Johan Theorin - Prieblanda

Jerlofas pasiėmė portfelį, jie priėjo prie plačių vartų ir paskambino. Po valandėlės šalia mygtuko sukrebždėjo nedidelis garsiakalbis.

— Alio? — kreipėsi Jerlofas, gerai nesusigaudydamas, kur kalbėti: į skambutį, į garsiakalbį, o galbūt į dangų. — Alio... Mes norėtume patekti į medienos muziejų. Ar galit atidaryti?

Garsiakalbyje stojo tyla.

— Ar jie tave išgirdo? — sušnabždėjo Juhnas.

— Nežinau.

Jerlofas išgirdo už nugaros kranksint ir, pasukęs galvą, išvydo pilkame berže šalia automobilių aikštelės porą varnų.

Jos ir toliau kranksėjo, o Jerlofui jų leidžiami garsai pasirodė kitokie nei Elando varnų. Ar paukščiai irgi turi tarmes?

Paskui jis pamatė kitapus vartų kažką atskubant — senyvą vyrą su kepe ir juoda striuke, judantį bemaž taip pat lėtai kaip ir jis pats. Vyras paspaudė mygtuką prie vartų, ir šie pakilo.

— Heimersonas, — prisistatė vyras, atkišdamas ranką.

Jerlofas ją paspaudė.

— Davidsonas.

— Hagmanas, — tarė Juhnas.

— Mes norėtume patekti į medienos muziejų, — pakartojo Jerlofas. — Aš vakar skambinau...

— Taigi. — Heimersonas apsigręžė parodyti kelio. — Gerai padarėt. Muziejus iš tikrųjų veikia tik vasarą. Imtinai iki rugpjūčio. Bet iš anksto pasiskambinus įleidžiam.

Jie pateko fabriko teritorijon. Jerlofas tikėjosi užuosti šviežiai supjautos medienos kvapą ir išvysti grupes kepurėtų vyrų, pro pjuvenų krūvas nešiojančių lentas, — kaip visad jis buvo įstrigęs praeity. Bet išvydo tik asfaltuotus kelius ir aikšteles tarp didžiulių pilkų plieno ir aliuminio pastatų. Ant jų buvo didžiulės baltos iškabos su užrašu: RAMNEBIU MIŠKO MEDŽIAGA.

— Aš išdirbau čia keturiasdešimt aštuonerius metus, — per petį pasakė Heimersonas Jerlofui. — Pradėjau penkiolikos metų ir pasilikau. Štai kokie reikalai... Dabar rūpinuosi muziejum.

— Mes atvažiavom iš kaimo, kuriame gyveno savininkai, — tarė Jerlofas. — Šiaurės Elande.

— Savininkai? — paklausė Heimersonas.

— Kantų šeima.

— Lentpjūvė jiems nebepriklauso. Jie pardavė ją šeštojo dešimtmečio gale, mirus direktoriui Kantui. Dabar Ramnebiu priklauso Kanados miško bendrovei.

— Ankstesnįjį savininką... Augustą Kantą... Ar esat jį susitikęs? — paklausė Jerlofas.

— Taip, esu. — Heimersonas nusišypsojo, lyg išgirdęs juokingą klausimą. — Susitikdavau kasdien. Jis visad atvažiuodavo savo senu „MG“... Beje, mes jau atėjom. Štai čia senoji kontora, galų gale ji pasidarė per maža.

MEDIENOS MUZIEJUS — skelbė užrašas ant medinės iškabos virš durų. Heimersonas atrakino duris ir įėjęs uždegė šviesą.

— Tuomet... Tuomet sveiki atvykę. Iš kiekvieno po trisdešimt kronų.

Jis atsistojo už stalo su milžinišku senu kasos aparatu.

Jerlofas sumokėjo už abu, gavo du vienodus kvitus, tokius pačius, kokį rado Ernsto Adolfsono piniginėj, ir jie įėjo į medienos muziejų.

Šis buvo nedidelis, vos du kambariai ir trumpas koridorius tarp jų. Kambarių vidury stovėjo keletas senų pjūklų ir matavimo aparatų, ant sienų kabėjo paveikslai. Daugybė nespalvotų įstiklintų nuotraukų, visos su aiškinamaisiais tekstais ant popieriaus juostelių. Tyliai prie jų priėjęs, Jerlofas įsistebeilijo į grupines lentpjūvės darbininkų ir miško kirtėjų su pjūklais rankose nuotraukas bei kitas, vaizduojančias prišvartuotas šalandas su rąstų prikrautais deniais.

— Kitam kambary yra naujesnių nuotraukų, — per petį tarė jam Heimersonas.

— Mat kaip.

Jerlofas mieliau būtų apėjęs kambarius vienas ir atkreipė dėmesį, kad Juhnas šalinasi gido.

— Ten stovi ir mūsų pirmasis kompiuteris, — toliau kalbėjo Heimersonas. — Darbas tobulėja... Dabar visas pjovimas valdomas kompiuteriais. Pats nesuprantu, kaip tai daroma, bet veikia.

— Mat kaip.

Jerlofas tebežiūrinėjo nespalvotas nuotraukas.

— Ramnebiu eksportuoja apdirbtą medieną net į Japoniją. Ten jūs, elandiečiai, tikriausiai niekad neturėjot reikalų?

— Ne, — atsakė Jerlofas ir greitai pridūrė: — Bet mūsų klintimis išklotos Šv. Pauliaus katedros grindys Londone.

Heimersonas nutilo, ir Jerlofas pakeitė pokalbio temą:

— Aną mėnesį šiame muziejuje lankėsi mūsų draugas. Ernstas Adolfsonas.

— Elandietis?

Jerlofas linktelėjo.

— Senas akmentašys. Jis čia lankėsi rugsėjo vidury.

— Taip, labai gerai prisimenu. Atidariau muziejų specialiai jam, visai kaip jums. Buvo malonus lankytojas. Pasisakė gyvenąs Elande, nors yra kilęs iš šio kaimo.

— Ramnebiu?

— Taip. Jis užaugo mūsų kaime, o paskui persikraustė į Elandą.

Tai buvo naujiena Jerlofui, niekad negirdėjusiam Ernsto kalbant apie savo gimtąjį kaimą.

Jis žengė dar kelis žingsnius ir tada pamatė: nuotrauką, kurioje Martinas Malmas ir Augustas Kantas stovi greta vienas kito prie lentpjūvės prieplaukos, sustingę priešais eilę jaunesnių darbininkų.

Draugiškas darbinis susitikimas lentpjūvės prieplaukoje, 1959 metai — rašomąja mašinėle buvo atspausdinta ant juostelės po nuotrauka, nors tik keli iš grupės draugiškai šypsojosi. Kiti, tarp jų Martinas su Kantu, rimtai stebeilijo į kamerą.

Tūkstantis devyni šimtai penkiasdešimt devintieji. Taip, daug anksčiau, nei Martinas nusipirko savo pirmą didelį laivą, sumetė Jerlofas.

Šitoje nuotraukos kopijoje, kuri buvo didesnė už įdėtąją knygon, ant Martino kairio peties aiškiai matėsi plaštaka, ir tai tikriausiai galėjai palaikyti draugiškumo ženklu. Pačiam Jerlofui niekad nebūtų šovę į galvą uždėti rankos Martinui Malmui ant peties; šis nepriklausė prie tų žmonių, kurie skatina kad ir mažiausią suartėjimą. Vis dėlto Augustui Kantui tai pavyko.

— Štai čia vienas mūsų draugų, — tarė Jerlofas, rodydamas į Martino Malmo veidą. — Elando škiperis.

— Aaa... — Heimersonas neatrodė itin susidomėjęs. — Seniau čia nuolatos stovėdavo šalandos... Jos gabendavo medieną į Elandą. Juk jūs ten stokojat miško.

— Mes turėjom miško, bet jį iškirto žemyno gyventojai, — atšovė Jerlofas. Jis vėl parodė į nuotrauką. — O ten Augustas Kantas, ar ne?

— Taip, direktorius.

— Jis turėjo gana garsų sūnėną. Nilsą Kantą.

— O taip. Policininko žudiką, apie jį girdėdavai kalbant. Skaitydavai ir laikrašty. Bet jis tikriausiai miręs? Pabėgo į užsienį ir numirė?

— Taip. Bet ar prieš tai jis nebuvo čia atkakęs?

— Nemanau, kad direktorius itin žavėjosi Nilsu. Jis niekad nekalbėdavo apie savo sūnėną. Tad ir kiti apie jį nekalbėdavo, jei netoliese būdavo direktorius.

— Galbūt jis nenorėjo išsiduoti žinąs, kur yra Nilsas?

— Taip, tikriausiai, — sutiko Heimersonas. — Bet Nilsas apsilankė čia bėgdamas iš Elando, po to, kai nužudė policininką.

— Apsilankė? Ir susitiko su dėde?

— Šito nežinau. Bet jis čia mažumėlę užtruko... žmonės matė jį miške, — tarė Heimersas, rodydamas į nuotraukas. — Štai Gunaras su manim tuomet dirbo pasiuntinuku, jis gyrėsi susitikęs Nilsą ir gavęs pinigų. Bet jis dažnai girdavosi... Prisimenu tik, kad pagaliau kažkas apie Nilsą Kantą pranešė policijai. Jie čia atvyko ir keletą dienų stebėjo lentpjūvę, ar jis kur neišdygs. Visi šiek tiek nervinosi... bet, žinoma, mes dirbom savo darbą. O policininko žudikas akių nerodė.

Jerlofas, regis, bemaž regėjo jaunąjį Nilsą, tykinantį aplink kontoros pastatą kitapus aikštės, regėjo, kaip jis pritupia atsargiai dirstelėti pro langą, ieškodamas dėdės Augusto.