Johan Theorin - Prieblanda

— Eime kartu, — pakvietė Jerlofas, Julijai sustabdžius automobilį.

— Ar pirksim naują automobilį?

— Ne, ne, tik užbėgsim pas Robertą Blumbergą.

Jo sąnariai sušilo, o Engstriomų kava pataisė nuotaiką. Skausmas apmalšo, ir jis galėjo klibikščiuoti asfaltu pasiramsčiuodamas tik lazda, bet Julija jį pralenkusi pravėrė dirbtuvės duris.

Sutilindžiavo varpelis ir į nosį trenkė variklių alyvos kvapas.

Jerlofas gerai nusimanė apie burlaivius, bet per mažai apie automobilius ir išvydęs variklius visad sutrikdavo. Dabar ant cementinių grindų stovėjo juodas „Fordas“, apsuptas suvirinimo įtaisų ir įvairių įrankių, bet niekas prie jo nedirbo. Patalpa buvo tuščia.

Jerlofas palengva nudūlino prie kontorėlės dirbtuvės viduje ir įkišo galvą.

— Labą dieną, — pasisveikino su jaunu monteriu, vilkinčiu purviną mėlyną kombinezoną; jis sėdėjo prie rašomojo stalo palinkęs prie „Olands-Posten“ komiksų puslapio. — Mes atvykom iš Stenviko nusipirkti alyvos.

— Štai kaip? Mes ją pardavinėjam kitoj patalpoj, bet galiu atnešti.

Atsistojęs monteris pasirodė esąs dešimt centimetrų aukštesnis už Jerlofą. Greičiausiai Roberto Blumbergo sūnus.

— Mes galim eiti kartu ir užmesti akį į parduodamus automobilius, — pasiūlė Jerlofas.

Jis linktelėjo Julijai, ir jie paskui jaunąjį monterį nusekė į pardavimo skyrių.

Čia netrenkė alyva, grindys buvo švariai iššluotos ir dažytos baltai. Salėje stovėjo eilės blizgančių automobilių.

Meistras priėjo prie lentynos, ant kurios buvo sukrautos automobilių priežiūros priemonės ir smulkesnės atsarginės dalys.

— Paprastos alyvos?

— Tiks, — atsakė Jerlofas.

Jis pamatė išeinant iš kontorėlės ir atsistojant prie automobilių salės durų už kelių metrų vyresnį vyrą. Beveik tokio pat ūgio ir drūtumo kaip monteris, raukšlėto veido, sutrūkinėjusių kraujagyslių nurausvintais skruostais.

Jie niekad nebuvo kalbėjęsi, nes Jerlofas su automobiliais susijusius reikalus visad tvarkydavo Marnese, bet jis žinojo, jog čia Robertas Blumbergas. Blumbergas aštuntojo dešimtmečio vidury atsikėlė iš žemyno ir atidarė automobilių dirbtuvę su parduotuve. Juhnas Hagmanas, nemažai bendravęs su senuoju dirbtuvės savininku, papasakojo apie jį Jerlofui.

Senasis Blumbergas linktelėjo Jerlofui netaręs nė žodžio. Jerlofas irgi tyliai linktelėjo. Jis žinojo Blumbergą turėjus ir galbūt tebeturint problemų dėl alkoholio, bet abejojo, ar šia tema tiktų kalbėti.

— Štai, — tarė jaunasis monteris, statydamas plastikinį indą su variklių alyva.

Robertas Blumbergas iš lėto atsitraukė nuo durų ir vėl sugrįžo kontoron. Jis truputį sverdėja, pamanė Jerlofas.

— Man nereikėjo jokios alyvos, — pasakė Julija, jiems vėl įsėdus į automobilį.

— Alyvos visad gerai turėti atsargai. Kaip tau patiko dirbtuvė?

— Tikriausiai kaip visos, — atsakė Julija, vėl sukdama į Maudyklos gatvę. — Regis, jie darbo turi ne itin daug.

— Važiuok į uostą. — Jerlofas parodė ranka. — O savininkai... Blumbergai? Ką apie juos manai?

— Jie bemaž nekalbėjo. Kas jiems?

— Robertas Blumbergas daug metų plaukiojo jūroje. Septynių jūrų jūrininkas, buvo nusitrenkęs net iki Pietų Amerikos.

— Mat kaip.

Valandėlę automobilyje tvyrojo tyla. Artėjo uosto viešbutis Maudyklos gatvės gale. Jerlofas pažvelgė į uostą šalia viešbučio jusdamas tylų liūdesį.

— Jokios laimingos pabaigos.

— Kodėl? — paklausė Julija.

— Daug istorijų neturi laimingos pabaigos.

— Galbūt svarbiausia, kad jos baigiasi. — Julija pasižiūrėjo į Jerlofą. — Ar galvoji apie ką nors konkrečiai?

— Taip... matyt, daugiausia galvoju apie Elando jūrų laivininkystę. Galėjo ją ištikti geresnis likimas. Pabaiga atėjo per greitai.

Borgholmo uostas, be abejo, buvo didesnis nei Marneso ir Longviko, vis dėlto lengvai apžvelgiamas. Vos kelios betono krantinės, ir tos visiškai tuščios. Prie jų nestovėjo nė vienas žvejybos laivas. Ant asfaltuotos aikštelės prie vandens gulėjo didelis juodai dažytas inkaras, tikriausiai guvesniems laikams prisiminti.

— Šeštajame dešimtmetyje čia stovėdavo virtinė krovininių šalandų, — tarė Jerlofas, pro šoninį stiklą žiūrėdamas į pilką vandenį. Tokią rudens dieną jos būtų kraunamos ir tvarkomos, aplink jas spiestųsi daugybė žmonių. Kvepėtų derva ir laku. Jei šviestų saulė, škiperiai iškeltų vėdinti bures. Geltonai baltos burės, išrikiuotos žydro dangaus fone, būdavo gražu.

Jis nutilo.

— Kada laivai liovėsi čia plaukę? — paklausė Julija.

— Na... septintajame dešimtmetyje. Bet jie liovėsi ne čia plaukę — greičiau liovėsi iš čia išplaukti. Daugumai škiperių, norint konkuruoti su žemyno laivų savininkų kompanijomis, reikėjo pakeisti savo šalandas į modernesnius laivus, bet bankai nedavė paskolų. Jie nebetikėjo Elando jūrų laivininkyste. — Patylėjęs jis pridūrė: — Aš irgi negavau pasiskolinti, todėl pardaviau savo paskutinę šalandą, „Norę“... Paskui lankiau biuro administravimo kursus, kad žiemą greičiau bėgtų laikas.

— Neprisimenu, kad kurią nors žiemą būtum sėdėjęs namie, — tyliai tarė Julija. — Neprisimenu, kad išvis kada nors būtum buvęs namie.

Jerlofas greitai pasižiūrėjo į dukterį.

— Taip, buvau namie. Keletą mėnesių. Ketinau po metų įsidarbinti škiperiu didžiosiose jūrose, bet paskui gavau darbo komunos kontoroje ir ten pasilikau. Juhnas Hagmanas, buvęs mano šturmanu, man sugrįžus į krantą, iš tikrųjų nusipirko savo šalandą ir porą metų ją išlaikė. Tai buvo vienas paskutinių Borgholmo laivų. Jis vadinosi „Atsisveikinimas“, gana taikliai.

Julija iš lėto nurideno automobilį tolyn nuo krantinių, ir jie atsidūrė prieš didžiulius medinius privačius namus, stovinčius už puošnių tvorų į šiaurę nuo uosto. Namas arčiausiai buvo didžiausias, platus ir baltai nudažytas, kone to paties aukštumo kaip uosto viešbutis.

Jerlofas kilstelėjo ranką.

— Gali čia sustoti.

Julija sustojo prie šaligatvio krašto priešais namus, ir Jerlofas, pamažu pasilenkęs, atidarė portfelį.

— Elando šalandų savininkai buvo užsispyrę kaip ožiai, — tarė traukdamas rudą voką ir brošiūrą, pasiimtą nuo rašomojo stalo. — Mes galėjom surinkti bendrą kapitalą naujiems didesniems laivams. Bet mums neatėjo į galvą. Vienas esi stiprus, galbūt atrodė mums. Mes nesiryžom investuoti didelių sumų.

Jis padavė brošiūrą dukteriai. Knygelė vadinosi Malmo važta, 40 metų, o ant viršelio buvo nespalvota iš lėktuvo daryta nuotrauka, vaizduojanti didelį laivą, saulėje vagoj antį bekraštį vandenyną.

— „Malmo važta“ — išimtis. Martinas Malmas buvo škiperis, išdrįsęs investuoti į didesnius laivus. Jis pasistatė nedidelį prekybos laivyną, plaukiojantį vandenynais. Už gautą pelną nusipirko daugiau laivų. Septintojo dešimtmečio gale Martinas tapo turtingiausiu Elando žmogum.

— Štai kaip. Jam pasisekė.

— Bet niekas nežino, iš kur jis gavo pradinį kapitalą. Kiek žinau, neturėjo daugiau pinigų už kitus škiperius. — Jis parodė brošiūrą. — „Malmo važta“ šią suvenyrinę knygelę išleido aną pavasarį. Apversk, aš tau kai ką parodysiu.

Tekstas ant užpakalinio viršelio aiškino, jog tai jubiliejinis leidinys apie sėkmingiausią Elando laivininkystės kompaniją. Po tekstu buvo logotipas, sudarytas iš žodžių MALMO VAŽTA ir virš jų sklendžiančių trijų žuvėdrų silueto.

— Žvilgtelk į žuvėdras, — tarė Jerlofas.