto kape. — Lenartas kalbėjo lyg žmogus, verčiamas prisiminti baisų sapną. — Sutemus nunešėm ten berniuką ir Kanto kūną. Prie kapinių vartų pritaisėm varpelį, kad išgirstume, jei kas nors ateitų, ir nulenkėm žolę į šoną. Žemę sukrovėm ant brezento. Paskui pusę nakties kasėm. Martinas Malmas, Ljungeris ir aš. Visi trys... kasėm ir kasėm. Buvo siaubinga.

Julija užsimerkė.

Prie akmeninės tvoros, pamanė ji. Jensas palaidotas prie akmeninės tvoros, juosiančios Marneso kapines, nužudytas neapykantos kupino žmogaus — visiškai taip, kaip sakė Lambertas.

Ji įkvėpė.

— Bet prieš užkasant Jensą, — užsimerkusi silpnu balsu ištarė Julija, — vakare jūs atėjot į Stenviką ir padėjot jo ieškoti. Jūs vadovavot paieškai berniuko, kurį pats nužudėt... mano sūnaus. — Julija alsiai atsiduso. — O paskui važinėjot neva ieškodamas kalkynėj, kad nutrintumėt savo paties pėdsakus.

Lenartas tyliai linktelėjo.

— Bet nebuvo lengva, — sumurmėjo vis dar į ją nežiūrėdamas. — Julija, noriu tik pasakyti, kad nebuvo lengva niekam neprasitarti. O dabar, šį rudenį, kai jūs sugrįžot... aš labai norėjau jums padėti... Aš mėginau... norėjau pamiršti, kas atsitiko prieš dvidešimt metų, ir pabandyti ir jus priversti tai pamiršti. — Jis nutilo, paskui pridūrė: — Tikėjaus, kad pavyks.

— Vadinasi, Nilsas Kantas guli savo karste, — pasakė Jerlofas.

Lenartas linktelėjo ir pasižiūrėjo į jį.

— Aš daug metų nebuvau kalbėjęsis su Gunaru Ljungeriu. Nieko apie šį reikalą... Nė truputėlio nenujaučiau, ką jis ketina daryti tau, Jerlofai.

Paleidęs kėdės atkaltę, jis pamažėle apsigręžė ir dabar vėl atrodė toks pat pavargęs kaip pirmą kartą, kai ji išvydo jį prie akmenų kirtyklos. O gal dar labiau.

Nuėjęs prie durų, jis paskutinįsyk atsigręžė.

— Galiu pasakyti, kad... kad šaudamas į Ljungerį jaučiausi geriau, nei keršydamas Nilsui Kantui.

Lenartas pravėrė duris ir išėjo.

Jerlofas atsikvėpė palatos tyloje. Niekas neplojo.

Jis pažvelgė į dukterį.

— Man... gaila, Julija... — sukuždėjo. — Baisiai gaila.

Ji linktelėjo pro bėgančias ašaras susitikusi jo žvilgsnį.

Tą valandėlę ji tarytum pamatė, kaip galėjo atrodyti Jensas užaugęs. Išvydo tai Jerlofo veide. Pamanė, kad jie būtų labai panašūs — senelis ir vaikaitis. Jensas turėtų dideles liūdnokas akis, minčių įspaustas raukšles plačioje kaktoje ir protingą bei nuovokų žvilgsnį, regintį tiek pasaulio tamsą, tiek šviesą.

— Aš myliu tave, tėte.

Ji suėmė Jerlofo plaštaką ir stipriai suspaudė.

Epilogas

Buvo pirma tikro pavasario diena, saulės, šilumos, gėlių ir paukščių diena, kai dangus virš Elando tarsi pakyla it žydra vėjo plaikstoma paklodė. Diena, kai gyvenimas tarsi vėl prisipildo galimybių, kad ir koks senas būtum.