Johan Theorin - Prieblanda

— Žinoma.

Nilsas linkteli ir užtrenkia dureles.

Vadinasi, Fričofas yra Gunaras. Ir Nilsas žino, kad kažkur yra jį susitikęs, bet vis dar neprisimena kur.

— Tuomet važiuojam į Stenviką, — taria Gunaras.

Automobilis vėl išrieda į kelią, pravažiuoja pro Borgholmą ir nuburzgia toliau į šiaurę. Nilsas vis geriau atpažįsta kraštovaizdį, bet nuo sąsiaurio užplaukianti migla sutirština ir užtriną horizontą.

Oras darosi vis pilkesnis. Gunaras žinojo būsiant miglą, atsižvelgė į ją, ir todėl Nilsas parvažiavo namo kaip tik šią dieną. Ką dar jis numatė?

Į šiaurę nuo Čiopingsviko Gunaras įjungia priešrūkinius žibintus ir padidina greitį. Nilsas mato pralekiančias lenteles. Gerai pažįstami Elando kaimų pavadinimai. Bet labiausiai jį jaudina kraštovaizdis: laukai, žolė, tiesios akmeninės tvoros, prasidedančios prie kelio ir nubėgančios į miglą.

Ir kalkynė, jo nuosava kalkynė. Kalkynė driekiasi į visas puses — savo slogiomis pilkai rudomis spalvomis ir begaliniu dangumi ji tokia pat didelė ir graži kaip jo atminty.

Nilsas vėl namie.

Automobilyje niekas nekalba, ir po penkiolikos minučių tylos Nilsas išvysta lauktą lentelę: STENVIKAS. Po ja didžiulė strėlė su užrašu: KEMPINGAS.

Į kaimą vedantis kelias asfaltuotas ir Stenvikas įsitaisė kempingą. Kada tai atsitiko?

Automobilis, prieš sulėtindamas greitį, pravažiuoja kelią į Stenviką.

— Mes įvažiuosim iš šiaurės, — sako Gunaras. — Ten mažiau transporto ir mums nereikės kirsti kaimo.

Po kelių minučių jis įsuka į šiaurinį kaimo kelią prie pieno suolo, kuris stovi palei plentą tuščias ir apleistas. Kai Nilsas paskutinį kartą matė šį suolą, jis buvo apkrautas metaliniais bidonais su pienu iš pakelės sodybų; dabar jis apėjęs baltų kerpių dėmėmis ir atrodo begriūvąs.

Per dvidešimt penkerius metus pasikeitė visas Elandas, bet šiaurinis kelias į Stenviką bemaž toks pat, kaip jį prisimena: siauras ir vingiuotas, vis dar padengtas žvyru. Jis visiškai tuščias, su žolėtais grioviais iš abiejų pusių ir kalkyne už jų.

Gunaras paleidžia „Volvą“ palengva riedėti ir po kelių šimtų metrų visiškai sustabdo. Jis atsigręžia į Nilsą, atsigręžia ir Martinas. Abu žiūri į jį.

Gunaras įdėmiai stebi Nilsą, Martino žvilgsnis ne toks atkaklus.

— Na, štai, — rimtai taria Gunaras, — mes atvežėm tave į Stenviką. Ir dabar tu iškasi savo karo grobį prie aukinės krūsnies. Ar ne?

— Aš pirmiausia noriu susitikti su motina, — atsako Nilsas, neatitraukdamas akių nuo Gunaro.

— Vera niekur nepražus, Nilsai. Ji gali valandžiukę palaukti. Taip geriausia, nes nepakenks, jei į kaimą ateisim iš tikrųjų sutemus. Ar ne?

— Mes pasidalysim akmenis, — greitai taria Nilsas.

— Savaime aišku. Bet pirmiausia turim juos iškasti.

Nilsas dar keletą sekundžių žiūri į Gunarą, paskui nukreipia žvilgsnį į šoninį stiklą. Migla tiršta, o netrukus nusileis sutemos.

Jis linkteli. Atiduos Gunarui su Martinu pusę brangakmenių, ir bus atsiskaityta.

— Mums reikia kokio nors kasamojo įrankio, — tyliai taria jis.

— Žinoma. Bagažinėj mes turim kastuvų ir dalbą, — užtikrina Gunaras. — Mes viską apgalvojom. Nesirūpink.

Bet Nilsas lieka įsitempęs. Jis dabar vienas prieš du svetimus vyrus, visiškai taip pat, kaip buvo smolandietis tamsioje Karibų jūros pakrantėje. Skirtumas tik toks, kad smolandietis pasitikėjo savo naujais draugais, o Nilsas nepasitiki.

Gunaras nestato automobilio prie kelio, jis stabteli prie siauros angos akmeninėje tvoroje ir krypteli vairą. Automobilis išsuka iš kaimo kelio.

Pamažėle jie nurieda per plokščią kalkynės žolių pasaulį.

Nilsas atsigręžia, bet pro užpakalinį langą regi vien miglą. Kelias, vedantis į jo gimtąjį kaimą, visiškai išnykęs. 30

Atsilošęs keleivio sėdynėje, Jerlofas tyliai sėdėjo šalia Gunaro Ljungerio, riedėdamas į dykras įpiečiau Marneso. Atsargus pokalbis, kurį jis mėgino pradėti, nepavyko, nes Ljungeris jam neatsakydavo. Jerlofas galėjo tik važiuoti, toliau atsisegiodamas žieminį paltą ir sunkiai iš jo išsimugindamas, nes automobilyje buvo tiesiog atogrąžų karštis. Gal būtų galėjęs kaip nors pats sureguliuoti ventiliatorių keleivio pusėje, bet neišmanė, kaip tai daroma. Viskas atrodė valdoma elektronikos priemonėmis, o Gunaras nesistengė jam padėti.

Dabar jie buvo netoli rytinio salos kranto. Automobilis palengva pervažiavo pusės metro aukščio ir kelių metrų pločio pylimą, bėgantį per plokščią kraštovaizdį. Jerlofas atpažino vietovę. Čia per kalkynę ėjo Elando geležinkelis, kol „Švedijos geležinkeliai“ jį panaikino.

Jis dirstelėjo į rankinį laikrodį. Beveik penkios.

— Gunarai, man rodos, jau turėčiau grįžti, — tyliai tarė. — Netrukus Marneso senelių namuose visi ims spėlioti, kur aš nusitrenkiau.

— Galbūt spėlios, bet kažin ar čia ieškos. Tiesa?

Grasinimas buvo toks aiškus, kad Jerlofas, nusigręžęs nuo Gunaro, trūktelėjo durų rankeną.

„Jaguaras“ dabar važiavo lėtai, ir galbūt jis būtų galėjęs iššokti, gal net nesusilaužydamas kaulų, ir iki tamsos sėkmingai vėl nusigauti iki didžiojo kelio, — bet keleivio durelės neatsidarė. Ljungeris jas buvo užrakinęs nuotolinio valdymo įtaisu.

— Gunarai, aš noriu išlipti, — pasakė Jerlofas, mėgindamas kalbėti ryžtingai, kaip kadaise, būdamas jūrų kapitonu.

— Tuoj galėsi, — atsakė Ljungeris, toliau važiuodamas.

Jie perriedėjo per senus surūdijusius ganyklos pinučius akmeninėje tvoroje, ir už jų pagaliau atsivėrė Baltijos jūra. Ji atrodė pilka ir šalta.

— Kodėl taip darai, Gunarai?

— Iš tikrųjų beveik neplanuota. Aš sekiau įkandin autobuso, važiuojančio iš Borgholmo, ir pamačiau tave išlipant prie pietinio kelio į Stenviką. Teliko pavažiuoti iki šiaurinio kelio ir, pervažiavus per kaimą, tave įsisodinti. — Dar labiau sulėtinęs greitį, Ljungeris atsigręžė. — Jerlofai, ką šiandien veikei pas Martiną Malmą?

Jerlofas pasijuto demaskuotas.

— Pas Martiną? — paklausė lukterėjęs. — Ką turi galvoje?

— Tu ir Juhnas Hagmanas. Tu įėjai vidun, o Juhnas liko lauke.

— Taip. Mudu su Martinu valandėlę šnektelėjom... Juk mudu abu esam seni jūrininkai, — tarė Jerlofas ir pridūrė: — Iš kur žinai?

— Ana Britą Malm paskambino man į mobiliuką, kai judu su Malmu dalijotės prisiminimais. Jai ėmė kelti nerimą Martiną lankantys seni šalandų kapitonai... iš pradžių Ernstas Adolfsonas, o dabar tu. Regis, du sykius per pastarąsias savaites. Baisus lakstymas palei Martino namą.

— Vadinasi, judu su Ana Britą geri draugai, — alsiai tarė Jerlofas.

Ljungeris linktelėjo.

— Iš tikrųjų mudu su Martinu esam seni verslo kompanionai, bet juk su juo daug nepasišnekėsi. Jo reikalais rūpinasi Ana Britą ir paprastai prašo mane patarti.

Jerlofas atsilošė automobilio sėdynėje. Apsimetinėti nebevertėjo.

— Taip, kompanionai. Tikriausiai ilgai jais buvot? Nuo pat šeštojo dešimtmečio.

Jis įkišo ranką į portfelį ir vėl išsitraukė suvenyrinę knygelę apie „Malmo važtą“.

— Aš parodžiau štai šitą nuotrauką Martinui ir esu žiūrėjęs į ją daug kartų... bet praėjo daug laiko, kol pamačiau, kas iš tikrųjų joje yra.

— Štai kaip? — Ljungeris apsuko žemų guobų giraitę. Jie buvo vos už šimto metrų nuo jūros. — Bet dabar pamatei?

Jerlofas linktelėjo.

— Ramnebiu krantinėj su grupe jaunų lentpjūvės darbininkų stovi du galingi vyrai: fabrikantas Augustas Kantas ir šalandos kapitonas Martinas Malmas. O Augusto plaštaka, regis, draugiškai uždėta ant Martino peties. — Jerlofas patylėjo. — Bet plaštaka ne Augusto Kanto. Ji priklauso vyrui, stovinčiam krantinėje už Martino Malmo. Tai pamačiau tik prieš valandėlę, sėdėdamas autobuse.