Johan Theorin - Prieblanda

— Ar tu, Martinai, nesiilgi jūros? O aš ilgiuosi. Netgi tokią vėjuotą dieną, kai reikėtų nekišti nosies į lauką. Bet aš tebeturiu štai šitą... — Jerlofas pakėlė portfelį. — Jame saugau visus dokumentus iš tų laikų, kai plaukiojau jūroje, ir jis dar gana gerai laikosi. Norėjau tau parodyti vieną daiktą...

Atsegęs portfelį, jis ištraukė suvenyrinę „Malmo važtos AB“ knygelę.

— Juk šitą pažįsti. Aš dažnai ją vartydavau ir sužinojau daugybę dalykų apie tavo laivus ir nuotykius jūrose, Martinai. Bet viena čia įdėta nuotrauka yra šiek tiek įdomesnė už kitas.

Jis praskleidė knygelę, ir ji atsivertė prie puslapio su nuotrauka iš Ramnebiu.

— Štai ši. Daryta šeštojo dešimtmečio gale, ar ne? Prieš tau nusiperkant savo pirmąjį transatlantinį laivą.

Pakėlęs akis į Martiną Malmą, jis išvydo, kad jam pasisekė patraukti senojo laivininko dėmesį. Malmas spoksojo į nuotrauką, ir Jerlofas pamatė, kaip jam trūktelėjo dešinė plaštaka, lyg jis norėtų ja bakstelti į nuotrauką.

— Ar atpažįsti save? Tikriausiai atpažįsti. Ir šalandą? „Amelija“, ar ne? Borgholmo prieplaukoje ji stovėdavo šalia mano „Vėjo raitelio“.

Martinas Malmas spoksojo į nuotrauką nieko nesakydamas. Jis sunkiai kvėpavo, lyg trūktų oro.

— Ar prisimeni, kur ši nuotrauka daryta? Juk aš pats, plaukiodamas palei Smolandą, dažniausiai vežiodavau variklių alyvą į Oskarhamną, bet tai labiau į pietus. Ar ne?

Martinas neatsakė, bet vis neatitraukė akių nuo senos Jerlofo atkištos nuotraukos. Išrikiuoti vyrai ant tiltelio irgi į jį spoksojo, ir Jerlofas matė, kaip Martino smakras vėl ėmė nevaldomai kretėti.

— Ramnebiu lentpjūvė, ar ne? Po nuotrauka nėra užrašo, bet Ernstas Adolfsonas atpažino aplinką. Tuo metu, kai buvo daryta ši nuotrauka, galėjai pragyventi plaukiodamas vienintele šalanda. Vos ne vos, šiaip taip... — Jerlofas vėl bakstelėjo į nuotrauką. — O čia pats lentpjūvės savininkas Augustas Kantas. Veros Kant iš Stenviko brolis. Augustą tu labai gerai pažinojai, ar ne? Juk judu turėjot daug bendrų reikalų.

Martinas mėgino pakilti iš vežimėlio, kad prieitų arčiau Jerlofo. Bent jau taip atrodė: pečiai trūkčiojo, kojos įsispyrė į vežimėlio papėdes, o pats gaudė orą. Tebespoksodamas į nuotrauką, jis prasižiojo.

— Frršof, — neaiškiai sušvokštė jis.

— Atsiprašau? Ką tu pasakei, Martinai?

— Frršof, — pakartojo Martinas.

Jerlofas pasižiūrėjo sutrikęs ir nuleido knygutę su nuotrauka iš lentpjūvės. Ką Martinas pasakė? Gal kokį žodį?

O galbūt vardą — Fridolf?

Arba Fričof?

Puerto Limonas, 1963 m. liepa

Nilsas daugiau nei pusvalandį laukia įsitempęs tamsoje po palmėmis nugara į krantą. Aplinkui čiulkinį grūda uodai. Jis nuveja juos mąstydamas apie Elandą, apie tai, kaip jausdavosi bastydamasis Elando kalkynėje, laisvas ir nerūpestingas. Tuo pat metu jis visą laiką klausosi, bet nuo kranto nieko negirdėti.

Pagaliau už nugaros priartėja žingsniai.

— Tai užtruko, bet dabar jis miega, — taria Fričofas.

— Gerai.

Nilsas sugrįžta su Fričofu pakrantėn. Švedas boračonas drybso susmukęs lyg anglių maišas prie žėrinčio laužo, jo galva nuleista, ranka guli ant paskutinio vyno butelio.

— Dabar turi imtis darbo, — sako Fričofas.

— Aš?

— Taip, tu. — Fričofas atidžiai į jį pasižiūri. — Aš pakankamai nusiplūkiau stengdamasis šitą alkoholiką visą kelionę išlaikyti neužmigusį. Dabar tu juo užsiimk.

Nilsas žvilgteli į boračoną, bet nepakruta iš vietos.

— Jis bevertis, Nilsai. Vertingas tik mums.

Nilsas vis dar nesijudina.

— Ar manai, kad dėl to papulsi į pragarą? — klausia Fričofas.

Nilsas papurto galvą.

— Nepapulsi. Galėsi parvažiuoti namo.

— Jis čia, — sako Nilsas.

— Ką?

— Pragaras čia.

— Gerai, — linkteli Fričofas. — Tada laikas tau jį palikti.

Nilsas alsiai linkteli, pasilenkia ir stveria boračoną už juosmens. Vyras per miegus kažką murma, bet nesipriešina. Nilsas nuo laužo velka jį smėliu tolyn prie juodos jūros.

— Saugokis ryklių, — įspėja Fričofas jam už nugaros.

Vanduo drungnas, bangos plačios, bet bejėgės. Nilsas traukiasi atbulas tiesiai į Karibų jūrą, tempdamas boračono kūną.

Staiga šis sukruta. Putoms užliejus veidą, boračonas užsikosi ir pradeda grumtis. Nilsas sukanda dantis, atsitraukia dar keletą metrų, kol vanduo ima siekti strėnas, ir įmurdo boračoną. Užsimerkęs skaičiuoja: vienas, du, trys...

Vyras pašėlusiai daužo rankomis stengdamasis iškišti galvą virš vandens. Nilsas tvirtai jį laiko, galvoja apie Elandą ir skaičiuoja toliau.

...keturiasdešimt aštuoni, keturiasdešimt devyni, penkiasdešimt...

Regis, praeina visa valanda, kol kūnas vandeny nustoja krutėti. Vis dėlto Nilsas tebestovi lyg sutrauktas mėšlungio ir laiko kūną po vandeniu. Išnyko visa gyvybė, ničnieko neliko. Jei išlauks pakankamai ilgai, galbūt boračonas neišnirs sapnuose, kaip darydavo kaimo prokuroras.

— Ar baigta? — šūkteli Fričofas nuo kranto.

— Taip.

— Gerai, Nilsai. — Fričofas įbrenda į vandenį, pasilenkia prie boračono, pakelia vieną jo ranką ir paleidžia. — Puikus darbas.

Nilsas nieko nesako. Tebestovi traukiamas bangų, kol Fričofas velka kūną prie vandens krašto, ir staiga prisimena broliuką. Akselį.

Tai buvo nelaimė, Akseli, aš neketinau... Numarinti mirusieji sugrįžta dar stipresni.

Fričofas išlipa į krantą, nusišluosto kaktą. Atsikvepia.

— Puiku, tuomet baigta, — taria atsigręždamas į Nilsą. — Dabar turi papasakoti.

— Ką papasakoti?

Nilsas palengva išlipa iš vandens ir atsistoja priešais Fričofą.

— Apie karo grobį, kurį paslėpei. Kur jis, Nilsai?

Tarp jų ant kranto guli smolandiečio stuomuo. Nilsas jaučia Fričofą dabar esant pranašesnį, bet nepasiduoda.

— O koks tada tavo vardas, Fričofai Andersonai? Tikrasis?

Vyras priešais jį neatsako.

— Jei parveši mane namo, — pagaliau taria Nilsas, — aš ištrauksiu grobį.

— Tai užtruks. — Fričofas nuveja uodą. — Aš viskuo pasirūpinsiu, bet užtruks. Žingsnis po žingsnio. Kūną pirmiausia reikia pargabenti į Elandą... ten jį palaidoti ir kuo greičiau užmiršti. Tada galėsi parvažiuoti namo. Supranti?

Nilsas linkteli.

Fričofas baksteli batu tarp jų gulintį kūną.

— Mes turim jį ištraukti dar keletą metrų ir, apipjaustę veidą, pritvirtinti prie dugno... ir palikti plėšriosioms žuvims atlikti savo darbą. Paskui niekas jūsų neatskirs. — Jis linkteli į boračono maišelį prie laužo. — Nepamiršk paimti jo paso. Kitaip galbūt nepateksi į Meksiką.

— O vėliau, vėliau tu čia grįši?

— Taip. Tu pasiliksi Meksike, o aš po kokios savaitės grįšiu čia. Ištempsiu kūną į krantą ir nutrinsiu pėdsakus, paskui parvažiuosiu į Limoną ir imsiu teirautis žmonių, ar niekas nematė mano draugo švedo Nilso. Gal būtų geriausia, kad čia ateitų ir atrastų kūną kas nors kitas, jei ne, turėsiu tai padaryti aš.

Nilsas pradeda nusirengti.

— Tada pasikeisim drabužiais.

Fričofas pasižiūri į jį.

— Dar kas nors? Gal ką pamiršai?

Nilsas tamsoje nusivelka marškinius.

— Kodėl?

Fričofas tyliai parodo į kairę Nilso plaštaką, į jo du lenktus pirštus. Paskui pasilenkia, suima kairę boračono ranką, atmeta ją taip, kad plaštaka atsidurtų ant smėlio, ir bato pakulne stipriai primina bevardį ir didįjį pirštą. Mygia vis smarkiau, kol tamsoje pasigirsta tylus trakštelėjimas.