Johan Theorin - Prieblanda

— Aš mėginau prisiminti, ar... ar jis kaip nors domėjosi Jensu. Bet nieko neprisimenu.

— Ir gerai. Negalima be reikalo įtarinėti žmonių.

Lenartas jai paskambino antradienį, geriant priešpietinę kavą su Astrida. Jis pranešė, kad Andersas Hagmanas surastas Kalmare ir nuvežtas į Borgholmą. Maždaug po pusvalandžio jis atvažiavo policijos automobiliu jos išsivežti. Julija buvo dėkinga, kad Lenartas leido jai dalyvauti šitame tyrime, ar kaip tai vadintum, nuo pat pradžios, bet ir nervinosi dėl to, kas jos laukia.

— Ar man teks sėdėti tam pačiam kambary, ką? Aš nemanau, kad...

— Ne, ne, — nuramino ją Lenartas. — Ten bus tik Andersas ir Niklasas Bergmanas, inspektorius.

— Ar ten įtaisyti vienpusiai veidrodžiai... ar kas nors panašaus?

Lenartui nusišypsojus prie vairo, ji pasigailėjo savo klausimo.

— Ne, tokių dalykų nėra, — atsakė jis. — Šių įdomybių galbūt daugiausia matom amerikietiškuose televizijos serialuose, kai nusikaltėliai stoja su liudytojais akistatom Kartais naudojamės vaizdo įrašais, bet irgi ne taip dažnai. Tikriausiai akistata naudojama Stokholme, bet ne čia.

— Ar manot, kad ten buvo jis? — paklausė Julija, jiems sustojus Borgholme prie pirmo šviesoforo.

Lenartas papurtė galvą.

— Nežinau. Bet mums reikia su juo pasikalbėti.

Borgholmo nuovada stovėjo skersgatvyje prie įvažiavimo į miestą. Lenartas sustojo automobilių aikštelėje ir atidarė pirštinių dėtuvę. Julija matė jį rausiantis tarp popierių, vizitinių kortelių ir kramtomosios gumos pakelių.

— Turiu nepamiršti šito daikto, — pasakė Lenartas. — Ne todėl, kad jo reikėtų, bet todėl, kad negalima palikti.

Ir jis išsitraukė pistoletą, įdėtą į juodą dėklą su odoje išgraviruota marke GLOCK. Lenartas greitai prisisegė jį prie šlaunies ir ėmė laukti, kol Julija, išlipusi iš automobilio, užsirems ant ramentų ir jis galės ją įsivesti į nuovadą.

Julija gavo palaukti Borgholmo nuovados kavinėje. Ši panėšėjo į bet kurią kitą kavinę, tik kampe stovėjo televizorius, ir ji pasijuto sėdinti prieš tą pačią amerikietišką televizijos parduotuvės programą, kurią dieną žiūrėdavo namie, savajam bute Geteborge.

Dabar viskas rodėsi visiškai nesuprantama. Kaip ji kadaise galėjo manyti, kad šitą laidą įdomu žiūrėti?

Prieš pat antrą Lenartas sugrįžo kavinėn.

— Reikalas baigtas. Šį kartą. Ar nenorėtumėt nuvažiuoti užkąsti?

Julija linktelėjo nenorėdama parodyti smalsumo. Lenartas tikriausiai papasakos radęs tinkamą progą. Ji pasiėmė ramentus ir išklibikščiavo su juo iš nuovados.

— Ar Andersas pasiliko? — paklausė jiems išėjus į šaltą Didžiąją gatvę.

Lenartas papurtė galvą.

— Jam leista grįžti į savo butą čia, Borgholme.

Jis iš lėto pėdino šaligatviu taikydamasis prie Julijos tempo. Ji stengėsi šokčioti su ramentais kiek galėdama greičiau, bet nuo ledinio vėjo nutirpo rankenas apgniaužę jos pirštai.

Lenartas pridūrė:

— O gal butas priklauso jo motinai, šito gerai nežinau. Bet jis pasižadėjo niekur neišnykti, jei mums reikėtų su juo pasikalbėti... Ar kinų virtuvė tiks? Man gerokai pabodo picos.

— Kad tik būtų arti, — tarė Julija ir leidosi vedama į kinų restoraną šalia Borgholmo bažnyčios.

Restorane sėdėjo vos keli užsilikę pietautojai, ir Lenartas su Julija, pasikabinę striukes, atsisėdo prie stalo palei langą. Žiūrėdama į baltą bažnyčios pastatą, Julija prisiminė tą šiltą vasarą, kai ji ten buvo konfirmuota ir įsimylėjo berniuką iš konfirmantų grupės, vardu... Koks buvo jo vardas? Tuomet tai buvo labai svarbu, bet dabar jo nebeprisiminė.

— Bet ką Andersas veikė Veros Kant name? — tyliai paklausė Julija, jiems užsisakius valgį — penkis užkandžius. — Ar pasakė?

— Taip... Jis sakosi kasinėjęs, ieškojęs briliantų.

— Briliantų?

Lenartas linktelėjo ir pasižiūrėjo pro langą.

— Sklinda senas gandas... aš irgi esu jį girdėjęs, kad Nilso Kanto nužudyti vokiečiai galėję turėti karo grobį iš Baltijos šalių. Neva kažkokių brangakmenių. Andersas įsikalė galvon, kad Nilsas prieš sprukdamas galėjo juos paslėpti rūsyje. Tad jis kasė ir kasė... bet nerado, — tarė Lenartas ir pridūrė: — Bent taip jis sako. Yra keistokas.

— O laikraščių iškarpos?

— Jos buvo paslėptos spintoje, jis rado jas ir prikabino. Andersas mano, kad jas rinko Vera. — Lenartas pasižiūrėjo į Juliją. — Ar žinot, ką dar jis sako? Jis tvirtina ten jutęs Veros buvimą. Kad ji vėl vaikšto namuose. Taigi vaidenasi.

— Mat kaip, — teištarė Julija.

Ji nenorėjo išsiduoti įtarusi tą patį, nenorėjo nė akimirką prisiminti nakties Veros name.

Julija turėjo dar vieną klausimą, bet nežinojo, ar norėtų jį kelti. Vis dėlto, prieš atsirandant ant stalo lėkštėms su valgiu, Lenartas į jį atsakė:

— Andersas tvirtina tą rudens dieną jūsų sūnaus nesutikęs. Tiesiai šito paklaustas atsakė nieko nežinojęs. Visą tą dieną sėdėjo namie, lauke buvo per daug miglota ir nemalonu, o kas atsitikę, išgirdo, kai mes paprašėm padėti ieškoti. — Jis pridūrė: — Niklasui Bergmanui, kalbinusiam Andersą, pasirodė, kad jis sako teisybę. Andersas apie tai kalbėjo taip pat atvirai kaip ir apie įsilaužimą į Veros Kant namą.

Julija tik linktelėjo.

— Tad aš nemanau, kad šitai mus nuvestų bent kiek toliau. Kol neiškils kokių naujų faktų.

Julija vėl linktelėjo. Žiūrėdama sau į rankas tarė:

— Aš mėginau gyventi toliau... nesirausti praeity. Iki šiol nelabai sekėsi, bet šį rudenį pasijutau geriau. Truputį geriau. Aš jau galėjau gedėti... iki tol negalėjau. — Ji vėl pakėlė akis į Lenartą. — Todėl, manau, gerai padariau, kad atvažiavau į Elandą... ir vėl susitikau su tėte. Ir jumis.

— Man nepaprastai smagu šitai girdėti. Aš irgi buvau įklimpęs praeitin, baisiai ilgai. — Patylėjęs Lenartas pridūrė: — Ir kartais baisiai blogai jausdavausi, kol supratau, kad keršydamas netampi laimingesnis. Reikia gyventi toliau. Sunku žiūrėti į priekį, bet manau, kad reikia.

— Taip, — tyliai pritarė Julija. — Mirusiuosius reikia palikti ramybėje.

Puerto Limonas, 1963 m. liepa

Kai visas vynas išgertas ir šventė artėja prie pabaigos, Nilsas palieka smėlėtą Limono pakrantę, kuri vadinasi Plaja Bonita. Per vakarą jis vienas ištuštino du butelius čilietiško raudonojo vyno, vis dėlto nesijaučia pakankamai girtas tam, kas jo laukia.

Šią dieną Plaja Bonitoje buvo mažai lankytojų, ir beveik visi jie seniai išvažinėjo namo.

Liko tik du vyrai. Jie sėdi lyg šešėliai ant smėlio prie rusenančio lauželio. Apsikabinę per pečius tyliai dainuoja ir girtai juokiasi. Vienas iš šešėlių yra vyras, kurį Nilsas pažįsta kaip Fričofą Andersoną, kitas — jų auka. Apie šį vyrą kartais Nilsas galvoja kaip apie smolandietį, bet dažniausiai kaip apie boračoną. Alkoholiką.

Kosta Rikoje daug geriau nei Panamoje, galvoja boračonas, nesuprasdamas, kodėl neatvyko čia kur kas anksčiau. O Limonas — fantastiškas miestas. Iš tikrųjų jis niekad nenorėtų važiuoti namo.

Nilsas sakė, kad jis gali čia pasilikti kiek nori.

Boračonui persikelti į Kostą Riką padėjo Nilsas. Jis pasirūpino, kad boračonas išnirtų iš alkoholio ūko ir Panamoje įsikūrusioje ambasadoje įsigytų laikiną pasą vietoj paliktojo paskutiniame laive, o paskui traukiniu atpūškuotų šiaurėn į San Chosė. Nilsas surado boračonui kambarį pigiame viešbutyje šalia centrinės stoties, davė pinigų vynui ir šiek tiek maisto, o paskui ėmė laukti Fričofo Andersono.