Johan Theorin - Prieblanda

Automobilio tyloje ji atsikvėpė, apdairiai atsirėmė į sėdynės atlošą ir įbedė tuščią žvilgsnį į skardį ir pilką jūrą kaimo kelio gale.

Lenartas ilgai neužtruko, gal kokias penkias-dešimt minučių. Julija ėmė nerimauti tą pačią akimirką, kai jis pradingo, ir su palengvėjimu stebėjo jį grįžtantį.

Jis pravėrė vairuotojo dureles, atsisėdo ir jai linktelėjo.

— Jūs visiškai teisi. Kažkas ten buvo. Ir nelabai seniai.

— Taip, ir man rodos, kad...

Lenartas kilstelėjo ranką.

— Ne Nilsas Kantas, — pertraukė ją.

Paskui padėjo priešais ją ant automobilio prietaisų skydo mažą daikčiuką.

— Radau rūsy. Ten ant grindų buvo ir daugiau.

Tai buvo uostomojo tabako dėžutė, apskrito vienkartinio modelio.

— Tabako uostytojas, — tarė ji.

— Taip, jis uosto... kad ir kas ten lankosi, — pasakė Lenartas ir pasuko variklio raktelį. — Dabar važiuosim į Borgholmą.

Borgholmo ligoninėj Julijai perkirpo drabužius, tiek megztinį, tiek kelnes, ir suleido vaistų nuo skausmo. Atėjęs jos apžiūrėti jaunas gydytojas paklausė, kaip ji susižeidė.

— Ji šiąnakt pargriuvo, — atsakė Lenartas, stovėdamas prie priimamojo durų ir ruošdamasis išeiti. — Stenvike.

— Pakrantėj?

Gal sekundę padvejojęs, Lenartas linktelėjo.

— Taip, pakrantėj.

Ir Lenartas išėjo, o gydytojas pradėjo maigyti jai nugarą ir pilvą, patampė rankas ir kojas, o slaugytoja padarė kelias rentgeno nuotraukas. Paskui jie ėmė dėti šlapią ir šaltą gipso tvarstį. Julija neprotestavo, procedūros jai buvo pažįstamos ir ji tik troško kuo greičiau jų atsikratyti.

Jai rūpėjo svarbesni dalykai. Ji neabejojo padariusi Veros Kant name svarbų atradimą.

Nilsas Kantas buvo gyvas. Jis buvo gyvas ir gyveno sename savo motinos name, visiškai kaip tame šlykščiame Hičkoko filme. Jis slapstėsi šiame name ir, kai Jensas ten įtykino, buvo priverstas jį nužudyti. Jei jie nesusidūrė per miglą kalkynėje. Nilsas Kantas galbūt mėgo ten bastytis.

Julija nepanoro likti ligoninėj. Ji paprašė paskolinti telefoną — jos mobiliukas buvo sudužęs — ir paskambino Astridai į Stenviką. Papasakojusi, kas atsitiko, uždavė jai klausimą.

Astrida buvo namie ir, žinoma, — Julija galinti pas ją pagyventi keletą dienų. Sulaukti svečių visad malonu.

Lenartas atvažiavo jos pasiimti po geros valandos.

— Pakrantėse visad reikia saugotis akmenų ir didėlių riedulių, — apžiūrėjęs gipsą įspėjo jaunasis gydytojas ir paspaudė jai ranką. — Ypač sutemus.

— Ar turėjot reikalų mieste? — paklausė Julija, jiems vėl ėmus važiuoti į šiaurę.

— Buvau policijos būstinėj, — atsakė Lenartas prie vairo. — Jų kompiuteriai greitesni už manąjį Marnese, tad įrašiau keletą pranešimų. — Jis pasižiūrėjo į Juliją. — Beje, ir apie įsilaužimą Stenvike.

— Ak...

— Ne apie jus, — greitai tarė Lenartas. — Pranešiau, kad kažkas įsilaužė ir miegojo Kantų name. Jūs niekad nebuvot ten įėjusi, prisiminkit. Vieną naktį jūs išvydot ten šviesą. Kitą dieną paskambinot man ir pranešėt. Ar ne?

Julija pasižiūrėjo į jį.

— Sutarta. Aš suklupau ir susidaužiau pakrantėje. Tamsoje.

— Kaip tik taip.

Lenartas įsuko į Stenviko link einantį kelią.

— Bet aš vis dar manau, kad ten buvo Nilsas Kantas, — tyliai tarė Julija. — Netikiu, kad jis miręs.

— Galit manyti, ką norit. Kantas miręs.

Bet Julija pastebėjo arba jai pasirodė, kad pastebėjo, jo akyse šmėkštelėjusią dvejonę.

Puerto Limonas, 1960 m. kovas

Saulė pranyko, ant rytinio Kosta Rikos kranto nusileido sutemos. Nedidelės smėlėtos pakrantės šešėliuose žemiau „Casa Grandes“ baro verandos kažkas kimiai kosteli, paskui ima tyliai švilpiniuoti linksmą ir nerūpestingą melodiją, kuri kyla ir leidžias į kone ritmingai krantan besidaužančių vakarinių bangų taktą. Iš baro sklinda juokas ir stiklo cingsėjimas.

Horizonte be garso žybčioja balti žaibai. Po jų dusliai sugrumena. Naktinė audra toli Karibų jūroje iš lėto artėja prie kranto.

Nilsas Kantas sėdi prie nuolatinio savo staliuko pačiame verandos gale, kaip visad vienas po raudonais žibintėliais. Valandėlę spokso į pustuštę taurę, paskui vienu mauku išgeria.

Šešta ar septinta taurė šį vakarą?

Jis neprisimena, visai nesvarbu. Šį vakarą neketino išgerti daugiau nei penkias taures drungno raudonojo vyno, bet nesvarbu. Netrukus užsisakys dar vieną. Nėra jokios priežasties liautis gerus, visiškai jokios.

Jis padeda tuščią taurę ir pasikaso kairę ranką. Ji raudona ir sutinusi. Pastaraisiais metais saulė jam sukelia dilgius rankų ir kojų uždegimus. Baltos pleiskanos byra šūsnimis, oda skirstą, kas rytą prabudus paklodės nutaškuotos kraujo. O ant pagalvės visad guli plaukas, viršugalvis jau plinka.

Tai nuo saulės, nuo karščio, nuo drėgmės. Nilsas gūra gabalėlis po gabalėlio. Nieko nepadarysi.

Nieko nepadarysi, lieka tik ir toliau gerti. Vynas keletą metų pigiausias, nes nuo šeštojo dešimtmečio vidurio motinos siunčiamų pinigų srautas nuolat senka.

Motina tik parašė, kad šeimos akmenų kirtykla parduota ir uždaryta. Kiek pinigų jai dar liko, ji nerašė. O dėdė Augustas iš Smolando nerašo daug metų.

Nuo to laiko, kai pabėgo iš Elando, Nilsas su niekuo nesimušė ir nieko sunkiau nesužeidė. Bet kai kuriom naktim prie jo lovos vis dar stovi kaimo prokuroras Henriksonas, tylintis ir kraujuojantis. Šiokia tokia paguoda, kad dabar šitai atsitinka rečiau.

Nilsas stveria taurę ir pasilenkia, atsistojęs eis į barą pasipildyti vyno, — ir kaip tik tą valandėlę tamsoje po juo švilpaujama melodija jam pasirodo pažįstama.

Stabtelėjęs geriau įsiklauso.

Taip, jis šią melodiją girdėjęs. Ją grodavo radijas karo metais ir ją turi motina Vera tarp savo gramofono plokštelių.

Ei, linksmieji mano broliai...

Linksma ir guvi daina. Jis neprisimena pavadinimo, bet prisimena žodžius.

Ei, panoręs tik man pasakyki,

ir patrauksim į pietus namolio...

Jis negirdėjo jos nuo to laiko, kai pabėgo iš Stenviko, — tai švediška melodija. Nilsas atsistoja. Atsargiai pasižiūri per medinį turėklą trys ar keturi metrai virš žemės.

Šešėliai.

Bet ar nesėdi ten kažkas ant smėlio, prie pat verandos polių?

— Alio? — tyliai šūkteli švediškai.

Švilpčiojimas staigiai liaujasi.

— Alio tau pačiam, — atsiliepia ramus balsas iš tamsos apačioj.

Taip, akims pripratus prie tamsos, Nilsas įžiūri ten sėdinčią figūrą. Skrybėlėtą vyriškį. Jis liovėsi švilpiniavęs ir nejuda.

Nilsui einant prie laiptų kitam verandos gale, ima smulkiai krapinti šaltas lietutis. Jis uždeda ranką ant turėklo ir netvirtom kojom nusverdėja žemyn.

Žemyn į tamsą, žingsnis po žingsnio, kol po odiniais sandalais pajunta minkštą, vis dar šiltą smėlį.

Nilsas metų metus vakarais sėdėdavo verandoje, bet iki tol niekad nebuvo nulipęs tamsoje prie kranto. Ten gali būti žiurkių, didelių ir alkanų žiurkių.

Jis atsargiai artėja prie storų polių, laikančių verandą.

Atsiliepusi figūra tebesėdi štai ten, ramiai atsilošusi paplūdimio kėdėje, kokią galima išsinuomoti už keletą kolonų per porą metrų nutolusioje krautuvėlėje.

Vyriškis, mato Nilsas, atraitotomis marškinių rankovėmis ir plačiakraštės skrybėlės pridengtu veidu. Jis tebeniūniuoja tą pačią linksmą melodiją.

Ei, panoręs tik man pasakyki,

ir patrauksim į pietus namolio...

Nilsas žengia dar porą žingsnių ir sustoja. Stovi tyliai, siūbuodamas ne tik nuo vyno, bet ir iš susinervinimo.