Johan Theorin - Prieblanda

Tada Julija pastatė žibintą ant žvyro, atsistojo prie pat vartelių ir, abiem rankom suėmusi jų viršų, pakėlė ir stumtelėjo vidun. Varteliai prasivėrė per sprindį ir vėl nė iš vietos. Bet dabar ji galėjo prasisprausti.

Vyno svaigulys nuginė tamsos baimę, bet ne visai.

Aukštų medžių apsuptas kiemas buvo pilnas juodų šešėlių. Julija valandėlę ramiai pastovėjo, kol apsipras akys. Pamažu šioje naujoje tamsoje ėmė įžiūrėti detales: vingiuotą klinčių plokščių sodo taką, tarytum tyliai kviečiantį eiti toliau, apskritą šulinio dangtį šalia tako, užklotą lapų ir išmėtytą juodomis pelėsių dėmėmis, sulaukėjusią žolę aplinkui. Kitapus šulinio stovėjo pailga malkinė, kurios stogas, rodės, tuoj susmuks lyg prastai ištempta palapinė.

Julija atsargiai žengė žingsnį į tamsų sodą. Dar vieną. Pasiklausiusi — trečią. Slinkti pirmyn darėsi vis sunkiau.

Staiga supypsėjo mobiliukas; nuo signalų šoktelėjo širdis. Greitai stvėrusi telefoną iš palto kišenės, lyg šis galėtų tamsoje sudrumsti kieno nors ramybę, paspaudė mygtuką.

— Alio?

— Alio... Julija? — pasigirdo ramus Lenarto balsas.

— Labas, — atsakė ji, stengdamasi nutaisyti blaivų balsą. — Kur jūs?

— Aš vis dar susirinkime. Ir mes dar nebaigėm... užtrukom ilgiau. Bet ketinau paskui važiuoti namo.

— Puiku. — Ji žengė dar porą žingsnių akmeniniu taku. Dabar išvydo Veros Kant namo kampą. — Gerai. Tuomet žinosiu...

— Juk rytoj laidotuvės, o man dar reiks keletą valandų padirbėti, — kalbėjo Lenartas. — Tikrai nemanau, kad įstengsiu šįvakar nuvažiuoti į Stenviką...

— Taip, suprantu, — greitai ištarė Julija. — Galėsim to imtis kitą kartą.

— Ar jūs lauke?

Jo balse nesigirdėjo įtarumo, vis dėlto Julija įsitempė ir kaip niekur nieko sumelavo:

— Aš tik buvau ant pakrantės skardžio... Aš tik... Truputėlį pasivaikščiojau prieš miegą.

— Štai kaip... Ryt pasimatysim? Bažnyčioj?

— Taip... aš nuvažiuosiu.

— Puiku. Tuomet labanakt.

— Labanakt... Gerai išsimiegokit, — palinkėjo Julija.

Lenarto balsas išnyko. Julija vėl liko visiškai viena, bet dabar jautėsi geriau. Ji numanė, kad jis negalės atvažiuoti.

Už kelių žingsnių akmenų takas baigėsi. Prasidėjo platūs laiptai, irgi akmeniniai, vedantys prie baltų medinių durų ir įstiklintos verandos su lietaus ir vėjų nudrengtais puošniais drožiniais.

Namas iškilo prieš Juliją lyg tyli medinė pilis. Juodi langai jai priminė išdegusius Borgholmo pilies griuvėsius.

Ar tu ten, Jensai?

Net tamsa nepaslėpė namo irimo. Langų stiklai iš abiejų laukujų durų pusių buvo suskilę, o rėmų dažai atsilupinėję.

Verandoje buvo aklina tamsa.

Julija palengva įveikė paskutinius žingsnius akmeniniu taku. Įsiklausė. Bet nuo ko iš tikrųjų ji slapstosi? Kodėl su Lenartu šnekėjos kone pašnabždom?

Ji suprato, kaip juokinga stengtis nekelti triukšmo, kai niekas negirdi, bet vis tiek negalėjo nusiraminti. Akmeniniais laiptais lipo pastirusiom kojom ir įtempta nugara.

Ji mėgino mąstyti kaip Jensas, jausti kaip Jensas, jei jis buvo čia tą dieną, kai pradingo. Jei jis įėjo į Veros Kant sodą — ar išdrįso užlipti laiptais ir pabelsti į duris? Galbūt.

Geležinė verandos durų rankena buvo pasukta žemyn, lyg kas nors mėgintų jas atidaryti iš vidaus. Julija spėjo, kad durys užrakintos, ir net nesivargino ištiesti rankos, — kol pamatė jas esant praviras. Gabaliukas staktos buvo išpjautas ar iškirstas, ir skląstis nebegalėjo užsikabinti. Tereikėjo pastumti duris ir įeiti.

Vadinasi, kažkas įsilaužė į Veros Kant namą.

Gal vagys? Jie atkakdavo į kaimą žiemą ir nekliudomi švarindavo tuščias trobas. Apleista sodyba, priklausiusi vienai turtingiausių šiaurės Elando moterų, tikriausiai juos domino.

O gal kas nors kitas?

Tyliai ištiesusi ranką, Julija truktelėjo duris. Jos nekrustelėjo, ir nuleidusi akis ji pamatė kodėl. Po durim buvo pakištas pleištas.

Galimas daiktas, kažkas jį užkišo, kad atplėštų durų nedaužytų vėjas. Ar įsilaužę vagys būtų tokie apdairūs?

Ne.

Julija iškrapštė pleištą koja ir vėl truktelėjo rankeną. Vyriai užsikirto, bet durys iš lėto pasislinko.

Tiršta tamsa už durų dar labiau ją sunervino, bet dabar apsigręžti negalėjo. Smalsu, smalsu.

Bet tas, kuris užkišo pleištą, padarė tai iš išorės, taigi name jo nėra. Jei nėra kitų durų.

Julija labai atsargiai peržengė Veros Kant namo slenkstį.

Viduje buvo lygiai taip pat šalta kaip ir lauke, tamsu ir tyku tartum urve. Ji nieko nematė, bet paskui prisiminė rankoje laikanti žibintą.

Išsitraukusi iš striukės kišenės degtukų dėžutę, įbrėžė degtuką ir nuėmė žibinto stiklą. Plati dagtis įsižiebė plevenančia liepsnele, kuri, Julijai užvožus stiklą, padidėjo ir pašviesėjo. Blausi pilkšva žibinto šviesa pakankamai apšvietė tuščią verandą, nors kambario kertėse šmėseliavo tamsūs šešėliai.

Iškėlusi žibintą, per verandą ji nuėjo prie vidinių durų. Jos buvo uždarytos, bet nerakintos, ir Julija jas pravėrė.

Veros priemenė. Siaura ir ilga, išklijuota saulės išblukintais gėlėtais tapetais ir tokia pat tuščia kaip veranda. Julija nebūtų nustebusi, jei ją būtų pasitikusi kabykla su juodais Veros paltais arba eilės siaurų moteriškų batelių, bet grindys buvo visiškai tuščios. Pasieniais ir palubėj kabėjo baltos voratinklių skraistės.

Priemenėj buvo ketverios durys. Visos uždarytos.

Ji atidarė artimiausias duris priemenės ilgojoje sienoje.

Kambarėlis buvo mažas, gal kokio kvadratinio metro, visiškai tuščias, išskyrus keletą pripelijusių stiklainių ant grindų. Sandėliukas.

Atsargiai uždariusi duris pravėrė kitas.

Ten buvo Veros virtuvė, didelė.

Julija išvydo rudo linoleumo grindis, vidury patalpos pereinančias į gludinto akmens dangą, ant kurios prie sienos niūksojo milžiniška juoda geležinė viryklė. Priešais du langai žiūrėjo į užpakalinį kiemą, ir Julija žinojo, kad už medžių, vos per keletą šimtų metrų, stovi Jerlofo vasarnamis. Pasijutusi ne tokia vieniša ryžosi peržengti slenkstį.

Iš kairės palei sieną į viršutinį aukštą vedė statūs siauri mediniai laiptai su klebetuojančiais turėklais. Tamsiame užsistovėjusiame ore tvyrojo silpnas supuvusių augalų dvokas. Grindis klojo dulkės ir negyvos musės.

Čia vakarais Vera Kant stovėdavo palinkusi prie verdančių puodų. Čia po karo vieną gražią vasaros dieną jos sūnus išėjo kuprinėj pasislėpęs šratinį šautuvą.

Aš sugrįšiu, motin.

Ar jis tai pažadėjo?

Po laiptais buvo truputį pravertos durys, ir, tyliai žengusi porą žingsnių jų link, Julija kitoj pusėj išvydo statų nuolydį.

Tai buvo laiptai į rūsį. Rūsys — gera vieta pradėti, jei ji ieško...

Paslėpto lavono. Bet ji neieško. O gal?

Tik žvilgtels.

Julija juto mobiliuko svorį striukėje. Jo atminty saugomas Lenarto numeris, ir ji panorėjusi gali paskambinti — mažutė paguoda.

Taigi ji pralindo pro durų angą po laiptais, priešais save iškėlusi žibintą.

Į požemį vedė neobliuotų lentų laiptai. Jų papėdėje juodavo kieta drėgna plūktinė asla, spindinti nuo žibinto šviesos.

Bet kažkas atrodė ne taip.

Julija nulipo porą laiptelių geriau pasižiūrėti. Ji palenkė sprandą, kad nesusitrenktų galvos į lubų nuolydį, ir įsistebeilijo žemyn.

Rūsio asla buvo iškasinėta.

Asla po laiptais palikta neliesta, bet kažkas prikasė mažų ir didesnių duobių palei akmenines sienas. Ir, atremtą į medinius laiptus, stovėjo lopeta, lyg kasėjas būtų tik išėjęs valandėlę atsipūsti.