Johan Theorin - Prieblanda

— Jis mirė tūkstantis devyni šimtai šešiasdešimt trečiaisiais. Tą rudenį jo karstas buvo pargabentas į Borgholmo uostą. — Lenartas nuleido akis. — Ir nežinau, ar gerai darau išduodamas paslaptį... bet Borgholmo policija karstą atidarė. Kažkodėl labai slapčia, galbūt iš baimės ar pagarbos Verai Kant, juk ji turėjo gana daug pinigų ir žemės... bet jis buvo atidarytas.

— Ir jame gulėjo kūnas?

Lenartas linktelėjo.

— Aš jį mačiau, — tyliai atsakė ir pridūrė: — Šitai irgi nėra visiškai oficialu, bet kai karstą atgabeno...

— Vienas iš „Malmo važtos“ laivų, — įsiterpė Julija.

Lenartas linktelėjo.

— Greičiausiai. Ar Jerlofas jums išdėstė visas prielaidas? — paklausė ir, nelaukdamas atsakymo, kalbėjo toliau: — Aš buvau ką tik paskirtas Marneso policininku, po poros metų Vekšėje, ir paprašiau, kad man leistų atvažiuoti į Borgholmą ir dalyvauti atidarant karstą. Žinoma, turėjau tik asmeninių, ne policininko, motyvų, bet kolegos mane suprato. Laukdamas laidotuvių biuro paslaugų, karstas stovėjo vienoje uosto pašiūrių, užkaltas medinėje dėžėje su Pietų Amerikoje kažkokio švedų konsulato išduotais dokumentais ir antspaudais. — Jis nutilo, paskui vėl prašneko: — Senyvas policininkas nuvožė dangtį. Ir karste gulėjo Nilso Kanto kūnas, sudžiūvęs ir apsitraukęs pūkuotais juodais pelėsiais. Borgholmo ligoninės gydytojas, buvęs su mumis, konstatavo jį nuskendus sūriame vandenyje. Lavonas greičiausiai vandeny mirko gana ilgai, nes žuvys buvo pradėjusios...

Lenartui pasakojant, jo žvilgsnis vėl nuklydo, bet staiga jis pasižiūrėjo į valgomąjį stalą tarsi prisiminęs, kad jie valgo picą.

— Atsiprašau dėl detalių, — skubiai tarė.

— Nieko baisaus. Bet iš ko atpažinot, kad ten buvo Kantas? Ar iš pirštų atspaudų?

— Nebuvo jokių patikimų Nilso Kanto pirštų atspaudų. Kaip ir dantų kortelių. Bet jo tapatybė nustatyta pagal seną kairės plaštakos traumą. Per kivirčą Stenviko akmenų kirtykloje jis susilaužė kelis pirštus. Aš pats apie tai girdėjau iš Stenviko gyventojų. O kūnas karste buvo lygiai taip pat sužalotas. Tad ši trauma ir išsprendė reikalą.

Valandėlę nuovados virtuvėje buvo tylu.

— Kaip tada jautėtės? — paklausė Julija. — Turiu galvoje — matydamas Kanto kūną.

Lenartas, regis, susimąstė.

— Iš tikrųjų nieko nejaučiau. Norėjau susitikti Kantą gyvą. Lavono juk nepatrauksi atsakomybėn.

Julija mąsliai linktelėjo. Ji ketino prašyti Lenartą paslaugos.

— Ar esat kada nors buvęs Kantų name? — paklausė.

Lenartas papurtė galvą.

— Ko turėtume ten ieškoti?

— Nežinau... Tik mėginau prisiminti, kur Jensas galėjo nueiti. Jei jis nepasuko prie jūros ir nenuaklino į kalkynę, galbūt įėjo į kaimyninį namą. O Veros Kant namas stovi vos už kelių šimtų metrų nuo mūsų trobos...

— Ko jis būtų ten ėjęs? Ir kurių galų pasilikęs?

— Nežinau. Jei jis ten įėjo ir pargriuvo arba... — atsakė Julija ir pagalvojo: „Kas žino, galbūt Vera Kant tokia pat pakvaišėlė kaip ir jos sūnus.“

Tu, Jensai, galbūt ten įėjai, ir Vera užrakino duris tau už nugaros.

— Gal ir išsigalvoju... bet ar nenorėtumėt ten dirstelti? Drauge su manim? — garsiai pasiūlė ji.

— Dirstelti... Vadinasi, turit galvoje: įeiti į Kantų namą?

— Tik užmesti akį prieš man rytoj grįžtant į Geteborgą, — toliau kalbėjo Julija, neišleisdama iš akių jo nepatiklaus žvilgsnio. Ji norėjo papasakoti apie šviesą, kurią matė degant name, bet susilaikė suabejojusi, ar kartais jai nepasivaideno. — Juk įeiti į tuščią namą tikriausiai ne įsilaužimas? O jūs, kaip policininkas, galbūt galit įeiti kur norit?

Lenartas papurtė galvą.

— Mes priversti laikytis gana griežtų taisyklių. Kadangi kaime buvau vienas policininkas, kartais galėdavau imtis kai kurių veiksmų iš anksto nepasirengęs, bet...

— Juk mūsų niekas nematys, — pertraukė jį Julija. — Stenvikas bemaž tuščias, o aplinkiniai namai yra vasarnamiai. Arti Veros Kant namo niekas negyvena.

Lenartas žvilgtelėjo į laikrodį.

— Dabar turiu važiuoti į komiteto posėdį.

Jis bent jau neatsakė į jos pasiūlymą neigiamai, pamanė Julija.

— O vėliau?

— Norit pasakyti, kad norėtumėt ten užsukti šį vakarą?

Julija linktelėjo.

— Matysim, — tarė Lenartas. — Posėdis gali užtrukti. Aš galėčiau jums paskambinti, jei baigsis anksti. Ar turit mobilųjį telefoną?

— Taip, paskambinkit.

Ant virtuvės stalo gulėjo pora pieštukų, ir Julija, nuplėšusi gabaliuką picos dėžutės kartono, užrašė savo numerį. Lenartas įsikišo skiautę į krūtinės kišenę ir atsistojo.

— Viena nieko nedarykit, — įspėjo žiūrėdamas į Juliją.

— Nedarysiu, — pažadėjo ji.

— Veros Kant namas atrodė begriūvąs, kai važiavau pro jį paskutinį kartą.

— Žinau. Pati ten neisiu.

Bet jei Jensas ten buvo, vienas tamsoje, — ar jis jai kada nors atleistų, kad jo neieškojo?

Kai jie išėjo iš nuovados, Marneso gatvės buvo visiškai tuščios. Krautuvės tamsios, ir tik kioskas prie aikštės tebedirbo. Drėgnas oras atrodė atšalęs iki nulio.

Užgesinęs šviesą, Lenartas užrakino nuovados duris.

— Tai dabar važiuosit į Stenviką?

Julija linktelėjo.

— Bet galbūt vėliau pasimatysim?

— Galbūt.

Julija prisiminė kitą dalyką.

— Lenartai, ar kas nors paaiškėjo dėl sandalo? To, kurį gavot iš Jerlofo?

Jis pasižiūrėjo į ją klausiamai, paskui prisiminė.

— Ne, deja. Kol kas ne. Aš nusiunčiau antspauduotą maišelį į Linčiopingą, į teismo medicinos laboratoriją, bet atsakymas dar neatėjo. Kitą savaitę paskambinsiu Švedijos kriminalistikos laboratorijai. Bet galbūt nereikėtų dėti per daug vilčių. Juk praėjo daug laiko, ir net abejotina, ar jis tikrai Jenso...

— Žinau... Nebūtinai Jenso... — greitai pasakė Julija.

Lenartas linktelėjo.

— Sėkmės, Julija.

Jis padavė ranką. Toks atsisveikinimo būdas po visų išsipasakojimų atrodė pilkas. Bet ir Julija nebuvo linkusi su kitais žmonėmis glėbesčiuotis, tad paspaudė jam ranką.

— Sudie. Ačiū už picą.

— Į sveikatą. Po komiteto posėdžio paskambinsiu.

Jo žvilgsnis stabtelėjo prie jos veido dar akimirką, vėliau tai galėjai suprasti kaip nori. Ir jis nusigręžė.

Julija per gatvę nuėjo prie automobilio. Pamažėle ji išvažiavo iš Marneso centro — pro senelių namus, kur dabar Jerlofas galbūt gėrė vakaro kavą, pro tamsią bažnyčią ir kapines.

Ar Lenartas Henriksonas vedęs, ar viengungis? Julija šito nežinojo ir nedrįso paklausti.

Važiuodama į Stenviką, ji svarstė, ar ne per daug išsipasakojo apie save ir savo kaltės jausmus. Bet buvo malonu išsikalbėti ir iš tolo pažvelgti į tą nepaprastą dieną Borgholme, kai Jerlofas išdėstė naujas teorijas. Kad Jenso žudikas yra ligonis, gulintis prabangiame Borgholmo name, ir kad kaimo prokuroro Henriksono žudikas Nilsas Kantas galbūt tebėra gyvas ir tame pačiame mieste pardavinėja automobilius — jai buvo sunku suprasti, ar tėvas nesišaipo.

Ne. Iš tokių dalykų jis nekrėstų juokų. Bet vis tiek neatrodė, kad jo versijos bent kiek pastūmėjo reikalą į priekį.

Galėtų jau važiuoti namo.

Ji nusprendė grįžti į Geteborgą kitą dieną. Iš pradžių nueis į Ernsto Adolfsono laidotuves, paskui atsisveikins su Jerlofu ir Astrida, o po pietų išvažiuos namo ir mėgins pagerinti savo gyvenimą. Gerti mažiau vyno, ryti mažiau tablečių. Kiek galima greičiau atsisakyti nedarbingumo lapelio ir vėl pradėti dirbti slaugytoja. Liautis kabinusis į praeitį ir nebesukti galvos dėl neįmenamų mįslių. Gyventi paprastą gyvenimą ir mėginti žvelgt į ateitį. Paskui galėtų grįžusi iki pavasario aplankyti Jerlofą — ir galbūt net Lenartą.