Johan Theorin - Prieblanda

Jerlofas atsiduso.

— Stenvike buvo laiškanešys... Erikas Ahnlundas. Nešiodamas pensijas pasakodavo istoriją — man, Ernstui ir visiems kitiems kaime, norintiems klausytis, esą Vera Kant gaudavusi atvirukų be siuntėjo.

— Štai kaip?

— Kada pradėjo juos gauti, nežinau, bet, pasak Ahnlundo, atvirukai į jos pašto dėžutę šeštajame ir septintajame dešimtmetyje ateidavo iš įvairių Pietų Amerikos vietų. Po keletą kiekvienais metais. Visą laiką be siuntėjo.

— Manai, kad nuo Nilso Kanto?

— Galimas daiktas. Juk tuo patikėti lengviausia. — Jerlofas pasižiūrėjo į kalkynę. — Be abejo, paskui karste parvažiavo Nilsas Kantas ir buvo palaidotas Marnese.

— Žinau.

Jerlofas pažvelgė į Juliją.

— Bet atvirukai ateidavo ir po laidotuvių. Iš užsienio ir be siuntėjo.

Julija staigiai į jį pažiūrėjo.

— Ar tai tiesa?

— Manyčiau. Erikas Ahnlundas vienintelis matė Veros atvirukus, bet prisiekinėjo, kad ateidavę dar keletą metų po Nilso mirties.

— Ir to užteko, kad Stenviko gyventojai tikėtų Kantą esant gyvą?

— Matyt, užteko. Žmonės visad šnekėdavos sėdėdami prieblandoje. Ernstas gandais ne itin kliaudavosi, vis dėlto irgi tuo patikėjo.

— O ką tu manai?

Jerlofas susvyravo.

— Aš kaip apaštalas Tomas. Man reikia įrodymų, kad jis yra gyvas. Kol kas jų neradau.

— Tai kodėl norėjai susitikti su šituo Blumbergu?

Jerlofas vėl susvyravo, lyg bijodamas pasirodyti susenęs ir pakvaišęs.

— Juhnas Hagmanas mano, kad Robertas Blumbergas gali būti Nilsas Kantas, — galų gale pasakė.

Julija tebespoksojo į tėvą.

— Štai kaip. Bet tu tikriausiai taip nemanai.

Jerlofas krestelėjo galvą.

— Tai atrodo tempte pritempta. Bet Juhnas turi tam pagrindo. Blumbergas, jau sakiau, buvo jūrininkas. Jis užaugo Smolande ir dar paauglys išplaukė į jūrą kaip mašinistas. Daužėsi po pasaulį daug metų... dvidešimt ar dvidešimt penkerius, o gal ir daugiau. Galiausiai parsirado namo ir atsikraustė į Elandą. Čia vedė ir susilaukė vaikų. Man regis, dirbtuvėj dirba jo sūnus.

— Tai tikriausiai neatrodo labai įtartina.

— Ne, tik galbūt keista, kad jis taip ilgai negrįžo. Juhnas girdėjo gandus, neva jis atleistas iš laivo ir paskui bastėsi kažkokiam Pietų Amerikos uoste baisiai prasigėręs, kol švedas kapitonas jį pagaliau pargabeno namo.

— Bet tikriausiai Blumbergas ne vienintelis atsikraustė į Elandą?

— O ne. Čia atsikėlė šimtai žemyno gyventojų.

— Ar Juhnas visus juos įtaria esant Kantais?

— Ne. Ir aš pats nemanau, kad Blumbergas jam atrodė į jį panašus. Bet juk žmogus mato tai, ką nori matyti. Mano motina, taigi tavo močiutė Sara, jauna sykį matė nykštuką... Prisimeni? Ji tik vadino jį „pilku žmogeliu“.

— Taip, girdėjau šią istoriją, tau nėra reikalo...

Bet Jerlofo negalėjai sustabdyti.

— Kad ir kaip būtų buvę, motina išvydo jį vieną pavasario dieną devyniolikto šimtmečio pabaigoj, skalaudama žlugtą prie Kalmarsundo, už Grionhiogeno. Ūmiai ji už nugaros išgirdo skubrius žingsnius, ir iš miško atkurnėjo jis... Metro aukščio žmogutis pilkais drabužiais. Jis nepratarė nė žodžio, tik pro Sarą nuskuodė prie sąsiaurio į ją net nepažvelgęs. Ir pasiekęs vandenį nesustojo... Motina jam sušuko, bet jis bloškėsi į vandenį ir bėgo, kol užliejo bangos. Ir pradingo.

Julija linktelėjo. Keista buvo istorija — galbūt keisčiausia iš visų, pasakotų Elande gyvenančių jos giminaičių.

— Savižudis nykštukas, — pasakė ji. — Tokių dalykų ne kasdien pamatysi.

— Savaime aišku, ši istorija netikra, — toliau kalbėjo Jerlofas. — Bet aš ja tikiu. Tikiu, kad motina išvydo nykštuką ar bent jau kokią nors gamtos jėgą arba nepažįstamą reiškinį, kurį ji suvokė kaip nykštuką. Ir tuo pat metu žinau, kad nykštukų ir trolių nėra.

— Šiaip ar taip, šiais laikais jie ne itin dažnai matomi.

— Taip, — lėtai ištarė Jerlofas, — tikriausiai taip pat yra ir su Nilsu Kantu. Niekas apie jį nekalba, niekas jo nemato. Policijos pripažintas miręs ir guli palaidotas Marneso kapinėse su paminklu, į kurį bet kas nuėjęs gali pasižiūrėti. Ir vis dėlto, kaip sakiau, kai kurie čia, šiaurės Elande, mano jį tebesant gyvą. Bent jau tie, kurie yra pakankamai seni, kad jį prisimintų.

— O ką tu manai? — vėl paklausė Julija.

— Manau, kad būtų gerai susisteminti visas su Nilsu Kantu susijusias keistenybes.

— Aš labiau norėčiau rasti savo sūnų, — tyliai pasakė Julija. — Juk dėl to čia atvažiavau.

— Žinau, bet istorijos gali būti susijusios.

— Nilso Kanto ir Jenso?

Jerlofas linktelėjo.

— Iš tikrųjų jau dabar žinau, kad jos iš dalies susijusios. Per Martiną Malmą.

— Kaip?

— Juk jis turėjo Jenso sandalą. Ir Nilso Kanto karstą Švedijon parvežė vienas „Malmo važtos“ laivų.

— Nejau? Iš kur žinai?

— Jokia paslaptis. Aš pats buvau uoste, kai atplaukė laivas su karstu. Juo pasirūpino Marneso laidotuvių biuras.

Julija svarstė tėvo žodžius, automobiliui artėjant prie Marneso aplinkkelio. Įjungusi stabdžius, įsuko į jį.

— Bet su sandalo siuntėju šiandien nepasikalbėjom, — tarė ji kiek palaukusi.

— Ne, bet juk pamatei jo namą. Martinas šiandien prastai jautėsi, tačiau kada nors vis tiek pavyks su juo pasišnekėti. Galbūt kitą savaitę.

— Negaliu vien dėl to pasilikti, — greitai pasakė Julija. — Man reikia parsirasti į Geteborgą.

— Sakei. Kada važiuosi?

— Nežinau. Greitai... Gal rytoj.

— Rytoj Marneso bažnyčioj laidotuvės. Pusę vienuoliktos.

— Nežinau, ar atvyksiu. — Julija įsuko į apgrąžos aikštelę priešais Marneso senelių namus. — Juk Ernsto nepažinojau. Jo mirtis tragiška, ir niekad nepamiršiu to ryto, kai jį radau... bet aš jo nepažinojau.

— Vis tiek pasistenk atvykti, — tarė Jerlofas, darydamas automobilio dureles.

Julija išlipo jam padėti. Ji nunešė krepšį su svaigalais ir portfelį.

— Ačiū, — padėkojo Jerlofas, remdamasis į lazdą. — Mano kojos jau gerokai atkuto.

— Tuomet iki pasimatymo, — atsisveikino Julija, palydėjusi jį iki lifto. — Ačiū už išvyką.

Ji vėl nuėjo apgrąžos aikštelėn ir, įsėdusi į automobilį, pamatė, kaip Jerlofas atidaro lifto duris ir nesusverdėjęs įžengia į kabiną.

Tada ji paleido variklį ir vėl išvažiavo į kelią rytų kryptimi. Prieš grįždama į žvejybos pašiūrę, ketino Marnese nusipirkti maisto.

Jau pamažu temo, buvo dvidešimt po ketvirtos. Normalūs žmonės, dirbantys žmonės, tikriausiai kely į namus.

Bet kai kurie dar neišėję namo. Pravažiuodama pro nedidelę Marneso nuovadą, ji matė ten šviesą.

Sustojusi prie maisto produktų parduotuvės, Julija nusipirko pieno, duonos ir šio bei to užsidėti ant sviestainio. Sąskaitoj buvo likę nedaug šimtinių, o iki kitos socialinio draudimo kasos išmokos dar daugiau nei savaitė. Ji tik galėjo apie tai negalvoti.

Išėjusi iš krautuvės, ji vėl pažvelgė į apšviestus nuovados langus. Prisiminė Lenartą ir tai, ką apie jį pasakojo Astrida. Net ir Lenartą gyvenime buvo ištikusi tragedija.

Julija kurį laiką stovėjo neatitraukdama akių nuo šviesos languose. Paskui įkišo maistą į „Fordo“ bagažinę ir užrakino. Tada, perėjusi per gatvę, pasibeldė į nuovados duris. 17

— Aš kaltinau savo motiną, — pasakė Julija. — Tą popietę ji atsigulė ir užmigo.

Sumirksėjusi, kad nugintų ašaras, kalbėjo toliau:

— Dar labiau kaltinau tėtę... taigi Jerlofą... kad jis išėjo prie jūros apžiūrėti savo tinklų. Jei būtų buvęs namie, Jensas nebūtų išėjęs iš trobos — Jensas mylėjo senelį.