Johan Theorin - Prieblanda

— Aš tik pagalvojau... Ar ne vėlu korpusus nudažyti raudonai? Būtų gražu, jei pavyktų.

— Taip. Galbūt pavyks. — Jerlofas linktelėjo ir atsiduso. — Gunarai, kur mes iš tikrųjų važiuojam?

— Ne per toliausiai. Greit būsim.

Daugiau jis nieko nesakė. Automobilis iš lėto riedėjo siauru keliuku. Jerlofas tegalėjo keliauti kartu, stebeilydamas į monotoniškai švytuojančius valytuvus.

Jis pažvelgė į tarpą tarp sėdynių. Ten gulėjo Gunaro mobilusis telefonas, juodas su sidabriniais ruoželiais ir daug mažesnis už Jerlofo matytus iki tol — vos pusė Julijos mobiliuko dydžio.

— Kur mes važiuojam, Gunarai? — tyliai paklausė.

Ljungeris neatsakė — jis tarytum nebesiklausė, ką sako Jerlofas. Tik žiūrėjo į aplytą žvyrkelį priešais automobilį, laviruodamas pro vėžėse išmuštas duobes ir grumstus lengva ant vairo uždėta ranka. Jis šypsojosi.

Jerlofo kakta spindėjo nuo prakaito.

Jam reikėjo ką nors pasakyti, ką nors malonaus ir kasdieniško. Galbūt mandagiai pasiteirauti apie viešbučių verslo padėtį. Bet jis buvo pavargęs, o galva visiškai tuščia nuo dienos pokalbių.

Galų gale Jerlofas paklausė tik vieno dalyko:

— Gunarai, ar tau kada nors teko būti Pietų Amerikoje? Ljungeris papurtė galvą vis tebešypsodamas.

— Deja, ne, — atsakė ir pridūrė: — Arčiausiai jos buvau, kai atsidūriau Kosta Rikoje.

Elandas, 1972 m. rugsėjis

Sėdėdamas mėlyno „Volvo“ keleivio sėdynėje, aukštai ant naujojo tilto, Nilsas Kantas palinksta prie stiklo ir pažvelgia į Kalmarsundą. Pavakarys, virš vandens liula migla; tirštas miglos sluoksnis, susidaręs sąsiauryje, tuoj užtrauks salą.

— Vakare užslinks migla, — taria jis.

— Mes jos tikėjomės, — atitaria Fričofas šalia.

— Mes? Ar jūsų daugiau?

Fričofas linkteli.

— Greitai su jais susitiksi.

Nilsas mėgina atsipalaidavęs žiūrėti per tilto turėklus. Jis bemaž mato save ten, sąsiauryje, jauną, vos dvidešimties metų, iš visų jėgų plaukiantį į žemyną.

Kaip jis galėjo taip toli nusigauti šaltame vandenyje? Dabar jis keturiasdešimt šešerių ir nenuplauktų nė šimto metrų.

Elandjo tiltas milžiniškas, tonos plieno ir betono permesta per vandenį — kone autostrados pločio ir kelių kilometrų ilgio statinys. Nilsas niekad nebūtų galėjęs įsivaizduoti, kad jo sala kada nors šitaip susijungs su žemynu.

— Ar tiltas seniai nutiestas? — paklausia jis.

— Visiškai neseniai, — atsako Fričofas prie vairo.

Nuo to laiko, kai iš vakaro atkako pas Nilsą į Jončiopingą, Fričofas buvo labai nekalbus. Jis padavė Nilsui tamsius kelionės drabužius ir juodą megztą kepurę užsitraukti ant kaktos, bet veik nepratarė nė žodžio.

Linksmo ir žavingo Fričofo Andersono, kuris susirado jį Kosta Rikoje daugiau nei prieš dešimtmetį, nebėr; iš tikrųjų jis pradingo po to, kai jūroje į šiaurę nuo Limono paskendo smolandietis. Nuo to vakaro Fričofas su Nilsu daugiausia elgėsi kaip su ryšuliu, kilojo jį į įvairias vietas ir šalis, išnuomodavo jam pigius butukus arba viengungių viešbučių kambarius niūriuose kvartaluose ir vos porą kartų per metus paskambindavo telefonu.

Kelionės į Elandą išvakarėse Fričofas vėl pradėjo zyzti apie lobį. Kur šis esąs? Kur Nilsas jį paslėpęs? Namuose?

Nilsas papurtė galvą. Ir pagaliau papasakojo:

— Užkastas kalkynėj, į rytus nuo Stenviko. Prie senosios aukinės krūsnies. Galim nuvažiuoti ir pasiimti kartu.

Fričofas linktelėjo.

— Gerai, taip ir padarysim.

Nilsas ilgai laukė paskutinės kelionės. Dabar jis jau čia.

— Dabar sėdėsiu namie, — taria Nilsas Fričofui.

Automobiliui riedant nuo tilto ant tvirtos žemės į šiaurę nuo Ferjestadeno, jis užsimerkia. Pagaliau vėl Elande.

— Sėdėsiu namie, — pakartoja. — Sėdėsiu pas motiną ir pasistengsiu, kad niekas manęs nematytų. — Patylėjęs paklausia: — Ji tikriausiai tebėra stipri... Vera?

— Žinoma.

Fričofas Andersonas linkteli ir, išvažiavęs į Borgholmo linkui nusidriekusią didžiąją kalkynę, paspaudžia akceleratorių.

Daug kas pasikeitė Elande nuo jaunystės laikų, suvokia Nilsas. Saloje padaugėjo krūmų ir medžių, o siauras žvyrkelis į Bornholmą tapo plačiu asfaltuotu plentu, tokiu pat lygiu ir tiesiu kaip tiltas. Iš šiaurės į pietus ėjęs geležinkelis greičiausiai išardytas, nes Nilsas kalkynėje nebemato bėgių. Eilės pakrantėse stūksojusių ir sąsiaurio vėjus gaudžiusių malūnų irgi pranykusios, išlikę vos keli malūnai.

Saloje tarytum mažiau žmonių, bet prie vandens daugiau naujų trobų. Nilsas linkteli jų pusėn.

— Kas gyvena visuose šituose namuose?

— Vasarotojai, — trumpai atsako Fričofas. — Jie užsidirba pinigų Stokholme ir perka trobas čia, Elande. Atlekia automobiliais per tiltą ir guli saulėje atostogaudami, paskui greitai parvažiuoja namo užsidirbti daugiau pinigų. Nenori čia gyventi žiemą... čia pernelyg šalta ir nyku.

Iš Fričofo kalbos atrodo, kad jis iš dalies juos supranta.

Nilsas nieko nesako. Fričofas, regis, dėl vasarotojų nė kiek neklysta, nes kone visi jo matomi automobiliai važiuoja iš salos. Vasara baigėsi, stojo ruduo.

Vis dėlto pilies griuvėsiai teberiogso ir atrodo kaip visad, su tuščiom langų kiaurymėm iškilę ant uolos viršum Borgholmo.

Pravažiavę pilį, jie jau bemaž atsidūrė mieste. Į orą palengva ima smelktis migla. Fričofas sumažina greitį ir įsuka į nedidelę automobilių stovėjimo aikštelę ties Borgholmo miesto riba, iš kur matyti pilies griuvėsiai. Nieko neaiškindamas sustabdo automobilį.

— Na štai. Juk sakiau, kad sulauksim draugijos.

Pravėręs automobilio dureles, Fričofas pamoja.

Nilsas apsidairo. Keliu kažkas neskubiai atžingsniuoja: regis, šeštą dešimtį einąs vyras. Pilku vilnoniu megztiniu, gabardino kelnėmis ir žvilgančiais odiniais batais, kurie atrodo brangūs. Vyras linkteli Fričofui.

— Vėluojat.

Vyras užsimaukšlinęs ant kaktos skrybėlę. Bagažo neturi, tik laiko rankoje iki pusės surūkytą cigaretę. Paskutinįsyk užsitraukęs dūmo, nusviedžia cigaretę ir, prieš eidamas prie automobilio, neramiai apsidairo.

— Nilsai, manau, tau dabar reikėtų persėsti ant užpakalinės sėdynės, — tyliai taria Fričofas. — Taip bus saugiau privažiavus Stenviką.

Tada jis pats išlipa iš automobilio. Aikštelės gale stovi telefono būdelė, ir Nilsas mato, kaip Fričofas nuskuba prie jos.

Jis įmeta monetą, surenka numerį ir labai trumpai pakalba į ragelį.

Nilsas irgi išlipa iš automobilio, o brangiais drabužiais apsitaisęs vyras dešiniu batu sumaigo cigaretę ir nepasisveikinęs tik pasižiūri į jį. Vyras klasteli ant priekinės sėdynės.

Nilsas ne iškart atsisėda gale. Jis paeina keliu kokią dešimtį metrų džiaugdamasis, kad parsirado salon ir vėl gali laisvai po ją vaikščioti.

Jo sala.

Staiga plentu pravažiuoja pora automobilių. Nilsas mato už priekinių stiklų į jį spoksančius blyškius veidus. Jis lydi juos žvilgsniu, kol šie pradingsta migloje.

— Dabar ateik! — irzliai šūkteli Fričofas jam už nugaros.

Jis vėl stovi prie automobilio.

Nilsas iš lėto sugrįžta, atsidaro užpakalines dureles ir išgirsta, kaip vyras ant priekinės sėdynės tyliai paklausia:

— Ar pavyko, Gunarai?

Paskui greitai dirsteli į Nilsą, nervingai ir jausdamas kaltę, lyg būtų prasitaręs.

Vyras, kuris visą laiką save vadino Fričofu, irgi pasukęs sprandą nusišypso.

— Nebesvarbu, dabar visi galim prisistatyti tikrais vardais. Aš esu Gunaras, o čia Martinas. Ant užpakalinės sėdynės sėdi Nilsas Kantas. Bet mes visi vienas kitu pasitikim, ar ne?