Johan Theorin - Prieblanda

— Žinau, kad šiaurės Elandui reikia slaugytojų. — Lenartas pasižiūrėjo į ją. — Ir aš norėčiau, kad jūs...

Jį pertraukė monotoniškas pypsėjimas, ir Julija kone krūptelėjo. Lenartas nuleido akis į asmeninį ieškiklį, pritvirtintą prie diržo.

— Vėl kviečia, — burbtelėjo jis.

— Ar kas nors svarbaus?

— Ne, atrodo, tik trumpas skyriaus dažnio perjungimas. — Jis atsistojo. — Einu susimokėti.

— Galim mokėti perpus, — pasiūlė Julija.

— Ne, ne. — Lenartas mostelėjo prieštaraudamas. — Juk aš jus čia atitempiau.

— Ačiū.

Kaip paprastai, jai trūko pinigų.

— Gal susitartume susitikti? — Lenartas žvilgtelėjo į savo laikrodį. — Policijos būstinėj be penkiolikos ketvirtą? Tada turėčiau būti sutvarkęs reikalus. Galėtume palikti didmiestį ir parvažiuoti namo.

— Gerai.

— Galbūt norėtumėt užvažiuot pas mane, pasižiūrėt, kaip aš gyvenu? Namas nedidelis, bet stovi prie pat vandens į šiaurę nuo Marneso. Jei kalbėsim poetiškai, kiekvieną rytą iš jūros išnyra saulė.

— Mielai, — sutiko Julija.

Jie išsiskyrė prie restorano. Lenartas nuskubėjo į nuovadą, o Julija pamažėle su ramentais nukaukšėjo Karaliaus gatvėn dirstelti į parduotuves. Regis, šią savaitę drabužių išpardavimo nėra, vis dėlto galima pasižiūrėt į prekes vitrinose.

Ji nuėjo pro tabako krautuvėlę ir negalvodama perskaitė dienos laikraščių svarbiausias antraštes: DIDELĖ NELAIMĖ E22 KELYJE — NĖ VIENAS ŽUVUSIŲJŲ NENUSTATYTAS — KAROLA VĖL LAIMINGA — VISKAS APIE SAVAITGALIO TELEVIZIJĄ! — AR LAIMĖJAI BINGO LOTO? — bet antraštės jai buvo nė motais.

Nepaisydama lūžusios kojos, dabar ji jautėsi gerai. Iš tikrųjų netgi džiaugėsi. Džiaugėsi, kad kaip niekad suartėjo su Jerlofu, džiaugėsi, kad savaitgalį išsiskyrė su seserim Lena bemaž kaip geros draugės, ir džiaugėsi, kad Lenartui Henriksonui, regis, patinka jos draugija.

Julija netgi džiaugėsi, kad policija paleido Andersą Hagmaną. Būtų baisu, jei kas nors iš Stenviko gyventojų prisidėjo prie jos sūnaus dingimo. Tuomet jau geriau Jensas būtų tą dieną niekieno nepastebėtas nuėjęs prie kranto. Įveikęs jūros baimę ir ėmęs šokinėti per išlindusius iš vandens akmenis, o tada paslydęs.

Dabar Julija tuo tikėjo.

Jončiopingas, 1970 m. balandis

— Nedidelis, bet šiek tiek matosi Veterno ežeras, — sako nekilnojamojo turto savininkas, rodydamas pro langą. — Išnuomoju su virtuvės baldais ir lova.

Nekilnojamojo turto savininkas šniokštuoja siauruose kambarėliuose. Namo liftas sugedęs, ir, lipant į penktą aukštą, jo kakta ėmė blizgėti nuo prakaito. Tai kostiumuotas vyras su labai dideliu pilvu po marškiniais.

— Gerai, — taria būsimasis nuomininkas.

— Taip pat yra kur pasistatyti automobilį.

— Ačiū, bet aš neturiu automobilio.

Visam butui apžiūrėti prireikia ne daugiau nei penkių minučių, iš tikrųjų net mažiau. Kambarys ir virtuvė pačiame Žaliosios gatvės viršuje, pietiniame Jončiopinge.

— Imu. Pusmečiui. Galimas daiktas, ir ilgiau.

— Keliauninko profesija? Be automobilio?

— Aš važinėju traukiniais ir autobusais, — atsako nuomininkas. — Suku ratus... laukdamas, kol direkcija pakvies namo.

Nilsas vis dar pratinasi prie savo naujo vardo ir naujo gyvenimo. Pamažėle įsijaučia į naują vaidmenį, ir senasis gyvenimas nukrinta. Bet ne visai pranyksta. Tarytum kitą gyvenimą laikytų po sūrio dangčiu. Naujas gyvenimas laisvesnis, su asmens kodu ir prie sienų galiojančiu pasu, — vis dėlto niekad neatrodo visiškai tikras. Nei Kosta Rikoje, nei Meksike praleistais metais ar vienerius metus gyvenant už Amsterdamo, o pastarąjį pusmetį — kone visiškai tuščiame bute Bergšione, už Geteborgo, kai retkartėm prabusdavo išpiltas šalto prakaito, manydamas, kad sugrįžo į garuojantį Kosta Rikos karštį.

— Ar galima pasiklausti amžiaus?

— Keturiasdešimt ketveri.

— Geriausi gyvenimo metai.

— Taip, galbūt.

Į Nilso klausimus, kada iš tikrųjų galės parvažiuoti namo į Elandą, Fričofas vis atsakydavo išsisukinėdamas.

— Nekantraudamas pridarai klaidų, — prieš tris savaites pasakė jam Fričofas, trūkinėjant telefono ryšiui. — Tau tik reikia į viską žiūrėti ramiai. Karstas palaidotas Marnese, ant kapo auga vešli žolė, tavo sena motina ant jo kartais padeda gėlių. Ji laukia tavęs.

— Ar ji gerai jaučiasi? — norėtų jis sužinoti.

— Taip, gerai.

Kiek palaukęs, Fričofas kalba toliau:

— Bet ji yra gavusi atvirukų. Keistų atvirukų. Iš pradžių kelis iš Kosta Rikos, vėliau iš Meksikos ir Olandijos. Ar žinai?

Nilsas žino. Jis siuntinėjo motinai laiškus ir atvirukus per visus tuos metus, bet visad labai atsargiai.

— Aš nerašydavau siuntėjo.

— Gerai. Ji tikriausiai džiaugdavosi... bet dabar sklinda gandai, kad Nilsas Kantas gyvas. Ne tarp policininkų, jie nekreipia dėmesio į kaimo paskalas, bet Stenvike. Todėl tau negalima nekantrauti. Ar supranti?

— Taip. Bet kas bus, kai grįšiu į Elandą?

— Taip, kas bus... — pakartoja Fričofas. Jo tai nedomina. — Bus taip, kad tu parsirasi namo pas motiną. Bet prieš tai turėsim sumedžioti lobį. Ar ne?

— Mes susitarėm. Jei parvažiuosiu namo, parodysiu lobį.

— Gerai. Tik turim palaukti tinkamos progos.

— Taip. O kada tai bus?

Bet Fričofas jau padėjo ragelį.

Šis vyras, kuris tikriausiai vadinasi ne savo vardu, tik padėjo ragelį. Nilsą apima jausmas, kad Fričofui Andersonui jis jau yra baigtas projektas, miręs žmogus. Miręs ir palaidotas Marneso kapinėse.

— Nuoma mokama iš anksto, — taria savininkas.

— Gerai, — sutinka Nilsas. — Galiu sumokėti dabar.

— Ir apie sandorio nutraukimą pranešama prieš mėnesį.

— Gerai. Man nereikia ilgesnio laiko.

Nilsas nemiręs, jis keliauja namo.

Ir vyras, kuris save vadina Fričofu, tegu nesuklysta manydamas kitaip. 29

Jerlofas susimąstęs sėdėjo į Marnesą važiuojančiame autobuse. Tarp Borgholmo ir Čiopingsviko jis mažumėlę paknapsėjo, bet pasiekęs kalkynę išsibudino. Dabar galvojo.

Kalbėdamas su Martinu Malmu, jis išdėstė daugiau dalykų, nei planavo, aibę nepagrįstų hipotezių, kurių greičiausiai niekad nepasiseks įrodyti. Kokio nors prisipažinimo jis neišgavo, bet pats viską pasakė.

Dabar galima mėginti gyventi toliau. Daryti butelinius laivus. Išgerti kavos su apsilankiusiu Juhnu. Skaityti laikraštyje skelbimus apie mirtį ir stebėti už Marneso senelių namų sienų artėjančią žiemą.

Bet tai buvo sunku užmiršti. Turėjo tiek daug apgalvoti.

Jis vėl išsitraukė brošiūrą apie „Malmo važtą“, jubiliejinę knygelę, kurios kraštai nuo nuolatinio traukiojimo ir dėliojimo atgal į vietą gerokai apsilamdė. Jerlofas atsivertė puslapį su Ramnebiu krantinės nuotrauka ir vėl išvydo Martiną Malmą ir Augustą Kantą, stovinčius greta priešais rūškanus lentpjūvės darbininkus.

Jis prisiminė, ką pasakojo Ana Britą Malm, — kad pinigų pirmajam didesniam Malmo laivui paskolino Vera Kant, o ne Augustas. Kitaip tariant, Vera sumokėjo Martinui Malmui, kad šis parvežtų Nilsą.

Bet jei Augustas Kantas nepanoro turėti jokių reikalų su savo sūnėnu ir galbūt mielai būtų pasirūpinęs, kad jis visiems laikams pasiliktų Pietų Amerikoje, — ką tuomet reiškė ši artimos ir dalykiškos santarvės su Martinu Malmu nuotrauka? Augusto plaštaka ant Martino peties...

Juk tikriausiai Augusto plaštaka? Jerlofas įsižiūrėjo atidžiau. Nykštys kitų pirštų atžvilgiu atrodė ne toj pusėj.