Johan Theorin - Prieblanda

Nušiurusiame viengungių viešbutyje jis būna kiek galint trumpiau, pareina namo vėlai ir atsikelia anksti. Jis nepasiilgsta smelkiamai šaltų naktų ant samanų ir eglišakių miške, bet gulint lovoje sienos jį apsupa lyg celėje, ir jis visą laiką klausosi, ar neišgirs policininko žingsnių laiptuose.

Vieną naktį prasivėrė kambario durys ir vidun įžengė didžiulė kaimo prokuroro Henriksono figūra su visa uniforma. Jo drabužiai buvo permirkę krauju. Jis ištiesė prie lovos raudonais lašais varvančią plaštaką.

Tu nužudei mane, Nilsai. Dabar aš tave suradau.

Nilsas pašoko iš lovos stipriai sukandęs dantis. Kambarys buvo tuščias.

Gyvendamas Geteborge jis nusiuntė Verai vienintelį atviruką. Tai buvo nespalvotas Vingos švyturio vaizdas. Nilsas pasiuntė jį sausumos keliu į Stenviką neužrašęs nei siuntėjo, nei kokio nors sveikinimo kitoje pusėje. Pasakyti motinai daugiau nei tai, kad yra laisvas ir laikosi vakarų pakrantėje, jis nesiryžta, bet mano, jog to pakanka.

Jaunuolis jau įėjo į parką. Jis yra Nilso amžiaus ir vadinasi Maksas.

Pirmąkart Nilsas jį išvydo prieš tris dienas uosto kavinukėje, sėdintį už poros staliukų. Atkreipti į jį dėmesį buvo lengva, nes jis rūkė cigaretes iš auksinio portsigaro ir ryškiu Geteborgo dialektu garsiai kalbėjosi su padavėjomis, besišypsančiu kavinės savininku ir kitais svečiais. Visi jį vadino Maksu. Kartais prie jo staliuko prisėsdavo įėję kiti lankytojai — jauni ir vyresni tyliai kalbantys vyrai. Tuomet ir Maksas nuleisdavo balsą, ir jie šnekėdavosi gestais ir trumpais sakiniais.

Aiškių aiškiausiai Maksas kažką pardavinėjo, o kadangi prie savo staliuko jis neperduodavo jokių prekių, Nilsas spėjo jį pardavinėjant gerus patarimus ir informaciją. Tad po kokios valandos Nilsas pakilo ir pats atsisėdo prie kampinio staliuko, nepasisakydamas vardo. Iš arčiau pamatė, kad Maksas dar jaunesnis už jį patį, riebaluotais plaukais ir spuoguotu veidu. Bet Nilso jis klausėsi budriu žvilgsniu.

Po tokios ilgos vienatvės sėdėti ir šnekėtis su svetimu žmogum atrodė neįprasta. Taip pat tyliai kaip ir kiti, sėdintys prie staliuko, jis paprašė gero patarimo. Ir svarbios paslaugos. Maksas išklausęs linktelėjo.

— Dvi dienos, — pasakė jis.

Tiek laiko reikėjo svarbiai paslaugai.

— Gausi dvidešimt penkias kronas, — pasiūlė Nilsas.

— Labiau tiktų trisdešimt penkios, — greitai tarė jaunuolis.

Nilsas pagalvojo.

— Tuomet trisdešimt.

Maksas linktelėjo ir palinko į priekį.

— Mums nereikėtų čia vėl susitikti, — dar tyliau tarė jis. — Susitiksim parke... gerame parke, kuriuo paprastai naudojuos.

Pasakęs adresą, jis atsistojo ir išskubėjo iš kavinės.

Dabar Nilsas stovi parke ir laukia. Jis atėjo į sutartą vietą prieš pusvalandį, apsukęs parką įsitikino jį esant visiškai tuščią ir surado du skirtingus kelius pasprukti, jei kas nors atsitiktų ne taip. Jis nepasisakė naujajam pažįstamam vardo, bet neabejoja Maksą bemat supratus, kad Nilso ieško policija.

Jaunuolis žengia tiesiai prie jo nešnairuodamas ir nesignalizuodamas nematomiems stebėtojams.

Vien dėl to Nilsas neatsipalaiduoja, bet ir nebėga. Jis skvarbiai žiūri į Maksą, sustojusį prieš jį per kokį metrą.

— „Celeste Horizon“, — taria jis. — Tai tavo laivas.

Nilsas linkteli.

— Jis anglų. — Maksas atsisėda ant akmens tarp medžių ir išsitraukia cigaretę. — Bet kapitonas yra danas, vardu Petris. Jis per daug nesidomėjo, kas įlips į laivą, norėjo išgirsti tik apie pinigus.

— Mes apie juos pasišnekėsim, — sako Nilsas.

— Jie dabar kraunasi medieną ir po trijų dienų išplaukia, — paaiškina Maksas, išpūsdamas dūmus.

— Kur?

— Į rytų Londoną. Ten jie iškraus medieną ir paskui plauks į Durbaną pasikrauti anglių, o tada tęs kelionę į Santosą. Ten galėsi išlipti.

— Aš noriu į Ameriką, — greitai taria Nilsas. — Į JAV.

Maksas trukteli pečiais.

— Santosas yra Brazilijoj, į pietus nuo Rio. Ten persėsk į kitą laivą.

Nilsas susimąsto. Santosas Pietų Amerikoj? Gali būti gera kitų kelionių pradžia, prieš grįžtant Europon.

Jis linkteli.

— Gerai.

Maksas greitai atsistoja. Atkiša ranką.

Nilsas uždeda jam ant delno penkis sunkius dvikronius.

— Pirma man reikia susitikti su šituo Petriu. Likusius pinigus gausi paskiau. Turėsi parodyti, kur jis būna.

Maksas šypteli.

— Tau reikės tapti žaibūnu.

Nilsas tik spokso į jį nieko nesuprasdamas, ir Maksas kalba toliau:

— Žaibūnai ateina į uostą anksti rytą ir laukia padienio darbo. Dalis jų gauna darbo, dalis grįžta namo. Tau reikės nueiti prie uosto ir atsistoti su jais rytoj anksti rytą... tuomet tave nuves į „Celeste Horizon“.

Nilsas vėl linkteli.

Jaunuolis greitai įsikiša monetas į kišenę.

— Aš vardu Maksas Reimeris, — prisistato jis. — O tu?

Nilsas neatsako. Ar ne todėl užmokėjo, kad išvengtų klausimų? Kraujas kakle ima tvinksėti truputėlį greičiau — taip pamažu atgyja pyktis.

Maksas patenkintas jam nusišypso, tarytum nejausdamas jokios grėsmės.

— Man rodos, tu iš Smolando, — taria užgesindamas cigaretę. — Girdėti iš tavo kalbos.

Nilsas ir vėl nieko neatsako. Jis žinosi galįs partrenkti Maksą — Maksas už jį mažesnis ir tai padaryti būtų lengva. Parversti jį ir suspardyti. Galiausiai pribaigti sunkiu akmeniu ir paslėpti kūną parke.

Tai padaryti būtų vieni juokai.

Bet paskui? Paskui Maksas galėtų sugrįžti naktį kaip ir miręs kaimo prokuroras.

— Neklausinėk tiek daug, — tepasako jis Maksui ir ima eiti parku uosto linkui. — Gali prarasti pinigus. 18

Lenartas nepaskambino.

Julija laukė vasarnamy keletą valandų. Atėjo pusė devintos vakaro, paskui devynios, bet jis taip ir nepaskambino.

Iki to laiko Julija išgėrė visą butelį raudonojo vyno, tai nebuvo sunku. Ir jos apsisprendimas užeiti į Veros Kant namą tapo toks nepalaužiamas, kad jai buvo nė motais, Lenartas pasirodys ar ne.

Ji ketino paskambinti Jerlofui ir pasipasakoti, ką sumaniusi, bet susilaikė. Ji nebegalėjo ilgiau krautis daiktų ar tvarkytis vien tam, kad prastumtų laiką. Kankino nerimas ir smalsumas.

Į trobos sienas spaudėsi sutemos ir tyla. Be penkiolikos dešimtą Julija pagaliau pakilo, mažumėlę apsvaigusi nuo vyno, bet labiau pasiryžusi siekti tikslo nei girta.

Ji pasivilko po paltu dar vieną megztinį ir apsiavė storomis kojinėmis. Drabužių spintoje prie laukujų durų susiradusi seną rudą vilnonę kepurę, susikišo į ją plaukus ir greitai dirstelėjo į priemenės veidrodį. Gal po pokalbio su Lenartu išsilygino rūpesčio įbrėžtos raukšlės kaktoje?

Galbūt, o gal tai atsitiko ir nuo raudonojo vyno.

Įsidėjusi kišenėn mobiliuką, paėmė kaire ranka seną žibintą ir išjungė šviesą troboje. Buvo pasiruošusi.

Tik užmesti akį.

Vakaras išsigiedrijo ir atšalo, tik silpnas vėjelis pūsčiojo medžiuose. Kaimo kely Juliją apsupo tamsa, bet žemyne matė žybsinčias švieseles.

Už kokių dešimties metrų sustojusi įsiklausė į garsus šešėliuose: gal sušlamės lapai ar trakštelės šaka. Bet nieko nesigirdėjo — niekas nejuda.

Stenvikas buvo tuščias. Toliau einant prie Veros Kant namo, po batais tyliai girgžčiojo žvyras.

Prie namo ji vėl sustojo. Varteliai vos bolavo tamsoje, tokie pat uždari kaip visad. Palengva ištiesusi ranką, Julija palietė šaltą geležinę rankeną. Ši buvo šiurkšti nuo rūdžių ir užstrigusi.

Ji paspaudė rankeną. Varteliai cyptelėjo, bet neatsidarė. Tikriausiai surūdiję vyriai.