Johan Theorin - Prieblanda

Jis stebeilijo į nuotrauką, kol paskaudo akis ir nespalvotos nuotraukos kontūrai ėmė lietis. Tada išsitraukė iš portfelio skaitomuosius akinius ir užsidėjęs vėl žiūrėjo. Kai šitai nepadėjo, akinius nusiėmė ir pakėlė virš nuotraukos kaip didinamąjį stiklą. Taip balti spoksantys lentpjūvės darbininkų veidai priartėjo, bet tuo pat metu išskydo į baltus ir juodus taškus.

Jerlofas patraukė stiklą į kitą nuotraukos vietą ir geriau įsižiūrėjo į plaštaką ant Malmo peties. Ji gulėjo draugiškai uždėta šalia šalandos savininko sprando, bet dabar Jerlofas aiškiai matė, kad tai, kas turėjo būti dešinė Augusto plaštaka, iš tikrųjų yra kairė. O tuoj už rankos...

Jerlofas pažvelgė į šypsančius veidus nuotraukoje.

Ūmiai jis pirmąsyk išvydo tą patį, ką turėjo išvysti Ernstas.

— Kad tave kur Jėzaus kryžius, — nusikeikė.

Šauktis Jėzaus kryžiaus buvo labai senas keiksmas — Jerlofui motina buvo uždraudusi jį vartoti daugiau nei prieš septyniasdešimt metų. Nuo tol jis nė karto nebuvo taip nusikeikęs.

Norėdamas tikrai įsitikinti, išsitraukė ir užrašų knygutę, pasklaidęs atsivertė vardus, kuriuos buvo užsirašęs Ramnebiu medienos muziejuj, ir perskaitė vieną jų.

— Kad tave kur Jėzaus kryžius... — pakartojo Jerlofas.

Jis visiškai pasinėrė į savo atradimą — paskui pakėlė akis ir prisiminė važiuojąs leno autobusu į šiaurę Marneso linkui. Bet kol kas jie dar nebuvo pasiekę Stenviko; ir kaip tik tuo metu, kai jis pasižiūrėjo pro langą, autobusas pravažiavo pirmą lentelę su užrašu: KEMPINGAS 2 KM.

Stenvikas, autobusas greitai privažiuos Stenviką. Jam būtinai reikia pasikalbėti su Juhnu apie savo atradimą.

Jerlofas greitai paspaudė raudoną autobuso stabdiklio mygtuką.

Autobusui ėmus lėtinti greitį prie stotelės šimtas metrų šiauriau šoninio kelio į Stenviką, jis įsikišo į portfelį jubiliejinę knygelę bei akinius ir drebančiom kojom atsistojo.

Šnypšdamos prasivėrė vidurinės autobuso durys, ir Jerlofas išlipo į šaltį ir vėją. Šiogrenas suniurzgė rankose ir kojose, bet skausmas kol kas per daug neįsismarkavo.

Durys už jo nugaros užsivėrė, ir autobusas nuriedėjo. Jis liko vienas autobusų stotelėje. Vis dar dulksnojo. Seniau čia stovėjo medinė būdelė, kur galėdavai pasėdėti per lietų laukdamas, kada galėsi eiti namo ar atvažiuos autobusas, bet dabar, ji, žinoma, nugriauta. Viską, kas gera ir dykai, skubama nugriauti.

Kai duslus variklio burzgesys pranyko, Jerlofas apsidairė tuščiame kraštovaizdyje, užsisegė net viršutinę palto sagą ir pažvelgė į geltoną rodyklės lentelę, nukreiptą į Stenviką. Ten jam reikia nusigauti.

Eidamas per kelią keletą kartų pasižiūrėjo į vieną ir kitą pusę, bet akiratyje nesimatė nė vieno automobilio. Plentas buvo visiškai tuščias. Gana sparčiai jis nupluošė penkiasdešimt metrų iki šoninio kelio. Įsukus į jį, vėjas ėmė pūsti kone tiesiai į veidą ir Jerlofo žingsniai sulėtėjo.

Kelio pakraščiu tikriausiai jau buvo įveikęs du šimtus metrų kaimo linkui, kai ūmiai prisiminė, kad Juhno Hagmano Stenvike nėra.

Juhnas liko Borgholme.

Jerlofas sustojo ant kelio mirkčiodamas prieš vėją.

Kaip, po šimts plynių, jis galėjo pamiršti? Juk su Juhnu išsiskyrė autobusų stoty vos prieš pusvalandį, bet, be galo džiūgaujant dėl savo atradimo Ramnebiu nuotraukoje, jam šitai iškrito iš galvos.

Bet, galimas daiktas, Stenvike dar ką nors ras? Galimas daiktas, Julija nebus spėjusi parvažiuoti, bet Astrida turėtų ten būti. Ji veik visados būna namie. Šiaip ar taip, neliko nieko kito, kaip tęsti kelionę ta pačia kryptimi — iki Marneso juk dar toliau.

Kiloti kojas darėsi vis sunkiau, pro paltą ėmė skverbtis šaltis. Draskomas ir plėšomas vėjo, jis nuleido galvą.

Žingsnis po žingsnio suskeldėjusiu asfaltu. Jis juos skaičiavo: vienas, du, trys — ir žengdamas dvidešimt penktąjį vėl pasižiūrėjo į viršų, bet lapuočiai horizonte, žymintys kalkynės pabaigą ir kaimo ribą, regis, neartėjo.

Pirmą sykį Jerlofas ėmė mažumėlę nerimauti, lyg plaukikas, narsiai pasiryžęs perplaukti ledinį ežerą, bet pusiaukelėj netekęs jėgų. Grįžti į plentą neįmanoma, tačiau kastis pirmyn kone taip pat sunku.

Staiga jis ne taip pastatė kairę pėdą, suklupo ant asfalto krašto ir vos nenusirito į griovį. Su lazda jam pavyko vargais negalais išsilaikyti, ir kaip tik tuo metu vėl išgirdo duslų variklio burzgesį.

Tai buvo automobilis, važiuojantis iš Stenviko.

Automobiliui priartėjus, Jerlofas pamatė, kad šis yra tamsiai žalias, didelis ir blizgantis: „Jaguaras“ ritmiškai švytuojančiais stiklų valytuvais.

Automobilis nepravažiavo pro šalį, sustojo, ir, automatiškai nusileidus kiek paspalvintam šoniniam stiklui, prie vairo pasirodė žila barzda apžėlęs veidas.

— Alio! — šūktelėjo linksmas balsas.

Jerlofas atpažino Gunarą Ljungerį iš Longviko.

Viešbučio savininkas, kiekvieną sykį įkyriai prašinėjantis naujų butelinių laivų, buvo tikrai ne tas žmogus, su kuriuo Jerlofas dabar norėjo susitikti, ir vis dėlto jautė pareigą sveikindamasis alsiai kilstelėti ranką.

— Labą dieną, Gunarai, — ištarė jis per vėją silpnu balsu, žengdamas žingsnį į priekį.

— Labas, Jerlofai! — sušuko Ljungeris iš automobilio. — Kur keliauji?

Klausimas buvo gan kvailas, ir į jį galėjai atsakyti taip pat kvailai, bet Jerlofas tik linktelėjo kaimo pusėn ir atsakė:

— Į Stenviką.

— Ar žadi ką nors aplankyti?

— Taip, galbūt. — Jerlofas susverdėjo nuo vėjo. — Galbūt Astridą.

— Astridą Linder? Kai važiavau pro šalį, jos, regis, nebuvo namie... Langai atrodė tamsūs.

— Nejau?

Jei net Astridos nėra namie, vadinasi, Stenvike nieko nėra namie, — tuomet Jerlofas ten mirtinai sušals perkoštas nuo jūros pučiančio vėjo. Kitą dieną policija atras jo šaltą sustingusį kūną už kokio nors kadagio krūmo.

Pagalvojęs jis pasižiūrėjo į Ljungerį.

— Gunarai, galbūt tu važiuoji į Marnesą? Pro Marneso senelių namus?

— Žinoma... Man reikia šio to nusipirkti geležies parduotuvėj. Aš tave pavėžėsiu.

— Tikrai?

— Be abejo. — Palinkęs į priekį, Ljungeris pravėrė keleivio dureles. — Šok vidun.

— Labai malonu.

Jerlofas su lazda ir portfeliu įsikabarojo į automobilio šilumą.

Automobilyje buvo tylu ir labai šilta, šilto oro pūtikliai dirbo visu pajėgumu. Lungeris sėdėjo prasisegęs geltoną striukę, ir Jerlofas, nors vis dar sušalęs, irgi prasisegė paltą.

— Gerai, tuomet važiuojam, — tarė Ljungeris. — Į Marnesą.

Jis įjungė visą greitį, ir didžiulis automobilis pasileido su tokia jėga, kad Jerlofas atblokštas prisispaudė prie sėdynės.

— Ar tau reikia grįžti iki tam tikro laiko, Jerlofai?

Jerlofas papurtė galvą.

— Ne, bet aš norėčiau...

— Gerai, tuomet spėsim dirstelti į vieną dalyką.

Jie jau buvo privažiavę didįjį kelią, ir šis tebebuvo toks pat tuščias kaip pirma. Ljungeris į jį įsuko. Bet ne pietų kryptim, o šiaurės.

— Aš nemanau, kad galiu... — prabilo Jerlofas, bet Ljungeris jį pertraukė:

— Tai kaip einasi laivai?

— Gerai, — atsakė Jerlofas, nors pastarąją savaitę nė minutės prie jų nedirbo — net nepagalvojo apie juos. — Gali atvykti pas mane į Marneso senelių namus prieš Kalėdas, tada į juos pasižiūrėsim...

Ljungeris linktelėjo. Pavažiavęs didžiuoju keliu vos kelis šimtus metrų, vėl pasuko. Tarp suarto lauko ir senos akmeninės tvoros bėgo akmenuotas keliukas be lentelių su užrašais. Jis vedė į rytus, jūros linkui.