Johan Theorin - Prieblanda

— To jums nereikia klausinėti Anderso, — tarė Juhnas. — Aš žinau.

— Štai kaip... — Lenartas išsitraukė bloknotą ir rašiklį. — Papasakok.

— Jis buvo čia.

— Stenvike?

Juhnas linktelėjo.

— Ir tu čia buvai? Ar gali paliudyti jo alibi tą dieną?

Juhnas trūktelėjo pečiais.

— Prabėgo daug metų. Aš neprisimenu... bet vakare mes ieškojom pakrantėj. Mudu abu. Šitai prisimenu.

— Ir aš prisimenu, — patvirtino Jerlofas.

Nors daug to vakaro prisiminimų buvo apiblukę, Jerlofui tebestovėjo akyse, kaip Juhnas su savo sūnumi, tuomet tikriausiai pradėjusiu trečią dešimtį, petys į petį mina ir mina pakrante pietų linkui.

— O po pietų? — paklausė Lenartas. — Ką veikė Andersas tada?

— Neprisimenu, — atsakė Juhnas. — Gal buvo lauke. Bet tikriausiai ne prie Jerlofo trobos. — Juhnas pasižiūrėjo į Jerlofą. — Andersas neturi piktų kėslų, Jerlofai.

Jerlofas linktelėjo.

— Niekas jo ir nekaltina.

Lenartas viską užsirašinėjo.

— Šiaip ar taip, mums reikia su juo pasikalbėti, — pasakė stabtelėjęs. — Ar tavo sūnus čia?

— Jis Borgholme. Išvažiavo vakar po laidotuvių.

— Ar ten gyvena?

— Kartais gyvena ten... su motina. Kartais čia, su manim. Jam leidžiama elgtis, kaip nori. Jis neturi vairuotojo pažymėjimo, važinėja autobusu.

— Kokio jis dabar amžiaus?

— Keturiasdešimt dvejų metų.

— Keturiasdešimt dvejų... ir gyvena namie? — paklausė Lenartas.

— Tai ne nusikaltimas. — Juhnas bakstelėjo nykščiu per petį. — Ir jis turi nuosavą trobą, čia už mano.

— Man rodos, — atsargiai įsiterpė Jerlofas, — mes galim pasakyti, kad Andersas kiek savotiškas. Tikriausiai galim, Juhnai? Jis geras ir paslaugus, bet mažumėlę kitoks.

— Aš esu susitikęs Andersą keletą sykių, — tarė Lenartas. — Manau, kad jis pakankamai sveiko proto.

Juhnas atkišo nejudrią galvą tiesiai į priekį.

— Andersas labai užsidaręs, — pasakė jis. — Daug galvoja. Kalba kur kas mažiau, ir su manim, ir su kitais. Bet neturi piktų kėslų.

— O adresas? — paklausė Lenartas.

Juhnas paminėjo buto adresą Pirklių gatvėje. Lenartas užsirašė.

— Gerai. Daugiau tau netrukdysim, Juhnai. Dabar galim važiuoti namo, į Marnesą.

Pastarasis sakinys buvo skirtas Jerlofui, kuris stovėjo jam už nugaros vis labiau jausdamasis lyg antras policininkas.

Šis jausmas buvo itin nemalonus, nes jis matė, kaip per pokalbį Juhno akys prisipildė siaubo. Siaubo prieš Jėgą, kuri it plėšrus paukštis, sukantis ratus aukštai virš galvos atkampiame šiaurės Elande, galų gale nusižiūrėjo jį ir jo vienintelį sūnų ir dabar jau niekad jų nepaleis.

— Jis neturi piktų kėslų, — pakartojo Juhnas, nors Lenartas atsistojęs jau ėjo prie durų.

— Tau negresia joks pavojus, Juhnai, — tyliai pasakė Jerlofas netvirtu balsu. — Galbūt vakarop pasikalbėsim telefonu? Gerai?

Juhnas linktelėjo, bet vis dar įsitempęs žiūrėjo į Lenartą, laukiantį prie durų.

— Eikš, Jerlofai, — paragino Lenartas.

Nuskambėjo lyg įsakymas. Jerlofas net nebesijautė kaip policininkas, veikiau kaip kambarinis šunelis, — tik klusniai atsistojo ir išsekė pro duris įkandin policininko. Iš tikrųjų jis dar norėjo aplankyti pas Astridą savo dukterį, bet tai teko atidėti kitam kartui.

Einant į savo kambarį, Jerlofo raumenys tirtėjo labiau nei įprastai, labiau nei įprastai skaudėjo ir sąnarius. Jis sugrįžo į Marneso senelių namus, parvežtas Lenarto.

Išgirdęs už durų skambant telefoną, manė, kad nesuspės pakelti ragelio, bet signalai nesiliovė.

— Davidsonas?

— Aš.

Tai buvo Juhnas.

— Kaip reikalai?

Jerlofas sunkiai atsisėdo ant lovos.

Juhnas tylėjo.

— Ar kalbėjai su Andersu? — paklausė Jerlofas.

— Taip. Skambinau į Borgholmą. Kalbėjau su juo.

— Puiku. Tau galbūt nereikėtų jam sakyti, kad policija nori...

— Vėlu, — pertraukė jį Juhnas. — Aš pasakiau, kad čia buvo policija.

— Štai kaip. Ir ką jis pasakė?

— Nieko. Tik klausėsi.

— Juhnai... mes tikriausiai abu žinom, ką Andersas veikė Veros Kant name. Ko jis ieškojo kasinėdamas rūsį. Kareivių lobio. Karo grobio, kurį, kaip niekad nesiliovė manę žmonės, jie atsinešė išlipę Elande.

— Taip.

— Lobį, kurį pasisavino Nilsas Kantas, jei tikrai taip padarė.

— Andersas apie jį kalbėjo daug metų, — tarė Juhnas.

— Jis jo neras. Aš žinau.

Juhnas vėl nutilo.

— Mums reikia nuvažiuoti į Ramnebiu, — toliau kalbėjo Jerlofas. — Į lentpjūvę ir medienos muziejų. Galim važiuoti rytoj.

— Tik ne rytoj. Aš turiu parsivežti iš Borgholmo Andersą.

— Tuomet kitą savaitę. Kai muziejus atidarytas. O paskui galbūt sustotume Borgholme pasižiūrėti, kaip jaučiasi Martinas Malmas.

— Žinoma.

— Dabar turim surasti Nilsą Kantą.

Buvo veik devinta to paties vakaro valanda. Tuščiuose Marneso senelių namų koridoriuose tvyrojo tyla.

Pasirėmęs lazda, Jerlofas stovėjo prie uždarytų Majos Niuman durų. Jos kambaryje irgi buvo tylu. Virš akutės kabojo ranka rašytas lapukas su tekstu: MALONĖKIT PASIBELSTI! Jn 10,7.

„Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: aš — avių vartai“, — atmintinai sukuždėjo Jerlofas.

Padvejojęs pakėlė dešinę ranką ir pasibeldė.

Praėjo valandėlė — ir Maja atidarė. Jie matėsi prieš keletą valandų per vakarienę, ir ji tebevilkėjo tą pačią geltoną suknelę ir baltą megztuką.

— Labą dieną, — pasisveikino Jerlofas, švelniai šypsodamas. — Norėjau tik pasižiūrėti, ar tu namie.

— Jerlofas...

Maja nusišypsojusi linktelėjo, bet jis tarytum išvydo po baltais plaukais kaktoje tarp kitų raukšlių susimetusią naują raukšlelę. Lankytojas buvo netikėtas.

— Ar galima užeiti? — paklausė jis.

Ji neryžtingai linktelėjo ir atatupsta žengė į kambarį.

— Aš nesusitvarkiusi.

— Man visai nesvarbu.

Pasiramsčiuodamas lazda, jis įkiūtino į kambarį, kuris atrodė toks pat tvarkingas kaip ir kitais kartais. Kone visas grindis dengė tamsiai raudonas persiškas kilimas, o sienos buvo prikabinėtos portretų ir paveikslų.

Jerlofas dažnai lankydavosi pas Mają. Jie buvo užmezgę meilės ryšį, kuris prasidėjo po kelių mėnesių, Jerlofui atsikrausčius į Marneso senelių namus, ir baigėsi maždaug po metų, kai Šiogreno sindromo skausmai pasidarė per stiprūs. Nuo to laiko juos siejo rami bičiulystė. Abu buvo kilę iš Stenviko, abu liko vieniši po ilgos santuokos. Jie turėjo apie ką pasišnekėti.

— Kaip jautiesi, Maja?

— Ką gi, sveikata gera.

Maja atitraukė kėdę nuo rudo arbatos stalelio palei langą, ir Jerlofas dėkingas atsisėdo. Majai irgi atsisėdus, stojo tyla.

Jerlofas turėjo ką nors sakyti.

— Aš tik svarstau, Maja, ar negalėtum papasakoti apie vieną dalyką, kurį kartą aptarinėjom...

Įkišęs ranką kišenėn, jis ištraukė baltą vokelį, kurį Julija jam davė prieš savaitę.

— Mano duktė šį laišką rado kapinėse, prie Nilso Kanto paminklo. Aš žinau, kad tu jį parašei ir ten padėjai, bet ne šito noriu tave klausti. Aš tik svarstau...

— Man nėr ko gėdytis, — greitai pasakė Maja.

— Visiškai nėr ko, — sutiko Jerlofas. — Aš neketinau...

— Nilsas niekad negauna gražiausios puokštės. Ji visad atitenka mano vyrui... Aš visad pirmiau sutvarkau Helgės kapą, tik tada dirsteliu į Nilso.

— Gerai. Visus kapus reikia prižiūrėti. Aš norėjau pasiklausti kito dalyko... Prisimenu kartą tave pasakojus, kaip susitikai Nilsą Kantą kalkynėje, tą pačią dieną, kai jis... susitvarkė su vokiečių kareiviais.