Johan Theorin - Prieblanda

Jerlofas pakėlė akis. Virš jo galvos pralėkė šešėlis.

Milžiniškas daiktas mirksinčiomis akimis sklendė virš kranto. Tamsiu viršum ir šviesia apačia, visą laiką grumenantis, su apšviestu užrašu POLICIJA ant plokščios apatinės pusės.

Tai buvo sraigtasparnis.

Ljungeris Jerlofą paliko. Jis dingo, pabėgo — lyg susektas trolis dideliais žingsniais skuodė žvyrkeliu.

Jerlofas žiūrėjo. Didžiuliai propeleriai grumėdami sukosi ir sukosi. Taip, tikrai ten viršuje skraidė sraigtasparnis, pasviro į priekį, nuslydo virš pakrantės pievos ir smuktelėjo žemyn.

Policijos sraigtasparnis atsargiai nusileido, ir Jerlofas užsimerkė.

Jis nejautė nei džiaugsmo, nei palengvėjimo, išvis nieko nejautė. Jo smegenys vis dar laukė mirties laivo, atplauksiančio jo išsivežti jūron. Bet laivas neatplaukė.

Rotoriaus menčių grumėjimas nuslopo, ir atsidarė dvejos sraigtasparnio durys. Išlipo pora susilenkusių vyrų su šalmais. Vyrai vilkėjo pilkomis kombinezonus primenančiomis uniformomis; tai buvo pilotai arba skraidantys policininkai, jie greitai artėjo žole prie Jerlofo.

Vienas jų po pažasčia nešėsi šildomąją antklodę, kitas laikė baltą lagaminą. Jerlofas, ėmęs suprasti, kodėl jie čia atskrido, atsiduso.

Sraigtasparnis atskrido dėl jo. Dabar jis ištvers. 36

— Jis ten!

Julija garsiai suriko, ir Lenartas taip staigiai paspaudė stabdžius, kad automobilį nubloškė į šoną. Bet greitis buvo nedidelis ir automobilis kone bemat sustojo skersai plento. Jie buvo į pietus nuo kelio į Stenviką.

— Kur? — paklausė Lenartas.

Julija parodė pro priekinį stiklą.

— Aš jį matau. Ten... lauke. Jis ten guli!

Lenartas palinko į priekį. Tada vėl įjungė variklį ir pasuko vairą.

— Aš apsigręšiu. — Automobilis staigiai apsisuko ant blizgančio nuo lietaus kelio. — Čia yra kelias... aš įvažiuosiu.

Bet jiems įsukus į žvyruotą keliuką, Julija suprato klydusi. Tai buvo ne kūnas. Tai buvo...

Lenartas sustabdė automobilį, ir Julija greitai pravėrė dureles. Bet su ramentais ji klypinėjo iš lėto ir Lenartas ją pralenkė.

Pasilenkęs jis pakėlė iš pakelės griovio Julijos pastebėtą daiktą.

— Tai tik paltas. Išmestas paltas.

Julija priklypavo pasižiūrėti. Jai užgniaužė kvapą.

— Tėtės.

— Ar esat tikra? Jis atrodo lyg...

— Dirstelkit į vidinę kišenę.

Atvertęs paltą, Lenartas įkišo ranką kišenėn. Ištraukęs piniginę, ją atidarė.

— Reikėtų žibintuvėlio... — burbtelėjo prikišdamas piniginę prie automobilio žibinto.

— Ji Jerlofo, — pasakė Julija. — Aš pažįstu.

Lenartas, ištraukęs seną vairuotojo pažymėjimą, linktelėjo.

— Taip. Jo.

Tuomet apsidairė.

— Jerlofai! — riktelėjo. — Jerlofai!

Bet vėjas ir įjungtas automobilio variklis užgožė jo šauksmą.

— Mums reikia įsėsti į automobilį ir apžiūrėti vietovę. Šito kelio aš nepažįstu... Man rodos, jis eina pakrantėn.

Apsisukęs jis žengė prie automobilio ir šūktelėjo į radijo mikrofoną.

Julija, atsekusi iš paskos, vėl sėdo keleivio sėdynėn.

— Sraigtasparnis žino, kur mes dabar esam, — tarė Lenartas.

Jis įjungė pirmąją pavarą ir ėmė iš lėto važiuoti prisimerkęs žiūrėdamas pro priekinį stiklą.

— Išjungsiu žibintus, tada matysim geriau.

Kelias priešais buvo juodas kaip anglis, bet kai Julijos akys apsiprato, abipus ji išvydo kalkynę. Kiekvienas naujas ten išdygstantis šešėlis atrodė lyg žolėje stovintis senas žmogus, bet šešėliai tebuvo kadagių krūmai.

Staiga Lenartas mostelėjo ranka į viršų.

— Štai! Ilgai lauktas.

Julija įbedė akis į dangumi judančią raudonos ir baltos šviesų porą. Ji suprato, kad tai sraigtasparnis, ir tuo pat metu vėl sutraškėjo policijos radijas.

Lenartas atsiliepė.

— Man rodos, jie kažką rado, — pasakė jis. — Prie vandens.

Jis padidino greitį, apsuko lankstą — ir po sekundės visą automobilį nušvietė akinamai balta šviesa. Tai buvo kitas automobilis.

— Po velnių! — suriko Lenartas greta Julijos.

Jis paspaudė stabdžius, bet buvo vėlu. Posūkyje prieš juos išdygęs automobilis lėkė dideliu greičiu.

— Laikykitės!

Julija sukandusi dantis išmetė į priekį rankas įsitempdama prieš susidūrimą.

Smūgis bloškė ją į priekį, bet sulaikė saugos diržas, ir tuo pat metu ji pamatė, kaip variklio antvožas susilamdė lyg banguotas popierius.

Diržas išlaikė, bet skaudėjo sutrenktus šonkaulius.

Tyla. Po susidūrimo praėjo kelios tylios sąstingio sekundės.

Julija girdėjo, kaip Lenartas atsikvėpė prie vairo ir tyliai nusikeikė.

Tada vėl įjungė šviesą. Regis, veikė tik vienas žibintas, jis apšvietė blizgantį į juos įsirėžusi automobilį.

Lenartas kryptelėjo pirštinių dėtuvės link. Dangtelis buvo iššokęs, jis išsitraukė pistoleto dėklą.

— Kaip jaučiatės, Julija?

Ji sumirksėjo ir linktelėjo.

— Gerai. Man rodos.

— Jūs sėdėkit. Aš greit grįšiu.

Lenartas pravėrė vairuotojo dureles, įleisdamas šalčio. Padvejojusi Julija irgi pravėrė savo dureles.

Kone tuo pat metu atsidarė kito automobilio durelės. Laukan išvirto aukštas plačiapetis vyras.

— Kas čia? — išgirdo ji šaukiant Lenartą.

— Iš kur, po velnių, tu čia atsiradai? — išgirdo ji kitą, dar garsesnį balsą. — Išjunk žibintus, velniai rautų! Kodėl važiuoji be šviesų?

— Nusiramink, — atsakė Lenartas. — Aš policininkas.

— Kas čia... ar Henriksonas? — paklausė kitas balsas.

Julija iškėlė kojas ir susigraibė ramentus. Nors žemė buvo nuolaidi, ji atsistojo.

— Ar važiuoji nuo jūros? — paklausė Lenartas.

Žibintų šviesoje Julija ūmiai atpažino antrąjį vairuotoją. Jis buvo iš Longviko, viešbučio savininkas.

Paskui ji prisiminė ir vardą: Gunaras Ljungeris.

— Kas ten? — suriko jis.

Greičiausiai dabar Lenartas irgi jį atpažino.

— Nusiramink, Gunarai, — tarė Lenartas. — Iš kur važiuoji?

— Iš... iš pakrantės. — Ljungeris nuleido balsą. — Buvau pasivažinėti.

— Ar nematei Jerlofo Davidsono?

Ljungeris patylėjo.

— Ne.

— Mes jo ieškom. — Lenartas parodė į dangų. — Sraigtasparnis irgi jo ieško.

— Štai kaip...

Ljungeris keistai nesusidomėjo, pamanė Julija. Ji žengė žingsnį į priekį ir per variklio antvožą paklausė Lenarto:

— Ar iki kranto toli?

— Man rodos, nelabai. Keli šimtai metrų.

Julijai šito užteko.

— Man reikia ten, — pasakė ji.

Ji tvirtai suėmė ramentus ir pro Gunaro Ljungerio automobilį nušokavo žvyrkeliu.

— Gunarai, tau teks atsitraukti, — išgirdo ji Lenarto balsą už nugaros. — Aš važiuosiu pakrantėn.

— Henriksonai, tu tikrai negali...

— Dabar traukis, — garsiau paliepė Lenartas. — Ir pasilik automobilyje, mums reikia išsiaiškinti...

Jo balsas greitai pranyko vėjyje už Julijos. Už abiejų automobilių ji vėl išvydo sraigtasparnio šviesas; jis buvo nusileidęs už poros šimtų metrų.

Ji ėmė šokčioti greičiau, keletą kartų paslydo molinose žvyrkelio balose, bet, su ramentais išlaikiusi pusiausvyrą, vėl skubėjo pirmyn.

Prišokavusi arčiau, sraigtasparnio prožektorių šviesoje pamatė du vyrus pilkšvais kombinezonais, prie kažko palinkusius krante. Jie pakėlė kūną nuo smėlio ir įvyniojo.

— Tėte!

Vyrai, greitai metę žvilgsnį jos pusėn, tęsė savo darbą.

Į antklodę įsuptas kūnas gulėjo nekrutėdamas. Julija norėjo, kad jis sujudėtų, pakeltų galvą, bet, iki kranto likus tik keletui metrų, ji sulaukė gyvybės ženklo.