Johan Theorin - Prieblanda

Čia žmonių buvo mažiau nei per laidotuves, bet vis tiek Jerlofui ir Astridai teko tarp jų laviruoti. Vienas kitas pasilenkė prie Jerlofo paklausti, kaip jis jaučiasi, bet po trijų tokių globėjiškų pokalbių Jerlofas prisivertė atsistoti. Jis norėjo parodyti, kad, nors ir skauda, iš tikrųjų gali eiti — ne invalidas.

Astrida patraukė į šalį vežimėlį, ir Jerlofas, remdamasis lazda, toliau sveikinosi su pažįstamais. Ačiū Dievui, Jostos Engstriomo nedomino jo sveikata, o dar geriau, kad Jerlofui prie jo prisverdėjus šalia nestovėjo Margita. Jie galėjo tyliai pasišnekėti apie rudens įvykius, ir pagaliau Jerlofas pasipasakojo, ką manąs apie Ernsto mirtį.

— Ne nelaimingas atsitikimas? — paklausė Jostas.

Jerlofas papurtė galvą.

— Turi omeny... žmogžudystę?

— Kažkas nustūmė jį akmens kirtyklon, o paskui užvertė skulptūrą, — atsakė Jerlofas. — Mudu su Juhnu taip manom.

Jis bijojo, kad iš jo bus pasijuokta, bet Josta pažvelgė į jį rimtai.

— Kas galėjo šitaip padaryti? — paklausė jis.

Jerlofas vėl papurtė galvą.

— Tai ir yra klausimas.

Paskui pasisveikinti su Jerlofu išdygo Margita Engstriom, ir jis, paspaudęs jai ranką, iš lėto nusvirdeno toliau.

Jis susidūrė su Bengtu Niubergu iš „Olands-Posten“, kaip paprastai, žvejojančiu naujienas.

— Kalbama, kad Marneso senelių namuose dabar trūksta darbuotojų. Ar dėl to nenukenčia jūsų, ten gyvenančių, aptarnavimas?

Jerlofas neturėjo ko papasakoti. Rodės, kad kas antras bendruomenės namų svečias nori ką nors iš jo išpešti. Dar nespėjęs pasiekti kavos stalo, jis susidūrė su Gunaru Ljungeriu iš Longviko ir jo žmona. Gunaras, kaip visad, ėjo tiesiai prie reikalo.

— Jerlofai, man reikia dar šešių, — pareiškė viešbučio savininkas. — Ar tavo duktė su tavim šnekėjos? Šiomis dienomis ji lankėsi pas mus Longvike, ir aš paprašiau tau perduoti: dar šešių.

Žinoma, jis kalbėjo apie butelinius laivus.

— Ar lentynose nebus per ankšta? — paklausė Jerlofas.

— Mes išsiplėsim, — greit atsakė Ljungeris. — Jie stovės naujos restorano dalies lange.

Jis išsitraukė bloknotą ir tušinuką su reklaminiu tekstu: PIRKIT IR MALONIAI LEISKIT LAIKĄ LONGVIKE! ir, ant lapelio užrašęs keletą skaičių, atkišo Jerlofui.

— Čia kaina. Už kiekvieną laivą.

Jerlofas dirstelėjo į lapelį. Jis nesidžiaugė Ljungerių šeimos veikla Longvike, tai buvo grynas žemės eksploatavimas, — bet šitos keturženklės pinigų sumos užteks išlaikyti tiek vasarnamiui, tiek žvejybos pašiūrei Stenvike mažiausiai metus.

— Turiu visiškai baigtus du laivus, — tyliai tarė. — Kitų reikės palaukti... galbūt iki pavasario.

— Gerai, tinka. — Ljungeris ištiesė nugarą. — Nupirksiu juos vieną po kito. Atvažiuok kada į Longviką pavalgyti.

Gunaras paspaudė Jerlofui ranką, jo žmona Linda nusišypsojo, ir jie nuėjo. Jerlofas pagaliau priėjo prie stalo, kad išgertų kavos ir suvalgytų morkinį pyragaitį.

Astrida ir Karlas jau ten sėdėjo, ir, kai Jerlofas, vargais negalais sulenkęs kojas, sulaukė, kol jam įpils kavos, priešais klestelėjo Lenartas Henriksonas.

— Pagaliau viskas baigėsi, — tarė policininkas Jerlofui.

Jerlofas linktelėjo.

— Liūdesys, be abejo, lieka.

— Taip. O tavo duktė... Ar ji čia yra? — paklausė Lenartas.

— Ne. Išvažiavo namo į Geteborgą.

— Vakar išvažiavo?

Jerlofas papurtė galvą.

— Greičiausiai šįryt.

Lenartas į jį pasižiūrėjo.

— Ar ji neužsuko atsisveikinti?

— Ne. Bet aš per daug nesistebiu.

Jis būtų galėjęs pridurti, kad per Julijos viešnagę Elande juodviem nepavyko itin suartėti, bet šitai Lenartas turėjo suprasti pats.

Lenartas tyliai dėbsojo į savo kavos puoduką. Jo kaktoje įsibrėžė rūpesčio raukšlelė, o dešinės rankos pirštai barbeno į stalą.

Jis pakėlė akis į Jerlofą.

— Bet ar žinai, kad ji išvažiavo?

— Astrida sakė, kad automobilio nebuvo.

Ji linktelėjo.

— Ant skardžio buvo tuščia. Ir žvejybos pašiūrės užuolaidos nuleistos, ar ne taip, Karlai?

Jos brolis linktelėjo.

— Ar ji su jumis atsisveikino? — paklausė Lenartas.

Jerlofas nesuprato, ko jis taip jaudinasi.

— Netiesiogiai, — atsakė Astrida. — Bet juk ne visad yra laiko tokioms subtilybėms...

— Aš jai paskambinsiu, — greitai tarė Lenartas. — Ar bus gerai, Jerlofai?

— Savaime aišku. Ar tau ko nors iš jos reikia?

— Ne, — atsakė Lenartas, išsitraukdamas savo mobiliuką.

— Ar turi jos numerį? — paklausė Jerlofas.

— Taip. — Lenartas suspaudė skaitmenis. — Noriu tik pasitikrinti, kur ji yra. Ji žadėjo...

Jis nutilo prispaudęs telefoną prie ausies.

— Nesuprantu šitų mobiliųjų telefonų, — sušnabždėjo Astrida Jerlofui. — Kaip jais skambinti?

— Neturiu nė mažiausio supratimo, — atsakė Jerlofas ir paklausė Lenarto: — Ar ji atsiliepė?

Lenartas nuleido telefoną.

— Abonentas nepasiekiamas... tai tik operatorė. — Dirstelėjęs į Jerlofą pridūrė: — Žinoma, juos galima išjungti, jei nenori, kad tau trukdytų.

— Matyt, Julija taip ir padarė, — tarė Jerlofas. — Dabar ji tikriausiai važiuoja per Smolandą.

Lenartas lėtai linktelėjo, bet neatrodė patenkintas. Jis toliau barbeno pirštais ir galiausiai atsistojo.

— Atleiskit, aš... turiu patikrinti vieną dalyką.

Ir pasiėmęs kavos puoduką nuėjo nuo stalo.

Matydamas, kaip policininkas nuskubėjo prie durų, Jerlofas suabejojo, ar jo duktė ir Lenartas Henriksonas nėra sumanę kokio nors plano, apie kurį jis nežino, — bet po kelių akimirkų kiek toliau salėje pasigirdo atsargus šaukštelio skimbčiojimas į kavos puoduką. Suskrebėjo kėdė, ir kažkas atsistojo.

Jerlofas nustebo pamatęs, jog tai Juhnas Hagmanas. Tiek jis, tiek sūnus Andersas tarytum jautėsi nepatogiai, vilkėdami juodas eilutes.

Juhnas kostelėjo, jo veidas buvo užraudęs, o pirštai nervingai braukė juodo švarko skvernus. Ir štai jis pradėjo šermenų kalbą:

— Taigi... Iš tikrųjų aš... nesu pratęs... šito daryti... Bet ketinau šį bei tą papasakoti apie savo ir daugelio kitų draugą Ernstą Adolfsoną ir Stenviko kaimą. Dabar ten bus tik dar tyliau ir tamsiau...

Po geros valandos — pavėžėtas Margitos ir Jostos — Jerlofas parsirado į Marneso senelių namus ir galėjo atsipūsti. Jis suvalgė vėlyvus pietus, pašildytus Boelės. Ant vieno tuščios valgyklos stalų gulėjo tos dienos „Olands-Posten“, ir Jerlofo žvilgsnis užkliuvo už pirmo puslapio antraštės: DINGĘS SENELIS RASTAS NEGYVAS.

Dar viena nelaimė. Straipsnis pasakojo apie pietų Elande prieš kokią savaitę iš savo namų išėjusį senuką, kuris dabar rastas kalkynės krūmuose mirtinai sušalęs.

Policija neįtarė nusikaltimo, teigė laikraštis. Žmogus buvo senas ir silpnaprotis, kaip manoma, paklydęs mažiau nei per kilometrą nuo kaimo, kuriame gyveno visą gyvenimą.

Jerlofas mirusiojo nepažinojo, bet vis tiek į laikraščio straipsnį žiūrėjo kaip į blogą ženklą.

Likusį popietės laiką jis praleido savo kambary, numojęs ranka į kavą. Pirmą kartą išėjo tik vakarienės, kuriai buvo patiekta Elando didžkukulių, per daug prėskų, su per mažai sūdytos kiaulienos įdaro — visai nepanašių į tuos skanumynus, kurių Ela išvirdavo kokį sykį per mėnesį, — vis dėlto Jerlofas porą suvalgė.

— Ar bažnyčioje apsiėjot be manęs? — paklausė Marija, dėdama jam didžkukulių.

— O taip.

— Vadinasi, Ernstas Adolfsonas jau žemėje? — paklausė Maja Niuman iš kitos stalo pusės.