Johan Theorin - Prieblanda

— Vera Kant iš Stenviko investavo pinigus į pirmąjį Martino motorinį laivą. Ir žinau, kad jam tų pinigų reikėjo.

Jerlofas tik linktelėjo. Jis turėjo dar vieną klausimą, po jo norėjo išeiti iš šio didelio niūraus namo.

— Ar prieš tai, kai Martinas tau davė voką, jo niekas neaplankė?

— Mes ne taip dažnai sulaukiam lankytojų.

— Aš manau, galėjo apsilankyti koks nors stenvikietis. Senas akmentašys... Ernstas Adolfsonas.

— Ernstas — taip, — atsakė Ana Britą. — Mes esam nusipirkę iš jo keletą akmens dirbinių, bet jis dabar miręs. Jis čia lankėsi... bet, man rodos, seniau, vasarą.

Ernstas vėl mane pralenkė, pamanė Jerlofas.

— Ačiū, — teištarė jis ir nusikabino žieminį paltą. Dabar šis atrodė kur kas sunkesnis, lyg šarvai. — Ar greitai Martiną guldysit į ligoninę?

— Ne, į ligoninę neguldysim. Gydytojai atvažiuoja čia.

Ant laiptų Jerlofą vėl pagavo vėjas, ir jis susverdėjo. Iš nuovargio. Be to, ėmė dulksnoti. Matydamas, kad gatvėj nėra automobilių, jis prisimerkė, vienas pasitikdamas šaltį, bet paskui išvydo už dešimties metrų stovintį Juhno automobilį.

Jam atidarius keleivio dureles ir sėdantis, Juhnas tik linktelėjo.

— Pasimačiau, — pasakė Jerlofas.

— Gerai.

Ir tik tada Jerlofas pamatė, kad ant užpakalinės sėdynės kažkas sėdi: plačiapetė figūra, kuriai pasisekė sudribus pasislėpti už Juhno. Tai buvo jo sūnus Andersas.

— Aš buvau užėjęs į butą, — paaiškino Juhnas. — Andersas vėl namie. Taigi jie jį paleido.

— Kaip gerai. Labas, Andersai.

Juhno sūnus tik linktelėjo.

— Tikriausiai gerai, kad policija tavim patikėjo? — paklausė Jerlofas.

— Taip, — atsakė Andersas.

— Daugiau nebevaikščiosi į Veros Kant namą, ar ne?

— Ne. — Andersas papurtė galvą. — Ten vaidenasi.

— Esu apie tai girdėjęs. Bet tu nebijojai?

— Ne. Ji buvo savo kambary.

— Ji? Ar turi galvoje Verą?

Andersas linktelėjo.

— Ji gaiži.

— Gaiži?

— Jaučiasi apgauta.

— Taigi kad, — tarė Jerlofas.

Jis prisiminė, ką Maja Niuman pasakojo apie du vyriškus balsus, kuriuos ji nugirdo Veros virtuvėje. Ar vienas jų nebuvo Martino Malmo?

Lietus nesiliovė, ir, įsukęs į gatvę, Juhnas įjungė stiklų valytuvus.

— Aš ketinau pabūti su Andersu čia, Borgholme, — pasakė jis. — Mes išgersim kavos su jo motina. Aišku, ir tu gali prisidėti.

— Ne, man tikriausiai reikia važiuoti namo, — greitai tarė Jerlofas. — Kitaip Boelė puls į isteriją.

— Taip.

— Aš galiu įsėst į Marneso autobusą, — greitai pasiūlė Jerlofas. — Ar jis išvažiuoja ne pusę keturių?

— Galim pasižiūrėti stoty, — tarė Juhnas.

Važiuojant per Borgholmą, Jerlofas sėdėjo tylus ir susimąstęs. Kaip paprastai, jautėsi pas Malmą kažką pamiršęs, uždavęs ne tuos klausimus ir nesupratęs tų kelių atsakymų, kuriuos išgavo. Jam reikėjo užsirašinėti.

— Martinas nebegali kalbėti, — pasakė atsidusęs.

— Štai kaip?

Automobiliui prie aikštės pasukus į dešinę, Jerlofas grįžtelėjo ir staiga kitapus gatvės pro langą pamatė Juliją.

Ji sėdėjo restorane prie bažnyčios su policininku Lenartu Henriksonu. Jerlofas nenustebo išvydęs juos kartu.

Julija žiūrėjo į Lenartą ir atrodė rami, pamanė Jerlofas, automobiliui riedant pro restorano langą. Gal ir ne linksma, bet apimta rimties. Ir Lenartas atrodė žvalesnis nei daugelį metų. Gerai.

— Vadinasi, tu gali parvažiuoti autobusu? — paklausė Juhnas.

Jerlofas linktelėjo.

— Dabar jaučiuosi gerai, — tarė jis. Iš dalies tai buvo teisybė; šiaip ar taip, jis gali eiti. Ir pridūrė: — Be to, turim paremti visuomeninį transportą. Antraip tikriausiai bus panaikinti autobusų maršrutai.

Juhnas pasuko į šiaurę, senosios Borgholmo stoties linkui. Seniau ten buvo geležinkelio stotis, galinė stotis traukiniui, iš kurio Nilsas Kantas iššoko nužudęs policininką, — bet dabar čia sustodavo tik autobusai ir taksi.

Automobilis įriedėjo į stovėjimo aikštelę. Išlipęs Juhnas apėjo automobilį atidaryti keleivio durelių.

— Ačiū. — Jerlofas sverdėdamas atsistojo. Atsisveikindamas linktelėjo Andersui.

Diena buvo varginanti, bet jis narsiai stengėsi tiesiai ir oriai nužingsniuoti prie autobusų už stoties pastato, viena ranka nešdamas portfelį, kita laikydamas lazdą. Dulksna sutankėjo. Autobusas, pro Marnesą važiuojantis į Biukselkruką, jau laukė aikštelėje; vairuotojas sėdėjo skaitydamas laikraštį.

Jerlofas sustojo prie autobuso durų.

— Šiaip ar taip, reikalas baigtas, — pasakė. — Nuveikėm, ką galėjom. Martinas tegul gyvena su tuo, ką padarė. Tiek, kiek jam skirta gyventi.

— Taip. Tegul, — sutiko Juhnas.

— Beje... — prisiminė Jerlofas. — Fridolfas... ar esi girdėjęs apie kokį nors Martino Malmo pažįstamą šiuo vardu?

Juhnas papurtė galvą.

— Fridolfas? Kaip mažasis Fridolfas?

— Taip. O gal Fričofas. Fridolfas arba Fričofas.

— Nepasakyčiau, kad esu girdėjęs. Ar tai svarbu?

— Ne, nemanau.

Jerlofas tyliai pastovėjo priešais Juhną, tuo pat metu pro juos greitai pralėkė du trumpai apkirpti paaugliai juodom striukėm ir liuoktelėjo į autobusą nė nežvilgtelėję į senus žmones.

Jerlofas suprato, kad visai nesvarbu, ar jis ką tik susekė žudiką, ar ne. Tai nieko nepakeitė. Kaip paprastai, gyvenimas aplinkui bėga toliau, o Elandas tebėra retai gyvenamas kraštas.

Jis jautėsi prislėgtas. Galbūt aštuoniasdešimtmečio krizė.

— Tuomet ačiū už šią dieną, — padėkojo Juhnui. — Parvažiavęs tau paskambinsiu.

— Pasistenk.

Linktelėjęs Juhnas palaikė Jerlofo lazdą, kol šis pamažėle užlipo stačiais autobuso laiptais. Jerlofas paėmė lazdą, sumokėjo vairuotojui už bilietą su pensininko nuolaida ir atsisėdo dešinėje pusėje prie lango. Pro langą jis matė, kaip Juhnas sugrįžo prie savo seno automobilio ir įlipo į jį.

Jerlofas atsilošė ir užsimerkęs išgirdo sudardant autobusą. Iš lėto tarsi sena šalanda autobusas ėmė riedėti iš stoties.

Fridolfas arba Fričofas, pamanė jis. Ir susitikimas Ramnebiu, kur užaugo Ernstas.

Fridolfas? Fričofas?

Jerlofas nepažinojo Elande nė vieno žmogaus katruo nors šių vardų. 28

— Ne, aš nesu vedęs, — tarė Lenartas. — Ir niekad nebuvau.

— Jokių vaikų? — paklausė Julija.

Lenartas papurtė galvą.

— Ir vaikų neturiu. — Jis nuleido akis į pustuštę vandens stiklinę. — Savo gyvenime turėjau tik vieną rimtą meilę, tačiau ji truko bemaž dešimt metų. Nutrūko prieš penkerius metus... dabar ji gyvena Kalmare ir mes vis dar esame draugai. — Jis šyptelėjo Julijai. — Nuo to laiko daugiausia energijos skyriau namui ir sodui.

— Šiaurės Elandas galbūt ne geriausia vieta. Turiu galvoje, jei nori su kuo nors susipažinti.

— Atseit mažokas pasirinkimas? — paklausė Lenartas tebešypsodamas. — Taip, tiesa. Galbūt Geteborge kur kas geriau?

— Nežinau... Aš beveik lioviausi ieškojus. — Ji gurkštelėjo vandens iš stiklinės. — Iš tikrųjų ir aš gyvenime turėjau tik vieną rimtą meilę. Ir dar seniau už jūsiškę... Tai buvo nenuramdomas Jenso tėvas Mikaelis, ir šis ryšys nutrūko... taip, po to. Na, žinot.

Lenartas linktelėjo.

— Meilei užmegzti reikia nemenko ryžto.

Julija linktelėjo.

— O ką dabar planuojat? — paklausė Lenartas. — Ar pasiliksit Elande?

— Nežinau... galbūt. Ne taip jau daug kas laiko mane Geteborge. Ir Jerlofas ne itin sveikas. Jis nenori būti kontroliuojamas, bet man atrodo, kad jam gali to reikėti.