Johan Theorin - Prieblanda

Juk, po teisybei, ji irgi iš Stenviko, pamanė Jerlofas, nors jau keturiasdešimt metų ten negyvena.

Jis linktelėjo.

— Taip, dabar Ernstas ilsisi šalia bažnyčios.

Paėmęs šakutę pradėjo valgyti, kaip paprastai, dėkingas, kad turi sveikus dantis. Ir Šiogrenas, ačiū Dievui, pagaliau nurimo.

— Ar karstas buvo gražus? — paklausė Maja.

— O taip. Baltai dažyto medžio, poliruotas ir gražus.

— Aš norėčiau iš raudonmedžio, — tarė Maja. — Jei ne per brangu... Jeigu ne, užtektų pigaus medžio ir kremavimo.

Jerlofas mandagiai linktelėjo, atsikando didžkukulio ir jau ruošėsi pasakyti, kad kremavimas visų geriausia, kai kažkas palietė jam petį.

— Tau telefonas, Jerlofai, — tyliai pasakė Boelė.

Jis pasuko galvą.

— Vidury vakarienės?

— Taip. Tikriausiai svarbu. Skambina Lenartas Henriksonas... iš policijos.

Jerlofui staiga po krūtine nusmelkė ledinis šaltis, šaltis, pažadinęs iš vakarinio snaudulio Šiogreną, ir tas vėl ėmė sukioti sąnarius. Reumatas visad paūmėja nuo streso.

— Tuomet atsiliepsiu.

Julija? Tikriausiai jis skambina dėl Julijos, ir tikriausiai blogos naujienos. Jerlofas sunkiai atsistojo.

— Tu gali pasinaudoti telefonu virtuvėje, — pasiūlė Boelė.

Pasiramsčiuodamas lazda, jis nuėjo ten. Virtuvėj žmonių nebuvo; Raudono plastiko telefonas kabėjo ant sienos, ir Jerlofas nuėmė ragelį.

— Davidsonas.

— Jerlofai... čia Lenartas.

Jo balsas buvo labai rimtas.

— Ar kas nors atsitiko? — paklausė Jerlofas, nors atsakymą žinojo.

— Taip. Julijai... Ji neišvažiavo į Geteborgą.

— Kur ji?

Jerlofas sulaikė kvapą.

— Borgholme, — atsakė Lenartas. — Ligoninėj.

— Ar labai blogai?

— Ganėtinai. Bet galėjo būti kur kas blogiau. Ji smarkiai susidaužė. Ligoninėj ją tvarsto... Vakare važiuosiu jos parsivežti.

— Kas atsitiko? Ką ji padarė?

Lenartas padvejojęs atsakė:

— Vakar vakare ji įsibrovė į Veros Kant namą ir nukrito nuo viršutinio aukšto laiptų. Ji buvo trupučiuką... taip, jai buvo gerokai aptemusi sąmonė, kai ją atradau. Tvirtino, kad namas gyvenamas. Kad jame gyvena Nilsas Kantas. 21

Juliją pažadino iš miego šilumos pratisas girgždesys, ir netrukus ji prisiminė, kur esanti: dideliame Veros Kant name Stenvike.

Jai buvo šalta. Nuo skausmo sudaužytame kūne ji apsnūdo, o po ilgo naktinio būdravimo pagaliau užsimerkė ir susapnavo paskutinę vasarą su Jensu, kai saulė, regis, nenutrūkstamai švietė virš Elando. Kai ruduo buvo toli.

Ji išvydo po savim dulkėtas ir purvinas verandos grindis ir suprato, kad vėl diena.

Girgždėjo atidaromos lauko durys.

— Julija? — nuaidėjo balsas virš jos.

Pora rankų pakėlė jai galvą ir pakišo po sprandu sulankstytą striukę ar megztinį.

— Ar girdit mane? Julija, prabuskit!

Ji atsuko skaudamą veidą į lubas. Žiūrėjo tik kaire akim — dešinė buvo visiškai užburkusi.

Ją kalbino ramus Lenarto balsas — pažino dar jo nepamačiusi. Jis vilkėjo ne policininko uniformą, bet juodą kostiumą ir avėjo blizgančius išeiginius batus. Jie buvo aplipę sudžiūvusiu Veros Kant sodo moliu, bet jam, regis, tai buvo nė motais.

— Aš girdžiu jus, — atsakė ji.

— Gerai. — Jo balsas nebuvo irzlus, tik pavargęs. — Tuomet labas rytas.

— Aš čia įėjau ir... nukritau nuo laiptų, — vėl prašneko ji silpnu balsu ir pakėlė nuo grindų galvą. — Kvailai padariau.

— Jerlofas sakė, kad jūs išvažiavot namo. Bet aš pamaniau, kad galit būti čia.

Julija gulėjo verandoje, ten ji įstengė atšliaužti naktį, kai pagaliau pabudo ant virtuvės grindų tarp sudužusio mobiliuko liekanų ir įskilusio žibinto. Išsiliejęs žibalas užsidegė, bet ant akmeninių grindų ugnis užgeso.

Atsistoti Julijai nepavyko, nes kažkas dešinę pėdą buvo pervėręs įkaitinta vinim. Tad ji vargais negalais pradėjo šliaužti prie laukujų durų, kad tik ištrūktų iš virtuvės, ir tamsioje verandoje vėl sukniubo. Ji girdėjo lauke pučiant vėją ir nebeturėjo jėgų leistis į naktį. Sustojo prie durų visą laiką mirtinai bijodama išgirsti iš namo gilumos artėjant žingsnius.

— Kvailai, — tyliai pakartojo Julija. — Kvailai, kvailai...

— Dabar apie tai negalvokit. Man reikėjo čia ateiti vakar vakare, bet susirinkimas... — Lenartas nutilo, ir ji pajuto po pažastimis jo rankas. Jos mėgino atsargiai ją pakelti. — Ar galit atsistoti?

Ji vylėsi, kad jis nepastebės ją gerus vyno. Kvaitulys laikėsi lyg bjaurus skonis burnoje.

— Nežinau... Aš kažką susilaužiau...

— Ar esat tikra?

Julija alsiai linktelėjo.

— Aš esu slaugytoja.

Juk išties. O diagnozę dar prieš imdama šliaužti iš virtuvės ji nusistatė tokią: įtrūkęs riešas, lūžęs raktikaulis ir galbūt lūžusi dešinė pėda.

Žinoma, pėda galėjo būti tik smarkiai sumušta — sunku pasakyti. Julija turėjo pacientų, kurie negalėjo keletą savaičių priminti išsinarinę koją per čiurną, — o kiti susilaužę pėdą vaikščiodavo lyg niekur nieko tikėdamiesi, kad greitai viskas praeis.

Kaip atrodo veidas, ji nenumanė. Greičiausiai baisiai. Galbūt ir kraujas teka iš nosies, nes užgulta.

— Pamėginkit atsistoti, Julija.

Jai rodės, kad jo balsas išliko ramus, ne piktas, ne įtemptas.

— Atleiskit, — dusliai atsiprašė ji.

— Dėl ko?

Lenartas atsargiai ją pakėlė už pažastų.

— Atleiskit, kad įėjau čia be jūsų.

— Negalvokit apie tai, — pakartojo Lenartas.

Bet Julija nenorėjo tylėti, dabar norėjo viską papasakoti.

— Aš ieškojau Jenso. Vieną vakarą mačiau lange šviesą ir manau, kad... jis čia gyvena.

— Gyvena? Kas?

— Nilsas... Nilsas Kantas, Veros sūnūs. Viršutiniam aukšte jis pasitiesęs miegmaišį. Aš mačiau. Ir senas iškarpas.

— Ar galit eiti? — paklausė Lenartas.

— Jis kasinėjo ir rūsy... Nežinau kodėl. Ar ten guli Jenso kūnas? Kaip manot, Lenartai? Ar ten jį paslėpė?

— Dabar eime.

Lenartas ėmė sunkiai ją vesti pro duris į šaltą vėją ir žemyn laiptais. Jai nebuvo lengva, nes negalėjo priminti dešinės pėdos, bet Lenartas visą laiką ją prilaikė.

Jiems išėjus ant akmeninio tako, Julija išvydo už vartelių pastatytą tamsiai žalią automobilį.

— Ar jūsų, Lenartai?

— Taip.

— Ar neturit policijos automobilio? Jums reikėtų turėti.

— Tai mano nuosavas automobilis... Šiandien buvau laidotuvėse.

— Taip... žinoma.

Ernsto laidotuvės. Dabar Julija prisiminė. Ji jas praleido.

Seni varteliai vėrėsi taip pat sunkiai kaip ir vakar vakare, tad Lenartas, palikęs ją stypsančią ant vienos kojos, tampė ir spardė vartelius, kol juos atitraukė tiek, kad juodu galėjo prasisprausti.

Ji įsėdo į automobilį sunkiai, lyg būtų devyniasdešimtmetė.

— Lenartai, — tarė ji jam nespėjus užtrenkti durelių. — Ar negalėtumėt užeiti į namą dirstelti? Man tik reikia įsitikinti, kad... kad šiąnakt tikrai tai mačiau. Viršutiniam aukšte ir rūsy.

Jis pasižiūrėjo į ją ir linktelėjo.

— Tikiuosi, kad jūs čia palauksit.

Ji linktelėjo.

— Ar jūs... ar jūs turit pistoletą?

— Pistoletą?

— Taip... jei dabar ten kas nors būtų... viduje. Aš tuo netikiu, bet...

Lenartas nusijuokė.

— Pistoleto neturiu, tik kišeninį žibintuvėlį. Nieko baisaus, Julija, aš susidorosiu. Tuoj grįšiu.

Ir uždaręs automobilio dureles, išsitraukė iš bagažinės žibintuvėlį. Julija matė, kaip jis įėjo į sodą ir pradingo už apgriuvusios malkinės.