Johan Theorin - Prieblanda

— Gerai, — sutinka Gunaras. — Metu dalbą.

Ir meta. Dalba sunkiai dunksteli šalia aukinės krūsnies.

— Puiku. — Ir Nilsas numeta kastuvą, bet neatsipalaiduoja. — O dabar noriu eiti prie...

Staiga ir jis išgirsta kažkokį garsą. Šis stiprėja. Silpnas šniokštimas nuo kaimo kelio, greitai peraugantis į duslų gaudesį.

Automobilio variklis.

— Matyt, sulauksim bendrų, — taria Gunaras.

Jis neatrodo nustebęs.

Praeina dar kelios sekundės. Tuomet už jų migloje išauga platus šešėlis. Šešėlis, keturiais ratais atriedantis žole.

Tai kitas „Volvas“, naujas rudas „Volvas“, pamažėle išvažiuojantis iš miglos. Pasukęs jis sustoja prie Gunaro automobilio, variklis išjungiamas.

Vairuotojo durelės atsidaro.

Nilsas neatpažįsta nei automobilio, nei iš jo lipančio vyro. Bet mato, kad vyras daug jaunesnis už jį patį ir vilki gerai išlygintą juodą policininko uniformą. Dėkle pistoletas. Vyras uždaro dureles, pasitaiso uniforminį švarką ir tyliai prieina prie jų.

Atvykėlis sustoja keli metrai iki Nilso. Jis nenuleidžia akių nuo Nilso, ir šis išsižioja.

— Mes niekad nebuvom susitikę, — taria policininkas. — Bet aš apie tave daug galvojau.

Nilsas spokso išsižiojęs.

— Tu nužudei mano tėvą.

Keletą sekundžių Nilsas nieko nesupranta.

— Nilsai, čia Lenartas, — paaiškina Gunaras už kelių metrų. — Lenartas Henriksonas. Jo tėvas buvo kaimo prokuroras. Tikriausiai prisimeni, prieš daugelį metų, kai buvai jaunas... Jūs susitikot traukiny, važiuojančiame į Borgholmą.

Kaimo prokuroro sūnus.

Tada galų gale Nilsas supranta. Supranta, kas netrukus atsitiks, ir pagaliau reaguoja. Nilsas mato, kaip Henriksono ranka čiuopia pistoletą. Atatupstas atsitraukia į miglą ir duoda į kojas.

— Stok!

Nilsas, aišku, nesustoja, jis bėga. Paspęsti spąstai tuoj užsitrenks, bet jis iš jų iššoka.

Jis jau nebėra jaunas ir žole juda lėtai, bet čia jo kalkynė, jo žemė. Jis bėga per miglą nuleidęs galvą, taikydamas į artimiausius didelius krūmus ir laukdamas už nugaros šūvio, — bet pasilenkęs spėja įlįsti priedangon už kadagių dar prieš atlekiant kulkai.

Nilsas girdi migloje sau už nugaros šūkaujant, bet jau toli.

Jis nesustoja. Skuodžia tiesiai pirmyn dideliais žingsniais.

Ar šis kelias į kaimą?

Nilsui atrodo, kad taip. Jis keliauja namo, pagaliau namo, pas motiną, ir niekas jo nesustabdys.

Staiga Nilsas pamato, kaip prieky migloje išryškėja figūra, ir sustojęs atsikvepia.

Jis pasirengęs vėl duoti į kojas, bet čia ne persekiotojas. Tai mažas berniukas, galbūt ne daugiau nei penkerių ar šešerių metų. Jis išnyra iš pilkos miglos ir sustoja vos už dešimties žingsnelių.

Berniukas mažas ir smulkus, trumpom kelnaitėm ir raudonais marškinėliais, apsiavęs sandaliukais. Dvejodamas jis tyliai ir smalsiai žiūri į Nilsą, lyg iš tikrųjų jo nebijotų, bet suprastų, kad reikia bijoti.

Bet Nilsas vaikui nepavojingas. Jis visad tik gindavosi ir tą vasaros dieną iš tikrųjų mėgino išgelbėti skęstantį brolį, nors ir per vėlai — ir per visą savo gyvenimą niekad nenuskriaudė vaiko. Niekad.

— Labas, — pasisveikina Nilsas ir atsikvepia.

Jis mėgina kvėpuoti ramiau, kad neišsigąstų.

Berniukas neatsako.

Greitai pasukęs galvą, Nilsas apsidairo, bet, regis, niekas jo nesiveja. Jį saugo migla. Per ilgai čia pasilikti negali, bet kaip tik dabar galima atsipūsti.

Tada be šypsenos vėl pasižiūri į berniuką ir tyliai paklausia:

— Ar tu vienas?

Berniukas tyliai linkteli.

— Paklydai?

— Man rodos, — tyliai atsako berniukas.

— Nieko baisaus... Aš gerai susigaudau kalkynėj. — Nilsas žengia žingsnį artyn. — Kuo tu vardu?

— Jensas.

— O toliau?

— Jensas Davidsonas.

— Gerai. Aš vardu...

Jis sudvejoja — kurį iš savo vardų pasisakyti?

— Aš vardu Nilsas, — pagaliau ištaria.

— O toliau? — klausia Jensas. Tai truputį panašu į žaidimą.

Nilsas susijuokia.

— Aš vardu Nilsas Kantas. — Jis žengia dar vieną žingsnį.

Berniukas tebestovi vien žolės, pilkakmenio ir kelių kadagių krūmų pasaulyje. Žolė, akmenys ir krūmai — tai viskas, ką gali įžiūrėti migloje. Nilsas mėgina jam nusišypsoti parodydamas, jog viskas gerai.

Juos gaubia migla, nesigirdi jokių garsų. Net paukščių.

— Nieko baisaus, — ramina Nilsas.

Prieš pareidamas namo pas motiną, jis ketina, nusivedęs berniuką į kaimą, surasti jo namus.

Dabar juodu stovi prie pat vienas kito — Nilsas ir Jensas.

Paskui už jų migloje aidėdamas užriaumoja variklis, Nilsas mėgina apsigręžęs sprukti, bet nespėja žengti nė žingsnio.

Riaumojimas stiprėja ir, regis, sklinda iš visų pusių.

Tai automobilis, rudasis „Volvas“, slysčiodamas žole atlekia pro akmenis ir krūmus ir pasileidžia tiesiai į Nilsą. „Volvas“ nelėtina greičio.

Dešinėn ar kairėn?

Automobilis auga, jis toks platus. Nilsas turi vos keletą sekundžių rinktis, sekundė — ir jau vėlu. Apglėbęs berniuką, jis gali tik žiūrėti. Pasislėpti nėra kur.

Valandėlę viskas išnyksta.

Viskas nutyla. Šaltos sutemos.

Garsai sugrįžta kaip duslus aidas. Migla, šaltis ir tuščiąja eiga dirbantis variklis.

— Ar pasivijai? — klausia balsas.

— Taip... matau jį.

Nilsas guli aukštielninkas žolėje. Dešinė koja keistai pariesta, bet jis nejaučia skausmo.

Automobilis su paleistu varikliu stovi už keleto metrų. Vairuotojo durelės praviros. Iš automobilio iš lėto išlipa policininkas su pistoletu rankoje.

Keleivio durelės iš kitos pusės irgi atsidaro. Išlipa Gunaras, bet lieka prie automobilio, nusukęs akis į kalkynę.

Priėjęs prie Nilso, policininkas sustoja.

Dabar jis nieko nesako, tik žiūri.

Staiga Nilsas prisimena berniuką migloje, Jensą — kur jis dėjos?

Jis pradingo.

Nilsas tikisi, kad Jensas Davidsonas pradingo, kad jis paspruko migloje ir mažais sandaliukais nukurnėjo atgal į Stenviką. Laimingai pabėgo. Nilsas nori pasekti jo pavyzdžiu, grįžti į savo namus, bet negali pasijudinti. Koja tikriausiai lūžusi.

— Pabaiga, — teištaria.

Pabaiga, motin. Viskas baigiasi čia, kalkynėj.

Nilsas labai pavargęs. Jis galėtų nušliaužti į Stenviką, bet nepajėgia.

Aplink jį renkasi mirusieji, pilki tyliai prisiplakantys šešėliai.

Tėvas ir broliukas Akselis. Du vokiečių kareiviai. Kaimo prokuroras traukiny ir švedų jūrininkas iš Niubru.

Visi mirę.

Jaunasis policininkas linkteli priešais.

— Taip, jau pabaiga.

Jis stovi vos už kelių žingsnių nuo Nilso.

Policininkas nuspaudžia nuleisto pistoleto saugiklį, nusitaiko Nilsui į galvą ir šauna. 38

Pamažėle Jerlofas iškuždėjo Nilso Kanto mirties istoriją. Julija turėjo pasilenkti, kad girdėtų. Bet ji išgirdo viską, iki pat galo.

Ji sėdėjo prie lovos tyli ir pastirusi, žiūrėdama į Jerlofą.

— Ar tai... atsitiko? — paklausė po ilgokos tylos palatoje. — Ką dabar papasakojai? Ar esi tikras?

Jerlofas iš lėto linktelėjo.

— Visiškai tikras, — sušnabždėjo.

— Kodėl? Kaip gali būti toks tikras?

— Na... Kai ką man pasakė Ljungeris... laukdamas, kol aš mirtinai sušalsiu. Jis kalbėjo... kad jo uždavinys nebuvo tik išvilioti iš Veros Kant žemę ir pinigų. Jis sakė, kad būta ir keršto. Bet... keršto kam? Ir kas norėjo keršyti? Aš gulėjau ir mąsčiau... ir sumąsčiau tik vieną žmogų.

Julija papurtė galvą.

— Ne, — teištarė.