Johan Theorin - Prieblanda

— Labas vakaras, — pasisveikina vyriškis.

Nilsas kosteli.

— Ar tu... iš Švedijos?

Švediški žodžiai jo burnoje tarytum svetimi.

— Ar negirdėti? — atsako vyriškis paplūdimio kėdėj, ir staiga horizontą nušviečia žaibas.

Plykstelėjus žaibui, prieš Nilso akis greitai šmėkšteli baltas švedo veidas. Po kelių sekundžių iš jūros pasigirsta silpnas grumėjimas.

— Aš maniau, kad būtų geriausia, jei tu nuliptum pas mane į tamsą, o ne priešingai.

— Kodėl? — klausia Nilsas.

— Aš ieškojau tavęs išnuomotam kambary, bet šeimininkė pasakė, kad vakarais tu dažniausiai sėdi ir geri čia, bare. Galbūt Kosta Rikoje nelabai yra ko daugiau veikti?

— Ko tu nori?

— Svarbiau pasikalbėti apie tai, ko tu, Nilsai, nori.

Nilsas nieko nesako. Akimirksnį šis vyras jam pasirodo jau matytas, jaunystėje.

Bet kur? Stenvike?

Jis neprisimena.

Švedas įsiremia į paplūdimio kėdės ranktūrį ir atsistoja. Meta žvilgsnį į jūrą, paskui pasižiūri tiesiai į Nilsą.

— Ar nori grįžti namo, Nilsai? Namo į Švediją? Ir į Elandą? Nilsas palengva linkteli.

— Tuomet aš galiu šitai sutvarkyti. Mes iš esmės pakeisim tavo gyvenimą, Nilsai. 22

— Aš tavęs nekaltinu, Jerlofai, — iš lėto pasakė Lenartas, — bet tu, matyt, įteigei savo dukteriai, kad Nilsas tebėra gyvas. Kad jis gyvena sename motinos Veros name. Ir kad jis pagrobė jos sūnų kalkynėje.

Marneso senelių namuose buvo vėlyva popietė, ir Jerlofas sėdėjo prie savo rašomojo stalo. Jis nudelbė akis į grindis lyg prasikaltęs mokinys.

— Gal ir padariau panašią užuominą, — pagaliau tarė jis. — Ne kad Nilsas slepiasi Veros name, to niekad nesakiau, bet kad, galimas daiktas, jis gyvas...

Lenartas tik atsiduso. Jis stovėjo vidury kambario priešais Jerlofą apsivilkęs policininko uniformą. Į senelių namus atvažiavo pranešti, kad, prieš dieną sugipsuota ir aptvarstyta Borgholmo ligoninėje, Julija dabar ilsisi Stenvike pas Astridą.

— Kaip ji jaučiasi? — tyliai paklausė Jerlofas.

— Išnirusi dešinė čiurna, lūžęs riešas, lūžęs raktikaulis, kraujoplūdis iš nosies, daugybė mėlynių ir smegenų sukrėtimas. — Lenartas dar sykį atsiduso ir pridūrė: — Kaip sakiau, galėjo baigtis ir blogiau, juk ji galėjo nusilaužti sprandą. Galėjo baigtis ir geriau... Pavyzdžiui, ji galėjo atsisakyti minties įeiti į Veros Kant namą.

— Ar dabar ji bus patraukta atsakomybėn? Už įsilaužimą?

— Ne. Aš to nedarysiu. Tikriausiai to nedarys ir sodybos savininkai.

— Ar šnekėjai su jais?

Lenartas linktelėjo.

— Man pavyko surasti Vekšėje Veros sūnėną. Paskambinau jam prieš atvažiuodamas čia. Jaunesniam Nilso pusbroliui... Jis pats Stenvike nesilankęs daug metų ir veik neabejojo, kad nesilankė ir kiti giminės. Smolande yra ir daugiau pusbrolių, kuriems priklauso šis namas, bet, matyt, jie nesusitaria, ar namą reikėtų suremontuoti, ar parduoti.

— Aš spėjau, kad taip yra, — tarė Jerlofas. Paskui pakraipęs galvą pasižiūrėjo į policininką. — Niekad nesakiau Julijai, kad aš manau Nilsą Kantą esant gyvą, Lenartai. Sakiau tik, kad kai kas taip mano.

— Tuomet kas?

— Na... Ernstas, — pasakė Jerlofas, nenorėdamas įtraukti Juhno Hagmano į policijos reikalus. — Ernstas Adolfsonas taip manė. Man rodos, jis manė, kad Nilsas Kantas yra gyvas ir kad Kantas nužudė Jensą kalkynėje. Tad Ernstas mėgino mane prikalbinti...

Lenartas pasižiūrėjo į jį pavargusiu žvilgsniu.

— Privatūs sekliai, — pertraukė jis Jerlofą. — Yra žmonių, manančių, kad jie geriau išmano už mus, policininkus, kaip atskleisti nusikaltimą.

Jerlofas norėjo pajuokauti, bet nieko nesugalvojo.

— Kitas dalykas, kad Veros Kant name iš tikrųjų kažkas lankydavos, — pasakė Lenartas.

Jerlofas nustebęs pasižiūrėjo į policininką.

— Tikrai?

— Durys išlaužtos. Ir yra pėdsakų antrame aukšte. Prisegtos iškarpos, senas takas... ir miegmaišis. Ir iškasinėtas rūsys.

Jerlofas susimąstė.

— Ar apžiūrėjai namą?

— Tik labai paviršutiniškai, — atsakė Lenartas. — Man atrodė svarbiau nuvežti ligoninėn tavo dukterį.

— Puiku. Jos tėvas tau dėkoja.

— Palikau ją pas Astridą, o šįryt, prieš čia atvažiuodamas, dar sykį užėjau į Veros Kant namą, — toliau kalbėjo policininkas. — Julijai pasisekė, nes išmestas iš rankų žibalinis žibintas sudužo nukritęs ant akmeninių virtuvės grindų. Jei būtų atsitrenkęs į sieną, galėjo supleškėti visas namas.

Jerlofas linktelėjo.

— Bet kaip buvo su rūsiu? — paklausė jis. — Ar ten kas nors iškasta? O gal užkasta?

— Sunku pasakyti. Manyčiau, kad iškasta. Arba tik kasinėta.

— Įsilaužėliai paprastai daiktų neiškasinėja. Ir nenakvoja.

Lenartas pasižiūrėjo į jį pavargęs.

— Ir vėl žaidi privatų seklį.

— Aš tik balsu svarstau. Ir manau...

— Ką?

— Taip... manau, kad į tą namą buvo įsibrovęs kas nors iš Stenviko.

— Jerlofai...

— Elande gali daug ką padaryti visiškai nekliudomas, — tęsė mintį Jerlofas. — Juk ir tu žinai. Juk čia beveik niekas jūsų nemato...

— Malonėk parašyti laišką, kad trūksta policininkų, — greitai įsiterpė Lenartas.

— Bet vieną dalyką žmonės visados pastebi — tai, kas svetima. Svetimus žmones su kastuvais, svetimus automobilius, pastatytus prie Veros Kant namo — juos Stenviko gyventojai pastebėdavo. Ir, kiek žinau, jie šito nepadarė.

Lenartas susimąstė.

— Kas iš tikrųjų gyvena Stenvike apskritus metus? — paklausė po kurio laiko.

— Nedaugelis.

— Man gali prireikti tavo pagalbos, Jerlofai, — patylėjęs tarė Lenartas ir greitai pridūrė: — Ne sekti, bet šiek tiek patikrinti faktus. Aš kai ką radau rūsyje. — Jis įkišo ranką į uniformos kišenę. — Ant rūsio lango ir po laiptais gulėjo daug uostomojo tabako dėžučių. Visos tuščios. Vargu ar jos Veros Kant laikų.

Jis išsitraukė tabako dėžutę ir bloknotą. Dėžutė buvo įdėta į mažutį plastiko maišelį.

— Aš tabako neuostau, — tarė Jerlofas.

— Taip. Bet gal pažįsti kokį uostytoją Stenvike?

Kiek padvejojęs, Jerlofas linktelėjo. Nebuvo prasmės slėpti dalykų, kuriuos policija vis tiek išsiaiškintų.

— Tik vieną.

Ir jis pasakė Lenartui vardą. Užsirašęs bloknote, policininkas linktelėjo.

— Ačiū už pagalbą.

— Aš mielai tave palydėsiu, — pasakė Jerlofas, — jei ruošiesi jį aplankyti. — Lenartui prasižiojus, skubiai pridūrė: — Šiandien jaučiuosi gerai, galiu pats eiti. Jis lengviau atsipalaiduos ir daugiau papasakos, jei būsiu ir aš. Beveik neabejoju.

Lenartas atsiduso.

— Tai apsivilk paltą, pasivažinėsim.

— Šaunią kalbą išrėžei, Juhnai, — tarė Jerlofas. — Turiu galvoje — per Ernsto laidotuves.

Juhnas sėdėjo kitapus valgomojo stalo savo virtuvėlėje Stenvike ir tik linktelėjo nieko nepasakęs. Pasėdėjęs atlašai, vėl palinko į priekį. Jerlofas aiškiai matė, kad jis įsitempęs, ir to priežastį irgi nebuvo sunku įžvelgti: trečias asmuo prie stalo buvo Lenartas Henriksonas, vis dar vilkintis policininko uniformą. Buvo be penkiolikos minučių šešta vakaro ir už lango tamsu.

Ant stalo gulėjo tuščia uostomojo tabako dėžutė.

— Vadinasi, jūs vėl imsitės šitos bylos? — paklausė Juhnas.

— Gal imsimės, o gal ir ne... — Lenartas trūktelėjo pečiais. — Mes mielai pasišnekėtume su Andersu, jei tai jo dėžutė. Mat tuomet greičiausiai jis miegojo Veros Kant name, iškasinėjo rūsį ir prismaigstė daugybę iškarpų apie Nilsą Kantą ir Jensą Davidsoną. O tada norėtume sužinoti, kur Andersas buvo tą dieną, kai dingo mažasis Jensas.