Johan Theorin - Prieblanda

— Kur jis? — paklausė Lenartas. — Ljungeris?

Julija pamatė, kas atsitiko.

Nušautas ne Lenartas, o Gunaras Ljungeris.

Julija jį pamačiusi suprato, kad jis surado būdą pasprukti.

Ljungeris nebesišypsojo. Jo kūnas gulėjo ant grindų kitapus rašomojo stalo, blizgantys odiniai batai silpnai trūkčiojo. Po jo galva ant grindų pamažėle plėtėsi kraujo klanas, o ištiškę lašai rožinėmis dėmėmis išmargino geltonąją striukę. Kraujas žvilgėjo palubės lempos šviesoje.

Ljungeris spoksojo į lubas pusiau prasižiojęs. Jo akys atrodė nustebusios, lyg jis gerai nesuprastų, kad iš tikrųjų viskas baigta.

Dešinėj rankoj jis vis dar laikė tarnybinį Lenarto ginklą. 37

— Kaip jautiesi, Lenartai? — tyliai paklausė Jerlofas iš ligoninės lovos.

Lenartas alsiai trūktelėjo policininko uniformos pečiais.

— Šiaip sau. Reikėjo būti budresniam, — atsakė sunkiai atsidusęs. — Turėjau suprasti jo ketinimus.

— Nebegalvokit apie tai, Lenartai, — patarė Julija iš kitos Jerlofo lovos pusės.

— Jis mane apgavo. Jis atsisėdo, ir man pasirodė, kad atsipalaidavo... bet kaip tik tada jis puolė, pargriovė mane ant rašomojo stalo ir ištraukė pistoleto dėklą. Aš nebuvau pasiruošęs. — Jis atsiduso ir palietė pleistrą ant kaktos. — Aš per senas, per lėtai reaguoju. Man reikėtų...

— Negalvokit apie tai, Lenartai, — pakartojo Julija. — Jūs nukentėjot nuo Ljungerio, ne priešingai.

Lenartas linktelėjo, bet neatrodė įtikintas.

Pirmas Gunaro Ljungerio paleistas šūvis kliudė tik nuovados sieną, bet Lenartas susitrenkė galvą į rašomojo stalo kraštą grumdamasis dėl tarnybinio ginklo. Marneso globos centre jam keliais dygsniais susiuvo kaktą, ir po pleistru slypėjo gilus randas.

Dabar Lenartas ir Julija sėdėjo abipus Jerlofo lovos Borgholmo ligoninės palatoje. Buvo pavakarys, mieste už lango leidosi tamsiai geltona rudens saulė.

Jerlofas tikėjosi, kad lankytojai per ilgai neužsibus, nes iš tikrųjų jam tik norėjos likti vienam ir pamiegoti. Jis vis dar neįstengė išsikepurnėti iš lovos.

Šiaip ar taip, dabar jautėsi esąs šviesaus proto, bet paskutinių dienų nelabai prisiminė. Galimas daiktas, jis nebūtų išgyvenęs, jei nebūtų buvęs greitai atskraidintas į Kalmaro ūmių ligų skyrių. Per dvi dienas jo sveikatos būklė iš pavojingos gyvybei perėjo į tik sunkią. Paskui galų gale ji pagerėjo ir tapo stabili, o ketvirtą dieną greitoji ji pervežė į Borgholmo ligoninę.

Čia buvo ramiau nei Kalmare, ir Jerlofas gavo atskirą palatą antrame aukšte su vaizdu į Pilies mišką ir Borgholmo privačius namus. Čia Julija su Lenartu ir aplankė Jerlofą penktą dieną po Ljungerio mėginimo jį pribaigti Marneso pakrantėje.

— Per dvi dienas aš čia jau trečią kartą, tėte, — tarė Julija. — Bet tu pirmąsyk pabudęs.

Jerlofas tik alsiai linktelėjo.

Kairė jo ranka po griuvimo ant smėlėto kranto buvo sutvirtinta įtvaru ir aptvarstyta. Viena pėda sugipsuota. Žarnelė nuo maitinamojo tirpalo maišelio buvo prijungta prie adatos jo rankoje, kita žarnelė baigėsi kateteriu; jis gulėjo apklotas dvigubom antklodėm, vis dėlto jautėsi kiek žvaliau nei prieš dieną. Karštis pamažėle, bet patikimai nukrito.

Norėdamas geriau matyti Juliją su Lenartu, Jerlofas pamėgino atsisėsti, ir duktė, greitai atsistojusi, užkišo jam už nugaros dar vieną pagalvę.

— Ačiū.

Jerlofo balsas buvo labai silpnas, bet jis galėjo kalbėti.

— Kaip šiandien jautiesi, tėte? — paklausė Julija.

Jerlofas iš lėto iškėlė į palatos lubas dešinės rankos nykštį. Jis užsikosėjo ir sunkiai įkvėpė.

— Iš pradžių jie manė... kad plaučių uždegimas, — palengva sukuždėjo. Vėl įkvėpęs pasakojo toliau: — Bet šįryt... pasakė, kad man tik bronchitas. — Jis vėl sukosėjo. — Ir neabejoja, kad aš... galiu išsaugoti abi pėdas. — Padaręs pertrauką pridūrė: — Šito labai norėčiau.

— Tu ištvermingas, Jerlofai, — tarė Lenartas.

Jerlofas linktelėjo.

— Gunaras Ljungeris... irgi taip sakė.

Staiga Lenarto dirže supypsėjo asmeninis ieškiklis.

— Ir vėl...

Policininkas sunkiai atsiduso. Jis dirstelėjo į ekranėlį.

— Atrodo, su manim vėl nori pasikalbėti mano viršininkas, klausimams niekad nėra galo... Galbūt eisiu paskambinti. Greit grįšiu.

Lenartas nusišypsojo Julijai, ji irgi jam nusišypsojo, ir linktelėjo į lovos pusę.

— Neišnyk, Jerlofai.

Jerlofas iš lėto linktelėjo, ir Lenartas uždarė duris.

Palatoje stojo tyla, bet ne įtempta. Iš tikrųjų nereikėjo jokių žodžių. Julija uždėjo ranką ant Jerlofo apkloto ir palinko prie jo.

— Turiu perduoti sveikinimus nuo šeimos ir draugų. Vakar vakare iš Geteborgo skambino Lena, ji netrukus atvažiuos. Ir, aišku, linkėjimų siunčia Astrida. Vakar tave aplankė Juhnas su Josta, bet sakė, kad tu tada miegojai. Taigi visi tavo pažįstami galvoja apie tave.

— Ačiū. — Jerlofas vėl užsikosėjo. — O kaip... tu jautiesi? — sušnabždėjo.

— Tik gerai, — greitai atsakė Julija. — Pastarosiomis dienomis daug bendravau su Lenartu jo dailiame name pušyne. Nors, žinoma, jis daugiausia sėdėjo rašydamas krūvas raportų arba važinėjo į Borgholmą... tad aš nelabai galėjau jam padėti. Daugiausia sėdėdavau gretimam kambary jaudindamasi dėl tavęs.

— Aš... ištversiu, — sukuždėjo Jerlofas.

— Taip, dabar žinau. Ir aš ištversiu.

Jos tėvas dar sykį užsikosėjo, o paskui paklausė:

— Vadinasi, esi stipri?

— Žinoma. — Julija nusišypsojo, lyg ne visai suprasdama, ką jis turi galvoje. — Šiaip ar taip, kur kas stipresnė.

Jerlofas kuždėjo toliau:

— Aš daug mąsčiau... Nesu tikras... bet dabar tarsi žinau, kaip viskas atsitiko.

Julija pasižiūrėjo į jį.

— Viskas?

— Absoliučiai viskas, — sukuždėjo Jerlofas. — Ar nori išgirsti... kas atsitiko Jensui?

Rimtai į jį pasižiūrėjusi, Julija sulaikė kvapą.

— Ar dabar jau žinai, tėte? Ar Ljungeris tiksliai papasakojo, kaip viskas atsitiko?

— Jis pasakė... kai kuriuos dalykus. Manau, ne viską. Dalį įvykių... aš tik atspėjau. Bet pabaiga... nėra laiminga, Julija. Pabaiga tokia, kokia yra. Ar nori išgirsti?

Suspaudusi lūpas, Julija linktelėjo.

— Pasakok.

— Atsimeni, kaip aš sakiau tau atvažiavus į Elandą... jog žudiką galbūt reikėtų privilioti, kad jis ateitų... pasižiūrėti Jenso sandalo?

Julija linktelėjo.

— Bet juk jis taip ir nepasirodė.

Jerlofas nukreipė žvilgsnį į viršum medžių besileidžiančią saulę. Jis troško būti mažas berniukas, prieblandoje besiklausantis baisių istorijų, o ne pasenęs pasakoti jas pats.

— Man rodos, vis dėlto jis tai padarė, — pasakė. — Žudikas atėjo pas mus... nors mudu jo nematėm.

Elandas, 1972 m. rugsėjis

Gunaras stovi tiesiai prieš Nilsą, palengva keldamas sunkią dalbą. Jis apsidairo migloje, lyg norėtų įsitikinti, ar niekas nemato, kas dedasi kalkynėje. Arba kas atsitiks.

— Tau negalima grįžti namo, Nilsai, — taria jis. — Tu miręs. Guli palaidotas Marnese.

Nilsas papurto galvą.

— Mesk dalbą.

Ūmiai visoje kalkynėje tarytum įsiviešpatauja mirtina tyla, lyg po dangum būtų išnykęs visas oras.

— Pirma mesk kastuvą, Nilsai.

Nilsas vėl papurto galvą. Meta greitą žvilgsnį į antrąjį lobio ieškotoją, Martiną, kuris, sunkiai šnopuodamas, guli už kelių metrų prie kaktos prispaudęs ranką. To jau nėr ko bijoti.

Bet Gunaras pavojingas. Jis stovi prasižergęs ir klausosi, ir, regis, staiga tolumoj kažką išgirsta.