Johan Theorin - Prieblanda

Jie ėmė riedėti bažnyčios link, ir Jerlofas palenkė sprandą, mėgindamas apsaugoti veidą nuo aštraus vėjo, pučiančio nuo Kalmarsundo. Senu įpročiu juto, kad tai pastovus ir stiprus pietrytis, kurio užtektų su šalanda pasileisti palei Švedijos krantą beidevindu tiesiai į šiaurę, iki pat Stokholmo, bet tokią dieną jis netroško plaukti jūron. Vėjas talžytų bangas per bortą, o šaltis aptrauktų suolus ledu. Praleidęs daugiau nei trisdešimt metų krante, Jerlofas vis dar jautėsi kaip škiperis, o joks jūrininkas nenorėtų plaukti jūron žiemą.

Jiems pravažiavus autobusų stotelę prie bažnyčios ir įsukus į bažnyčios kelią, suskambo varpai. Per lygumą aidintis nemalonus pratisas gaudesys privertė Mariją paspartinti žingsnį.

Jerlofas į laidotuves neskubėjo — žiūrėjo į jas daugiau kaip į kitiems gėdintiesiems skirtą ritualą. Pats su Ernstu atsisveikino akmenų kirtykloje prieš savaitę kartu su Juhnu. Sielvartas dėl draugo netekties mišo su žmonos Elos ilgesiu, o šis neišnyks, kol jis bus gyvas. Ir tuo pat metu jį kamavo nemalonus jausmas, kad Ernstas nesiilsi ramybėje: jis nekantriai laukia, kol Jerlofas galiausiai sudėlios visas jo palikto galvosūkio daleles.

Siauroje aikštelėje priešais bažnyčią stovėjo ne mažiau nei tuzinas automobilių. Jerlofas veltui dairėsi raudono Julijos „Fordo“. Bet, išvydęs Astridos Linder „Volvą“, spėjo ją atvežus Juliją iš Stenviko. Jei išvis jo duktė atkako į laidotuves.

Į pilką dangų stiebėsi kalkėmis nubaltinta devyniolikto amžiaus Marneso bažnyčia. Bemaž tūkstantį metų toj pačioj vietoj stovėjo krikščioniškos bažnyčios. Šitoji buvo trečia iš eilės, pastatyta viduramžių bažnyčiai tapus per ankštai ir sukiužus.

Šventoriuje jie spėriai užriedėjo plačiu akmeniniu taku, ir Marija, sulėtinusi greitį ir pakėlusi vežimėlio priekinius ratus, užtempė šį per žemą atvirų bažnyčios durų slenkstį.

Priebažnytyje Jerlofas skubiai nusiėmė kepurę. Čia rodės tamsu ir tuščia, bet viduje bažnyčios salė buvo pilna juodai apsitaisiusių žmonių. Girdėjosi silpnas bruzdesys: pamaldos dar nebuvo prasidėjusios.

Jerlofą įridenus kairiąja nava, jo pusėn vogčiomis atsigręžė daugybė nuleistų galvų. Jis suprato, koks silpnas ir pasigailėtinas turi atrodyti žmonėms, ir, žinoma, jie neklysta. Jis ir yra silpnas ir pasigailėtinas, bet aiškaus proto, o tai svarbiausia.

Kai kurie vaikščiodavo į laidotuves daugiausia pasižiūrėti, kas atsidurs karste kitą sykį. Bet mėtykit akis, pamanė Jerlofas, didesnės smagybės neregėsit.

Netrukus jis atsikels ir nueis.

Iš priekinių suolų jam pamojo navos pusėn išlindusi smulki balta ranka. Tai buvo Astrida Linder, užsidėjusi juodą skrybėlę su šydu. Ketvirtoje eilėje šalia savęs ji laikė užėmusi vietą ir, regis, visiškai nepastebėjo Jerlofo vežimėlyje.

Marija sustojo, Jerlofas jos padedamas išlipo ir atsisėdo ant suolo šalia Astridos.

— Tu nieko nepraradai, — sušnabždėjo Astrida jam į ausį. — Buvo baisiai nuobodu.

Jerlofas tik linktelėjo sušnairavęs į vietą kitapus Astridos ir įsitikinęs, kad Julija ten nesėdi.

Marija atsitraukė su vežimėliu arčiau durų, ir tuo pat metu po aukštais bažnyčios skliautais nutilo bruzdesys, kantoriui užgiedojus „Senąją tvartelio giesmę“. Jerlofas šią liūdną melodiją per laidotuves buvo girdėjęs daugiau kartų, nei galėjo prisiminti. Suglebęs nuo muzikos atsargiai apsižvalgė.

Bažnyčios erdvę užpildė senyvų žmonių pulkas. Iš kokio šimto asmenų vos keli neturėjo penkiasdešimties metų.

Čia, tarp laidotuvininkų, slėpėsi ir Ernsto žudikas — Jerlofas tuo veik neabejojo.

Šalia Astridos sėdėjo jos brolis Karlas, paskutinis Marneso geležinkelio stoties viršininkas, septinto dešimtmečio vidury uždarius stotį, pakeitęs profesiją ir ėmęs prekiauti geležimi.

Dabar jis pensininkas. Tą vasaros dieną tuoj po karo traukinį išleido jo vyresnis kolega Akselis Monsonas, bet ir Karlas ten sukinėjosi. Tuomet jis dirbo stoty pasiuntinuku ir papasakojo Jerlofui, kaip matęs kasininkę Margitą skambinant Marneso policijai ir šnabždomis pranešant, kad ieškomasis ponaitis Kantas ką tik nusipirkęs bilietą į Borgholmą. Jis net matęs kaimo prokurorą po kelių minučių atskubant iš Marneso ir su savo didžiuliu pilvu pūškuojant peronu, kad spėtų sučiupti įtariamą žudiką.

Karlas galbūt buvo vienintelis dar gyvas elandietis, iš arti matęs suaugusį Nilsą Kantą, bet sykį paklaustas Jerlofo, kaip šis atrodęs, tik palingavo galvą — veidų gerai neatsimenąs.

Toliau ant suolo sėdėjo daugiau Marneso pensininkų: senasis Tautos namų direktorius Bertas Lindgrenas, buvęs jūrininku ir plaukiojęs vandenynais šeštajame ir septintajame dešimtmetyje, o už jo — ungurių žvejys Ulofas Hokansonas ir Karlas Lundstetas, pulkininkas iš Kalmaro, kuris išėjęs į pensiją persikraustė į savo vasarnamį Longvike.

Kad pensininkai atsikrausto į Marnesą, nebuvo neįprasta, bet Jerlofas suvokė, jog šiauriniam Elandui reikia ne senių. Tik jaunų darbininkų ir daugiau darbo.

Vargonų muzika nutilo. Pastorato valdytojas Okė Hiogstriomas, dirbantis Marnese dešimt metų, atsistojo priešais rožėmis išpuoštą baltą medinį karstą. Laikydamas rankose rudą odinę Bibliją, pro apskritus akinius jis rimtai nužvelgė susirinkusiuosius.

— Šiandien mes susirinkome atsisveikinti su draugu ir akmentašiu Ernstu Adolfsonu... — Pastorius padarė pauzę, pasitaisė akinius ir pradėjo laidotuvių pamokslą svarbiu klausimu: „Kuris žmogus žino, kas yra žmoguje, jei ne paties žmogaus dvasia?“

Pirmas Pauliaus laiškas korintiečiams, antras skyrius, prisiminė Jerlofas.

— Mes, žmonės, taip mažai žinome apie kits kitą, — kalbėjo pastorius, — ir tik Dievas žino viską. Jis mato visas mūsų klaidas ir trūkumus ir vis tiek nori mums visiems suteikti amžiną ramybę...

Iš galinių suolų atsirito gargždus kosulys.

Jerlofas užsimerkė ir klausėsi visiškai nurimęs, tik kartkartėmis linktelėdamas. Užtraukus 113 giesmę apie išsiskleidusią rožę, pritarė kaip mokėdamas. Paskui ėjo malda, vedama pastoriaus, vėl Biblijos citatos ir psalmės bei gražioji giesmė „Ten rožės niekad nevysta“.

Kaip sakyta, Jerlofas jau buvo atsisveikinęs su Ernstu jo name prie akmenų kirtyklos — vis dėlto jam vis labiau spaudė krūtinę juodas sielvartas matant, kaip su paskutiniais vargonų garsais karsto išnešti pakilo šešetas rimtų vyrų, tarp kurių buvo jo draugai Josta Engstriomas iš Borgholmo ir Bernardas Kolbergas, keletą dešimtmečių turėjęs kaimo krautuvę Solbiuje, į pietus nuo Stenviko, ir dažnai parveždavęs prekių Ernstui. Kiti karsto nešikai buvo Ernsto giminaičiai iš Smolando.

Jerlofas pats norėjo atsistojęs užsikelti ant pečių Ernsto karstą, bet liko sėdėti, kol visi pradėjo stotis. Tuomet su vežimėliu privažiavo Marija.

— Man rodos, dabar galėsiu eiti pats, — pasakė jai Jerlofas, bet, žinoma, negalėjo.

Marija padėjo jam sugrįžti į vežimėlį, ir, kai jis atsisėdo, Astrida pasilenkė ir palietė jai į petį.

— Aš padėsiu Jerlofui, — ryžtingai pareiškė ir perėmė rankeną.

Marija abejodama pažvelgė į Astridą, kuri buvo visa galva žemesnė ir smulki kaip žvirblis, bet Jerlofas drąsinamai nusišypsojo.

— Mes puikiai susidorosim, Marija, — patikino jis.

Marija linktelėjo, ir Astrida nurideno vežimėlį nava su broliu Karlu pašonėj.

— Ten yra ir Juhnas, — pasakė ji.

Pasukęs galvą, Jerlofas išvydo Juhną Hagmaną, išeinantį iš bažnyčios su sūnum Andersu.