Johan Theorin - Prieblanda

Kalkynėje iš lėto leidžiasi sutemos. Kol Nilsas pareis namo pas motiną, bus vėlus vakaras. Ar ji žino jį šiandien pareisiant?

Nilsas pradybina pro plokščią žolėje gumšantį kone trikampį akmenį nelygiais kraštais — ir staiga jį atpažįsta. Dabar tikrai žino kur esąs.

— Labiau į kairę, — patikslina jis.

Netaręs nė žodžio, Gunaras pasuka ten.

Nilsas tarytum girdi migloje duslų garsą, sustoja ir įsiklauso. Automobilis, važiuojantis kaimo keliu? Jis tyliai klausosi, bet daugiau nieko negirdėti.

Dabar jie jau arti, vis dėlto, Gunarui su Martinu pagaliau sustojus prie žole apžėlusio kauburio, Nilsui neatrodo, kad jie jau priėjo. Jis nemato kyšančių aukinės krūsnies akmenų.

— Krūsnis čia, — taria Gunaras.

— Ne, — nesutinka Nilsas.

— Taip.

Gunaras keletą kartų spiria į žolę, ir išlenda akmens kraštas.

Ir tik tada Nilsas suvokia, kad aukinės krūsnies nebėra. Ji užmiršta. Dešimtmečiais joks keliautojas neuždėjo nė vieno akmens mirusiesiems pagerbti, ir krūsnis apžėlė geltona kalkynės žole.

Nilsas prisimena, kaip lankėsi čia paskutinį kartą, kai paslėpė lobį. Tada buvo toks jaunas ir kone didžiavosi kalkynėje nušovęs kareivius.

Paskui tai virto klaida. Viskas nuėjo šuniui ant uodegos.

Nilsas mosteli ranka.

— Čia... kažkur čia. Kaskit čia.

Jis pažvelgia į Martiną, stovintį su kastuvu rankoje ir spraudžiantį burnon dar vieną cigaretę. Ko jis taip nervinasi?

— Dabar kaskit, — ragina Nilsas. — Jei norit rasti lobį.

Jis žengia žingsnį į šalį ir apeina aukinę krūsnį iš kitos pusės. Už nugaros girdi, kaip kastuvas įsminga į žemę. Kasimas prasideda.

Nilsas žvalgosi migloje, bet joje niekas nejuda. Viskas nutykę.

Jam už nugaros Martinas pradėjo kasti žemėje ilgą griovį. Jis jau užkliuvo už kelių akmenų, kuriuos Gunaras jam išvertė dalba, ir jo veidas užraudęs. Sunkiai kvėpuodamas, jis nepatenkintas žiūri į Nilsą.

— Čia nieko nėra. Tik akmenys.

— Yra, — nesutinka Nilsas ir pasižiūri į plačią duobę. — Aš paslėpiau čia.

Bet jis mato duobę esant tuščią — tikrai taip, kaip sako Martinas.

— Ar galima? — Nilsas suirzęs siekia antro kastuvo.

Paskui ima kasti pats, greitai ir stipriai mojuodamas kastuvu.

Po kokios minutės jis išvysta plokščias klintis, kurias nuėmė nuo akmenų krūsnies prieš daugelį metų — klintis, kuriomis it užtvara apdėliojo skardinę dėžutę.

Jos išliko, pajuodusios nuo žemės, o lobis dingo.

Nilsas pakelia akis į Martiną.

— Tu išsikasei lobį, — tyliai taria, žengdamas žingsnį į priekį. — Kur jis? 32

— Štai ir atvažiavom, — tarė Lenartas ir išjungė policijos automobilio variklį. — Ką manot apie mano slėptuvę?

— Baisiai šauni, — atsako Julija.

Jis įsuko į privatų keliuką tarp pušų ir guobų apie pusmylį į šiaurę nuo Marneso, nuriedėjo tarp medžių ir sustojo proskynoje. Čia plytėjo melsvai pilka jūra, o prieš ją stūksojo raudonai rudų plytų Lenarto namas ir buvo mažas sodelis.

Sodyba buvo nedidelė, kaip jis ir sakė, bet vieta nuostabi. Už namo matėsi tik platus horizontas. Gražiai nupjauta sklypo veja veik nepastebimai perėjo į platų smėlio krantą.

Nuogi spygliuočių kamienai juosė sodą lyg sienos bažnyčioje. Jie metė šešėlius ant žemės ir slopino visus garsus.

Lenartui išjungus automobilio variklį, stojo iškilminga tyla, ir tik pušų vainikuose tyliai šnarėjo vėjas.

— Pušys, žinoma, sodintos, — tarė Lenartas, — bet tai nutiko gerokai seniau, nei aš čia atsikrausčiau.

Jie išlipo iš automobilio; Julija užsimerkusi traukė į plaučius miško kvapus.

— Ar seniai čia gyvenat?

— Seniai... kone dvidešimt metų. Bet man vis dar čia gera. — Apsidairęs, lyg ko nors ieškotų, Lenartas paklausė: — Ar jūs nealergiška katėms? Aš turiu persišką katę, kuri vadinasi Mišių, bet man rodos, ji išėjo pasivaikščioti.

— Jokio pavojaus, aš pakenčiu kates, — atsakė Julija, su ramentais sekdama iš paskos namo link.

Plytinių sienų namas atrodė toks tvirtas, jog jo neišjudintų jokios iš Baltijos jūros atlekiančios žiemos audros. Lenartas atrakino duris į virtuvę namo gale ir praleido ją pirma.

— Ar labai alkana?

— Ne, galiu palaukti. — Julija įžengė į mažą prieangį priešais virtuvę.

Lenartas nebuvo pedantas, tik tvarkingas. Visas jo namas buvo kur kas geriau sutvarkytas nei Julijos butukas Geteborge, su „Olands-Posten“ egzemplioriais, gražiai sudėtais ant medinės laikraščių lentynos sienoje. Jo profesiją išdavė tik keli laikraščio „Svensk Polis“ numeriai ant lentynos. Dar buvo kelios meškerės prieangyje, po dvi ar tris vazonines gėles ant kiekvieno lango ir pilna lentyna kulinarijos knygų virš viryklės virtuvėje.

Julija niekur nematė alaus skardinių nei svaigalų butelių. Tai irgi ją džiugino.

Lenartas, apėjęs ratu didelį kambarį už virtuvės, uždegė lempas languose.

— Ar norit nueiti prie jūros, — šūktelėjo Julijai, — kol visai nesutemo? Jei pasiimtume skėtį?

— Mielai, jei pasiimčiau ir ramentus.

Lenartas nusijuokė.

— Mes pasisaugosim. Nuėjus ant kyšulio, kai giedra, galima pamatyti Biodą, — pasakė jis ir pridūrė: — Žinot, įlanką su dideliu smėlio krantu.

Julija nusišypsojo.

— Taip, žinau, kas yra Bioda.

— Be abejo. — Lenartas dirstelėjo į virtuvę. — Užmiršau, kad jūs kilusi iš šių vietų. Ar eisim?

Ji linktelėjo ir greitai metė žvilgsnį į laikrodį. Penkiolika šeštos.

— Gal galėčiau pirma pasiskolinti telefoną?

— Žinoma.

— Aš tik greitai paskambinsiu Astridai pranešti, kur esu.

— Jis stovi ant virtuvės suolo.

Astrida visad atsiliepdavo pasakydama savo numerį, ir Julija šį įsiminė. Greitai surinkusi numerį išgirdo signalus. Po penkto signalo Astrida pakėlė ragelį, bet tolumoj smarkiai lojo Vilius.

— Julija, — pasakė ji, išgirdusi, kas skambina. — Aš buvau už namo ir grėbsčiau. Kur tu esi?

— Aš Marnese, tiksliau — į šiaurę nuo Marneso, pas Lenartą Henriksoną. Mes...

— Ar Jerlofas pas tave?

— Ne. Galbūt jis senelių namuose.

— Jo ten nėra, — ryžtingai pasakė Astrida. — Prieš valandėlę man paskambino viršininkė Boelė, teiravosi, kur jis yra. Šįryt išvažiavo su Juhnu Hagmanu ir iki šiol neparsirado. Bet aš nesijaudinsiu, jei nesijaudini tu.

— Vadinasi, jis su Juhnu.

— Ne, — pasakė Astrida taip pat ryžtingai. — Boelei skambino Juhnas. Jis išsiskyrė su Jerlofu prie autobuso ir laukė, kad šis grįžęs jam paskambintų.

Julija susimąstė. Jerlofui reikėtų leisti elgtis kaip nori, tikriausiai jam negresia joks pavojus, bet...

— Tada galbūt turėsiu paskambinti į senelių namus, — tarė ji, nors iš tikrųjų dabar tenorėjo eiti su Lenartu pakrantėn.

— Paskambink, — pasakė Astrida, ir jos atsisveikino.

Julija padėjo ragelį.

— Tikriausiai nieko neatsitiko? — paklausė Lenartas jai už nugaros. Jis stovėjo prie prieangio durų ir jau buvo vėl užsivilkęs striukę. — Ar eisim? Paskui galėsim išgerti kavos.

Julija linktelėjo, bet kaktoje įsibrėžė mąsli raukšlelė. Išėjusi paskui Lenartą į prieangį apsivilko paltą.

Lauke buvo sutemę, bemaž vakaras, ir dar šalčiau nei pirma. Vėjas pušų vainikuose aplink namą ošė dar nykiau.

Nė vienas mirusiųjų nenustatytas, pamanė Julija.

Ji prisiminė, jog tai buvo laikraščio antraštė apie automobilio katastrofą, kurią ji perskaitė Borgholme. Dabar šie žodžiai ėmė plaukti ir plaukti galvoje: Nė vienas mirusiųjų nenustatytas, nevienas mirusysis nenustatytas...