Johan Theorin - Prieblanda

Jerlofas pastebėjo kairėj rankoj tebelaikąs dėžutę ir padėjo šią ant staliuko. Maja pakėlė ją ir, ištraukusi krucifiksą, grąžino dėžutę Jerlofui.

— Pasiimk juos. Nebenoriu daugiau jais rūpintis. Tebūnie pas tave.

— Tuomet sutarta.

Jis keletą kartų linktelėjo nerangiai atsisveikindamas ir išėjo iš Majos kambario su dėžute kelnių kišenėje. Ji buvo sunki bei šalta ir, jam pėdinant tuščiu koridorium, barkščiojo.

Sugrįžęs į savo kambarį, Jerlofas užsirakino. Paprastai durų nerakindavo, bet dabar taip padarė.

Karo grobis, pamanė jis. Kareiviai visad ieško grobio. Iš ko kareiviai gavo ar paėmė brangakmenius? Ar, be jų pačių, dar kas nors dėl jų žuvo?

Ir kur jam juos reikėtų padėti? Jerlofas apsidairė. Neturi jokios skrynelės su netikru dugnu.

Galiausiai priėjo prie knygų spintos. Ant vienos lentynų stovėjo butelinis laivas, vaizduojantis paskutinę brigo „Bluebird av Hulls“ kelionę, kaip jis įsivaizdavo ją atrodžius tą audringą naktį prie Bohusleno krantų. „Bluebird“ artėjo prie Bohusleno uolų.

Pakėlęs butelį, Jerlofas ištraukė kamštį. Paskui atidarė dėžutę ir pamažėle atsargiai supylė akmenukus į butelį. Pakratė, kad akmenukai atsidurtų kur reikia. Štai taip, gerai neįsižiūrėjus, akmenukai atrodo lyg uolos, į kurias netrukus atsitrenks skęstantis laivas.

Kurį laiką šito užteks.

Jerlofas vėl pastatė butelinį laivą ant lentynos, o tuščią dėžutę paslėpė už knygų eilės žemesnėje lentynoje.

Visą vakarą, prieš atsiguldamas, vis žvilgčiojo į butelį. Žvilgtelėjęs dvyliktą ar penkioliktą kartą ėmė suprasti, kodėl Maja, atidavusi jam seną skardinę dėžutę, atrodė palengvinusi širdį.

Tą naktį sugrįžo jo vienintelis iš tikrųjų klaikus jūros laikų košmaras.

Jis susapnavo stovįs prie borto laive, pamažu slystančiame Baltijos jūra, kažkur tarp Elando šiaurinio smaigalio ir Oakseno salos. Buvo prieblanda ir visiška tyka, Jerlofas stovėjo stebeilydamas virš veidrodinio vandens į horizontą, niekur nematydamas žemės...

... Paskui jis nuleido akis į vandenį ir išvydo seną Antrojo pasaulinio karo miną.

Ji plaukė po pat vandens paviršium: didžiulis juodas, dumbliais ir moliuskais apsinešęs plieno rutulys su atsikišusiais juodais spygliais.

Sustoti buvo neįmanoma. Jerlofas galėjo tik tyliai stebėti, kaip laivo korpusas ir mina lėtai, bet nepermaldaujamai slysta vienas prie kito, vis arčiau ir arčiau.

Jis staiga prabudo šaukdamas Marneso senelių namų tamsoje, prieš pat sprogstant minai. 23

Sekmadienio priešpietė. Julija sėdėjo prie lango Astridos bendrajame kambaryje, atrėmusi ramentus į kėdės atlošą, ir žvelgė, kaip ant skardžio vyresnioji sesuo Lena su vyru Rikardu susigrąžina jos automobilį.

Jai pavyko išlaikyti automobilį dviem savaitėm ilgiau, nei planavo, bet dabar tam atėjo galas. O galbūt ir gerai, juk ji vis tiek nepajėgtų vairuoti sulūžusiais kaulais.

Lena ir Rikardas trumpam atvažiavo į Elandą šeštadienį, aplankė Jerlofą ir išgėrė kavos Marnese, prieš pernakvodami vasarnamyje. Sekmadienio rytą jie atėjo aplankyti Astridos Linder, ir tuomet paaiškėjo, jog jie planavo parvežti Juliją namo, į Geteborgą.

Aišku, jiems nerūpėjo apie šį planą pranešti Julijai. Ji net nežinojo Leną su Rikardu išdygsiant Stenvike, kol išvydo tamsiai žalią „Volvą“ atriedant keliu ir sustojant priešais Astridos namą. O tada sprukti buvo per vėlu.

— Sveiki! — žvaliai šūktelėjo Lena, įleista Astridos. Ji apkabino Juliją, ir šiai sudiegė įskilusį raktikaulį. — Kaip laikaisi? — Lena dirstelėjo į ramentus.

— Dabar gana gerai, — atsakė Julija.

— Tėtė paskambino ir papasakojo, kas atsitiko. Baisiai nesmagu... bet galėjo baigtis ir blogiau... Tau reikėtų taip ir galvoti, kad galėjo baigtis blogiau. — Ir tai buvo viskas, ką Julijos sesuo sugebėjo pasakyti apie jos lūžusius kaulus. Paskui ji pridūrė: — Kaip gražu, kad Astrida tau leido čia pagyventi. Gražu, ar ne?

— Astrida yra angelas, — tarė Julija.

Ir tai buvo tiesa. Astrida buvo angelas, kuris gerai jaučiasi tuščiame Stenvike, bet ji pasakojosi irgi kartais pasijuntanti vieniša. Juk našlė, o vienintelis jos vaikas, duktė, gydytojaujanti Saudo Arabijoje, namo parvažiuoja tik per Kalėdas ir vasarvidžio šventę.

Rikardas išties neturėjo ko pasakyti; jis tik nekantriai linktelėjo Julijai nenusivilkęs rusvos rudeninės striukės ir po kelių minučių jau ėmė žvilgčioti į savo „Rolex“ laikrodį. Jam galbūt rūpėjo tik parvaryti automobilį į Torslandą, kad juo galėtų važinėti duktė, pamanė Julija.

Astrida pavaišino priešpietine kava su pyragaičiais, o Lena susižavėjusi tauškėjo apie ramybę ir tylą, viešpataujančias Stenvike dabar, spalio mėnesį, išvažiavus visiems turistams. Rikardas, tiesia nugara sėdintis šalia žmonos, nieko nesakė. Julija sėdėjo kitapus stalo, žvelgė pro langą ir galvojo apie Veros Kant namą už didžiųjų medžių.

— Na, mums galbūt reikėtų pamažėle ruoštis namo, — tarė Lena po kavos. — Juk laukia ilgas kelias.

Ji greitai padėjo nuimti kavos puodukus. Rikardas išėjo pagelbėti Astridai prikalti užpakalinėje namo pusėje begriūvančio lietvamzdžio.

Julija negalėjo niekuo užsiimti, tik sėdėjo ir žiūrėjo. Ji neturi kojų, neturi darbo, neturi vaikų. Vis dėlto kaip nors reikės gyventi toliau.

— Malonu, kad atvažiavot, — pasakė ji.

Lena linktelėjo.

— Mes iškart nusprendėm atvažiuoti čia ir padėti tau parsirasti namo. Juk dabar negali vairuoti.

— Ačiū, — padėkojo Julija, — bet nereikia. Aš pasiliksiu.

Lena nesiklausė.

— Jei aš važiuosiu „Fordu“ su tavim, Rikardas galės parvaryti „Volvą“ pats, — tarškėjo ji, skalaudama kavinuką. — Mes paprastai sustojam papietauti Riudarholme, jie ten turi malonią užeigą.

— Aš negaliu važiuoti namo be Jenso, — pasakė Julija. — Aš turiu jį rasti.

Lena atsigręžė ir pasižiūrėjo į ją.

— Ką pasakei? Juk nėra jokių...

Papurčiusi galvą, Julija ją pertraukė:

— Lena, aš žinau, kad Jensas miręs. — Ji įsispyrusi žiūrėjo seseriai į akis. — Jis miręs. Dabar aš šitai supratau, bet turiu omeny ne tai. Aš tik noriu, kad mes jį rastume, kad ir kur jis būtų.

— Taip taip, gerai. Juk tėtei patinka, kad tu čia. Tad viskas gerai.

Taip, geriau nei gerti vyną ir ryti piliules prieš televizorių Geteborge, pamanė Julija. Sekundę jai smarkiai suspaudė krūtinę tuščiai praleisti metai — metai, kai dingusio sūnaus ilgesys buvo kur kas svarbesnis už visus šviesius prisiminimus, galėjusius ją paguosti: juoda sielvarto duobė, kurion nugrimzdo, užuot įsitvėrusi į gyvenimą.

Bet dabar ji juto ramybę. Šiokią tokią ramybę.

Galų gale, kai ganėtinai pasensti, tetrokšti atsidurti ramioje vietoje, kur pasijustum lyg namie su mylimais žmonėmis. Kaip kad Stenvike, su angelu Astrida. Ir Jerlofu. Ir Lenartu. Julija myli juos visus.

Ir Lena nori gero. Julija žinojo, kad net jos vyresnioji sesuo tam tikra prasme nori jai gero.

— Taip, gerai, — pakartojo ji. — Pasimatysim Geteborge.

Po pusės valandos Rikardas įsėdo į didįjį tamsiai žalią „Volvą“ priešais Astridos namą, o Lena įlipo į mažąjį „Fordą“.

Pasilenkusi Lena per stiklą pamojavo Julijai. Ir taip jie išvažiavo, iš pradžių Rikardas, iš paskos — jos vyresnioji sesuo.

Julija atsikvėpė.

Po kokios minutės priemenėje suskambo telefonas, bet ji nepajėgė nueit atsiliepti.

— Aš pakelsiu, — pasisiūlė Astrida. Julija girdėjo, kaip ji pakėlė ragelį, pasiklausė, paskui šūktelėjo: — Čia tau, Julija, iš policijos... Lenartas.