Johan Theorin - Prieblanda

— Taigi, — taria Fričofas ir, išsitraukęs iš kišenės nosinę, sulaužytus pirštus pririša prilenkdamas prie delno. — Dabar greit būsite vienas kito kopija.

Nilsas tik žiūri. Šis žmogus, Fričofas, visą laiką planuoja greičiau. Kokią baigtį jis sumanė?

Nilsas nugina nerimą.

— Numauk jam kelnes, — taria Fričofui. — Aš išdžiovinsiu jas virš laužo. Tuomet jų vietoj jis gaus manąsias ir mano piniginę.

Dabar jis tenori grįžti namo. Jei tik parsiras į Stenviką, šitas nuotykis baigsis laimingai.

Jam visai nesvarbu, kad kaip tik dabar yra pragare. 27

— Juk mudu abu esam seni žmonės, — taria Jerlofas Martinui Malmui. — Ir turime laiko apmąstymams. O pastaruoju metu aš daug galvojau...

Jis susitiko Martino žvilgsnį. Jie tebesėdėjo vienas prieš kitą tamsioje svetainėje, kur televizorius rodė Fredą Flintstouną, kertantį akmenis iš kalno.

Jerlofas tebelaikė rankoje suvenyrinę knygelę su Ramnebiu nuotrauka.

— Darant šią nuotrauką, tavo vežiojimo firma nebuvo didelė. Žinau, nes ir manoji buvo tokia pat maža. Tu, kaip ir mes kiti, turėjai keletą burinių šalandų, kurios Baltijos jūra gabendavo akmenis, medieną ir kitokias prekes. Bet vos po trejų ar ketverių metų tu nusipirkai savo pirmąjį plieninį laivą ir ėmei plaukioti į Europą ir per Atlantą. Mes, kiti, dar kurį laiką šiaip taip vertėmės su burinėmis šalandomis, kol mažiausią įgulos dydį ir didžiausią krovą reguliuojančios taisyklės pasidarė per griežtos. Bankai mums neskolino pinigų didesniems laivams, tik tu pačiu laiku investavai į modernų tonažą. — Jis tebežiūrėjo į Malmą. — Bet iš kur gavai tam pinigų, Martinai? Tuo metu turėjai tiek pat mažai savų pinigų kaip ir bet kuris kitas škiperis, o bankai tau turėjo būti tokie pat šykštūs kaip ir mums.

Martinas sukando dantis, bet nieko nepasakė.

— Ar pinigų davė Augustas Kantas, Martinai? Ramnebiu lentpjūvės savininkas?

Martinas įsistebeilijo į Jerlofą, ir jo galva trūktelėjo.

— Ne? Bet aš manau, kad gavai iš jo.

Jerlofas vėl įkišo ranką į portfelį, paskui pasirėmė lazda ir atsistojo. Palengva apėjęs televizorių prisiartino prie Martino.

— Aš manau, jog tau buvo sumokėta už tai, kad parvežei iš Pietų Amerikos žmogžudį. Policininko žudiką Nilsą Kantą... Augusto sūnėną.

Martinas trūktelėjo galvą pirmyn ir atgal. Ir vėl prasižiojo.

— Eera, — išlemeno. — Eera Aant.

— Vera Kant. — Dabar Jerlofas ėmė kiek geriau suprasti Martiną. — Nilso motina. Ji tikriausiai irgi norėjo, kad sūnus parvažiuotų. Bet galbūt pinigų davė jos brolis Augustas? Jis tau sumokėjo, kad iš pradžių į Elandą atgabentum karstą su kūnu ir jis būtų palaidotas Marnese, kad visi manytų Nilsą Kantą mirus. Paskui po poros metų, kur kas slapčiau, parvežei namo ir patį Nilsą.

Jerlofas atsistojo priešais Martiną, ir tas, norėdamas į jį pasižiūrėti, turėjo atlošti sprandą.

— Nilsas parsirado namo greičiausiai septintojo dešimtmečio gale ir kažkur pasislėpė čia, Elande. Per daug slapstytis jam nereikėjo, juk po dvidešimt penkerių metų niekas jo nebepažinojo. Tikriausiai jis galėdavo kartais aplankyti savo motiną ir bastytis kalkynėje.

Jerlofas dėbtelėjo į vyrą vežimėlyje.

— Aš manau, Nilsas ten maklinėjo miglotą rugsėjo dieną, kai susitiko mažą berniuką, pasiklydusį migloje. Mano vaikaitį Jensą.

Jerlofas nudelbė akis į grindis.

— Ir tada kažkas pairo, — tyliai tęsė kalbą Jerlofas. — Kažkas atsitiko, ir Nilsas išsigando. Aš netikiu, kad Nilsas buvo toks blogas ir pakvaišęs, kaip kai kas tvirtina. Jis tik buvo bailus, ūmus ir kartais padūkdavo. Ir todėl Jensas mirė. — Jerlofas atsiduso. — O paskui... tu galbūt žinai geriausiai. Aš manau, Nilsas atėjo prašyti tavo pagalbos. Kartu jūs užkasėt kūną kalkynėje. Bet tu pasilikai vieną daiktą.

Jis atkišo daiktą, ištrauktą iš portfelio. Tai buvo rudasis vokas su nuplėštu „Malmo važtos“ logotipu, vokas, kurį Jerlofas gavo paštu.

— Tu išsaugojai Jenso sandalą. Prieš porą mėnesių atsiuntei jį man štai šiame voke. — Luktelėjęs Jerlofas paklausė: — Kodėl tai padarei? Ar norėjai prisipažinti?

Martinas pažvelgė į voką, ir jo smakras vėl krustelėjo.

— Vaikis sumišęs.

Jerlofas linktelėjo nieko nesupratęs. Jis iš lėto atsisėdo, kad atgautų kvapą, ir paskutinį kartą įbedė akis į Martiną.

— Martinai, ar tu nužudei Nilsą Kantą?

Į pastarąjį klausimą Jerlofas, žinoma, atsakymo nesulaukė, tad atsakė pats.

— Aš manau, tu jį nužudei... Manau, kad Nilsas tau pasidarė per daug pavojingas. Ir manau, jis įtaisė tau šitą randą kaktoje. Bet, žinoma, to irgi negaliu įrodyti.

Pasilenkęs jis palengva įkišo brošiūrą ir voką atgal į seną portfelį. Šitas darbas buvo sunkus.

Knygų lentynoje prie trumposios sienos stovėjo išrikiuotos šeimos nuotraukos, ir Jerlofas išvydo keliose jų šypsančius paauglius.

— Mūsų vaikai, Martinai... Mes turim susitaikyti su tuo, kad jie mus pamirš. Mes norėtume, kad jie prisimintų visą gerą, kurį vis dėlto padarėm, bet ne visad taip būna.

Jerlofas iš nuovargio vos beapvertė liežuvį. Martinas Malmas vežimėlyje irgi atrodė visiškai be jėgų. Jis nei judėjo, nei stengėsi dar ką nors pasakyti.

Oras svetainėje tarsi visiškai išsibaigė ir joje atrodė tamsiau nei pirma. Jerlofas iš lėto atsistojo.

— Taigi, Martinai, turiu tau padėkoti. Laikykis, kaip išgali... Aš galbūt sugrįšiu.

Paskutinis sakinys jam pačiam nuskambėjo grasinamai, iš dalies to jis ir norėjo.

Durys į priemenę prasivėrė jam dar nespėjus prieiti. Tarpdury pasirodė išblyškęs Anos Britos Malm veidas.

Jerlofas bejėgiškai jai nusišypsojo.

— Štai mes ir ramiai pasikalbėjom.

Iš tikrųjų kalbėjo tik Jerlofas, neišgirsdamas nė vieno aiškaus atsakymo.

Jis praėjo pro Martino Malmo žmoną, ir ši uždarė svetainės duris.

— Labai ačiū, — padėkojo Jerlofas linktelėdamas.

— Tą daiktą nusiunčiau aš, — tarė Ana Britą Malm.

Jerlofas stabtelėjo. Ji parodė į portfelį, iš kurio kyšojo rudojo voko kampas.

— Martinui kepenų vėžys. Neilgai betemps.

Jerlofas nesumojo, ką sakyti. Jis nudelbė akis į portfelį.

— Iš kur jūs... tu... žinojai... — Jis krenkštelėjo. — Kur jį reikia siųsti?

— Martinas davė man voką praėjusią vasarą. Sandalas jau buvo įdėtas ir užrašytas tavo adresas. Reikėjo tik išsiųsti.

— Ar tu ir skambinai? Kai jį gavau, kažkas man paskambino... paskambino ir nieko nesakė.

— Taip. Norėjau pasiklausti... apie sandalą. Kodėl Martinas jį turėjo, ką tai gali reikšti. Bet aš bijojau atsakymo... Kad Martinas galėjo būti ką nors padaręs tavo vaikui.

— Ne vaikui, — bejėgiškai pataisė Jerlofas. — Jensas buvo mano vaikaitis. Bet aš nežinau, ką reiškia sandalas.

— Ir aš nežinau, o tai... — Ji nutilo. — Jį padavęs, Martinas nenorėjo nieko paaiškinti, bet man... Man dingtelėjo, kad jis turėjo sandalą kaip savotišką užstatą. Ar galėjo taip būti?

— Užstatą? — paklausė Jerlofas.

— Už kažką kita. Aš nežinau.

Jerlofas pasižiūrėjo į ją.

— Ar Martinas kada nors kalbėjo apie Kantus? Kantų šeimą?

Kiek padvejojusi, Ana Britą linktelėjo nežiūrėdama į Jerlofą.

— Taip, bet tik apie bendrus reikalus... Juk Vera Kant investavo pinigus į Martino laivus.

— Vera iš Stenviko? — paklausė Jerlofas. — Galbūt tai padarė Augustas?

Ana Britą papurtė galvą.