Johan Theorin - Prieblanda

Rūsio laiptais link jos kilo molinų batų pėdos.

Žemės buvo supiltos į nedidelį kauburį palei sieną, o kiek toliau riogsojo pora pilnų kibirų. Kažkas kasinėjo visą rūsį.

Kas čia vyko?

Julija žengė atatupsta. Tylutėliai atsitraukė laiptais, sugrįžo virtuvėn ir, sulaikiusi kvapą, įsiklausė.

Vis dar tvyrojo tyla.

Dabar ji galėtų paskambinti Lenartui — bet nenorėjo, kad ją kas išgirstų ar pamatytų.

Atsargiai įkišusi ranką kišenėn, išsitraukė mobiliuką. Mažais žingsneliais sėlindama per virtuvę, mobiliuko atmintyje susirado Lenarto numerį. Uždėjo nykštį ant jungtuko.

Jei kas atsitiktų, jei...

Ji mėgino įtikinti save, kad tamsiame name su ja yra Jensas, net jei jis miręs, ir kad jis norėjo būti jos ieškomas. Iš dalies tai pavyko, ir ji sėlino toliau.

Virtuvėj einant linoleumu, paskui — cementinėmis grindimis pro geležinę viryklę, nuo jos batų be garso atitrūkdavo dulkių tumulai ir slėpdavosi pasieniais.

Pagaliau ji smarkiai plakančia širdim užlipo ant pirmo į viršutinį aukštą vedančių laiptų laiptelio.

Po batais girgžtelėjo lentos, bet tik vos vos. Dešinę ranką su mobiliuku uždėjusi ant turėklo, norėdama justi stabilų sienos saugumą, Julija lipo toliau, kur nesiekė žibinto šviesa. Vėl girgžtelėjus lentoms, užkėlė koją ant aukštesnio laiptelio.

Virš jos tvyrojo juoda tamsa.

Pusiaukelėje ji sustojo, iškvėpė ir dar sykį įsiklausė. Tada vėl ėmė lipti.

Turėklai baigėsi prie angos be durų, ir Julija atsargiai užsikorė ant medinių viršutinio aukšto grindų.

Ji atsidūrė koridoriuje, siaurame kaip ir priemenė apačioje, su uždarytomis durimis iš abiejų galų.

Baimė ir dvejonė sustabdė dar sykį.

Į dešinę ar į kairę? Jei per ilgai stovės sustingusi, galų gale neįstengs pasijudinti, tad ji pasirinko kairę koridoriaus pusę. Ten atrodė ir ne taip tamsu. Ji žengė toliau per dar dažniau pasitaikančius dulkių tumulus ir juodas muses.

Ant sienų matėsi šviesesni keturkampiai — nuimtų paveikslų žymės.

Ji pasiekė koridoriaus galą. Priešais save iškėlusi žibintą, pastūmė duris.

Kambarys buvo mažas ir taip pat be baldų. Bet ne visai tuščias. Julija peržengė slenkstį ir stabtelėjo išvydusi pasieny prie vienintelio lango gulintį tamsų pavidalą.

Ne. Ji pamatė, kad ten visai ne žmogus. Tik miegmaišis, susuktas lyg juodas kokonas. Jis gulėjo po laikraščių iškarpomis ant sienų.

Julija žengė dar vieną žingsnį į priekį. Pamatė, kad iškarpos senos ir pageltusios, prismeigtos prie tapetų adatomis.

RASTI NEGYVI VOKIEČIŲ KAREIVIAI — NUŠAUTI ŠRATINIU ŠAUTUVU, juodom raidėm buvo išspausdinta vienoje iškarpoje. Kitoje:

POLICININKO ŽUDIKAS IEŠKOMAS VISOJE ŠALYJE.

O trečioje, ne tokioje pageltusioje:

STENVIKE BE PĖDSAKŲ DINGO BERNIUKAS.

Nespalvotame portrete šalia antraštės nerūpestingai jai šypsojosi mažas berniukas, ir Juliją apėmė neviltis, kaip kiekvieną sykį išvydus savo sūnų. Buvo ir daugiau iškarpų, bet Julija nepasiliko kambary jų perskaityti. Ji greitai nukreipė akis į šalį ir atatupsta atsitraukė.

Koridoriuj sustojo. Žibinto šviesoje pamatė, kad durys kitame jo gale dabar atviros.

Pirma buvo uždarytos, o dabar matėsi į kambario tamsą vedantis slenkstis. Šis kambarys buvo ne šiaip tamsus, bet juodas kaip anglis.

Ir ne tuščias. Julija jautė, kad ten viduj kažkas laukia. Sena moteris. Ji sėdėjo ant kėdės prie lango.

Tai buvo jos miegamasis. Šaltas miegamasis, pripildytas vienatvės, laukimo ir kartėlio.

Moteris laukė svečių, bet Julija stovėjo koridoriuje lyg prišalusi.

Tamsoje ji išgirdo krebždesį. Moteris atsistojo. Ir ėmė pamažėle čiūžinti. Velkamų kojų žingsniai artėjo...

Julijai reikėjo sprukti. Sprukti iš viršutinio aukšto.

Žibinto liepsna plazdėjo, ji skubėjo.

Nusigauti iki laiptų aikštelės — ir žemyn.

Ji tarėsi viršuje girdinti žingsnius ir nugara jautė šaltą senos moters artumą.

Jis mane apgavo!

Julija pajuto neapykantą lyg smarkų niuksą į nugarą. Ji aklai žengė į tamsą, bet, nepataikiusi ant kito laiptelio, prarado pusiausvyrą trys ar keturi metrai virš akmeninių grindų.

Susverdėjo iškeltom rankom, iš jų išsprūdo ir mobiliukas, ir žibintas.

Žibintas ir mobiliukas sudužo į virtuvės grindis. Plykstelėjo žibalas — ir Julija suprato labai greitai pati nulėksianti ten ant akmenų.

Ji sukando dantis laukdama skausmo. 19

Tą pačią dieną, kai turėjo būti laidojamas Ernstas Adolfsonas, pilkoje šaltoje brėkšmoje Jerlofas pabudo tarsi iš aukštybių numestas ant grindų. Skausmas alkūnėse ir per kelius buvo paralyžiuojantis.

Tai buvo stresas, vėl apsilankęs Šiogreno sindromas — tikra velniava. Jam reikės vežimėlio, kad apskritai nusigautų iki bažnyčios.

Reumatinis Šiogreno sindromas buvo bendrakeleivis, ne draugas, nors Jerlofas daug sykių mėgino jį pasitikti ir nuginkluoti paprasčiausiai suglebdamas ir stengdamasis būti draugiškas. Šiogrenas galėdavo laisvai įeiti į jo kūną — prašom, bet nė tai nepadėdavo. Sindromas visad įsiverždavo aršiai, užgriūdavo jį ir įsirausdavo į sąnarius, ištampydavo nervus, išdžiovindavo burną ir uždegdavo akis.

Jerlofas kęsdavo skausmą, kol šis pavargdavo. Jis šypsodavosi Šiogrenui tiesiai į veidą.

— Aš vėl sugrįžau vaikiškan vežimėlin, — pranešė jis po pusryčių.

— Tu, Jerlofai, greit vėl atsistosi ant kojų.

Marija, tos dienos jo padėjėja, užkišo jam už nugaros kaip atramą pagalvėlę ir nuleido po lakiniais batais plokšteles pėdoms.

Marijos padedamas, Jerlofas vargais negalais apsitaisė savo vienintele juoda eilute, švaria ir gerai sukirpta. Nusipirko ją prieš žmonos Elos laidotuves ir po to dėvėjo per dvi dešimtis kitų, draugų ir giminių, laidotuvių Marneso bažnyčioje. Kada nors šita eilute pasipuoš savo paties pakasynoms.

Ant eilutės jis vilkėjo pilką paltą, kaklas buvo apvyniotas storu vilnoniu šaliku, o ant ausų užsmaukta veltinė kepurė. Temperatūra šią niūrią spalio vidurio dieną nukrito iki nulio.

— Ar jau pasiruošęs? — paklausė Boelė, atėjusi iš kontoros. — Ar ilgai jūsų nebus?

Senas, įprastas jos klausimas.

— Priklausys nuo to, kaip pastorius Hiogstriomas šiandien bus įsijautęs, — atsakė Jerlofas.

— Galim pašildyti tavo pietus mikrobangų krosnelėj, jei reikės.

— Labai malonu, — sutiko Jerlofas, abejodamas, ar po Ernsto laidotuvių labai bus išalkęs.

Jis pamanė, kad viską laikyti savo rankoje linkusi Boelė dabar galbūt džiaugiasi, nes, Šiogrenui įstūmus jį vežimėlin, juo lengviau rūpintis. Bet, sindromui aprimus, jis greitai vėl atsistos ant kojų. Vėl vaikščios ir tuomet suras Ernsto žudiką.

Užsimovusi pirštuotas pirštines, Marija nusitvėrė vežimėlio rankenos.

Ir taip jie iškeliavo. Iš pradžių į liftą, iš jo lėtai nuvažiavo žemyn ir išriedėjo į šviesų šaltį už Marneso senelių namų ir nuolydžiu nusigavo iki apgrąžos aikštelės. Įšalęs žvyras sugirgždėjo po vežimėlio ratais, jiems įsukus į tuščią kelią bažnyčion.

Jerlofas sukando dantis. Vežimėlyje jautėsi nemaloniai bejėgis, bet mėgino atsipalaidavęs išvengti atsakomybės.

— Ar mes vėluojam? — paklausė jis.

Per ilgai vilkosi eilutę.

— Ne taip baisiai, — atsakė Marija. — Tik trupučiuką, bet aš dėl to kalta... Gerai, kad bažnyčia netoli.

— Galbūt neužsisėdėsim, — tarė Jerlofas, ir Marija mandagiai nusijuokė.

Jis apsidžiaugė — ne visi Marneso senelių namų padėjėjai supranta jaunuomenės pareigą nusijuokti iš senelių humoro.