Johan Theorin - Prieblanda

— Taip. Trys pieštos žuvėdros. Ir?

— Palygink su šiuo voku. — Jerlofas padavė jai rudą voką. Su švedišku pašto ženklu nusitrynusiu antspaudu ir drebančios rankos mėlynu rašalu adresuotą jam į Marneso senelių namus. — Kažkas nuplėšė dešinį kampą. Bet dalis dešinės žuvėdros sparno liko... matai?

Julija pasižiūrėjo, linktelėjo.

— Koks čia vokas?

— Jame atsiųstas sandalas. Berniuko sandalas.

Julija greitai atsigręžė.

— Juk tu išmetei voką. Taip sakei Lenartui.

— Baltas melas. Maniau, kad užteks, jei jis pasirūpins sandalu. — Jerlofas toliau greitai bėrė žodžius: — Bet svarbiausia, kad šis vokas atėjo iš „Malmo važtos“. Ir Jenso sandalą atsiuntė pats Martinas Malmas. Net neabejoju. Manau, kad jis man ir paskambino.

— Tau paskambino? Šito nesakei.

— Galbūt paskambino. — Jerlofas pasižiūrėjo į didžiuosius namus. — Nebuvo ko daug apie tai kalbėti, bet rudenį keletą vakarų man kažkas skambino. Kai gavau sandalą. Bet tas, kuris skambino, neištarė nė žodžio.

Julija nuleidusi voką pažvelgė į tėvą.

— Ar dabar su juo susitiksim?

— Tikiuosi. — Jerlofas parodė į didelį baltą medinį namą šalia. — Jis gyvena ten.

Atidaręs dureles, jis išlipo ant šaligatvio. Julija pasėdėjo sustingusi prie vairo dar keletą sekundžių, paskui irgi išlipo.

— Ar esi tikras, kad jis namie?

— Martinas Malmas visad namie.

Nuo sąsiaurio pūtė šaltas vėjas, ir Jerlofas per petį metė žvilgsnį į vandenį. Jis vėl pagalvojo apie Nilsą Kantą — kaip tasai galėjo perplaukti šį sąsiaurį bemaž prieš penkiasdešimt metų.

Smolandas, 1945 m. gegužė

Nilsas Kantas sėdi žemyno giraitėje žiūrėdamas virš vandens į Elandą — siaurą klinčių ruoželį horizonte. Jo žvilgsnis liūdnas, o pušų viršūnėse šniokščia vienišas vėjas. Sala kitapus sąsiaurio apšviesta ryto saulės; medžiai ryškiai žali, ilgi krantai žėri kaip sidabras.

Jo sala. Ir Nilsas ten grįš. Ne dabar, bet kai tik galės — kai bus saugu. Jis supranta, kad kai kurių dalykų žmonės jam labai ilgai neatleis ir dabar Elande jam pavojinga. Vis dėlto iš tikrųjų jis nekaltas. Tie dalykai paprasčiausiai atsitiko, jis negalėjo jų suvaldyti.

Storulis kaimo prokuroras sekė jį traukinyje ir mėgino sučiupti, bet Nilsas buvo greitesnis.

— Savigyna... — šnabžda jis gimtajai salai. — Aš nušoviau jį, bet tai buvo savigyna...

Jis nutyla, garsiai krenkšteli tramdydamas ašaras.

Nuo to laiko, kai Nilsas kalkynėje iššoko iš traukinio, praėjo dvidešimt valandų. Jis liko nepastebėtas, nes greitai nusigavo į salos pietus, laikydamasis kalkynės gilumos, kur jaučiasi kaip namie, ir vengdamas visų kelių ir kaimų.

Maždaug per mylią nuo Borgholmo, kur sąsiauris siauriausias, mišku nuėjo prie vandens. Ten aptiko apipuvusią ir išdžiūvusią dervos statinę nukirstu viršum ir į ją susidėjo daiktus. Miške palaukęs tamsos, nusirengė ir įstūmė statinę į šaltą vandenį. Užgulęs statinę krūtine ir apkabinęs rankomis, ėmė spirtis per sąsiaurį juodo žemės ruoželio — žemyno — linkui.

Perplaukti sąsiauriui tikriausiai prireikė kelių valandų, bet kertant farvaterį arti nepasitaikė jokių laivų ir, regis, niekas jo nepastebėjo. Kai galų gale nuogas ir atšalusiomis kojomis pasiekė Smolandą, pajėgė tik išsitraukti iš statinės daiktus ir nuropoti po medžiais, kur tučtuojau krito į gilų miegą.

Dabar jis pabudęs, nors tebėra ankstus rytas. Nilsas atsistoja; po plaukimo vis dar skauda kojas, bet jas reikia vėl įkinkyti į darbą. Jis susivokia esąs netoli Kalmaro ir turįs vengti šio miesto. Ten neabejotinai gatvėse patruliuoja daugybė policininkų.

Drabužiai išdžiūvę, ir jis apsivelka marškinius, megztinį, užsimauna kojines, apsiauna batus, į kišenę įsikiša pinigus. Motinos duotus pinigus būtinai turi išsaugoti, nes be jų negalės slapstytis ir prapuls.

„Husqvarna“ šratinio šautuvo nebeturi — šis guli sąsiaurio dugne. Maždaug pusiaukelėje tarp salos ir žemyno ištraukė jį iš statinės, suėmė už nupjauto vamzdžio ir įmurdė į vandenį. Ir jis pradingo.

Šautuve vis tiek nebebuvo šovinių, bet Nilsas pasiges jo saugaus sunkio.

Jis pagalvoja apie šratų suvarpytą kuprinę ir šios taip pat pasigenda. Visą mantą dabar turi nešiotis kelnių kišenėse ir susirišęs į nosinę, tad nedaug tegali pasiimti.

Ryto saulės šviesoje patraukia į šiaurę. Jis žino, kur eina, bet turi įveikti gerą kelio galą ir žygiuoja didžiąją dienos dalį. Laikosi kranto, bet aplenkia visus kaimus. Miško keliais pluošia sparčiai, tarp medžių jausdamasis saugiai. Du kartus miške išvysta stirnas, bet šios nustebina savo tylumu. Artėjant žmones jos išgirsta iš už kelių šimtų metrų ir jų gali paprasčiausiai išvengti.

Nilsas gerai žino, kur yra Ramnebiu, ten lankėsi ne vieną kartą, paskutinį — pernai vasarą. Jam nereikia užsukti į kaimą ar jo apeiti, nes dėdei priklausanti lentpjūvė, kuriai jis ir vadovauja, stovi į pietus nuo gyvenvietės.

Jau iš tolo Nilsas išgirsta pjūklų džeržgimą, o netrukus užuodžia ir gerai pažįstamą supjautos medienos kvapą, sumišusį su Baltijos jūros guveinių dvoku.

Nilsas atsargiai pritykina iš miško slėpdamasis už didelės lentų prikrautos stoginės. Jis čia lankėsi keletą sykių, bet gerai neprisimena kelio į kontorą. O dabar net negali viešai pasirodyti. Už kelių šimtų metrų į pietus nuo lentpjūvės stovi dėdės Augusto medinis namas, bet Nilsas nedrįsta eiti ir ten. Ten yra vaikų, vairuotojų, darbininkų — žmonių, kurie jį pastebėję galėtų pranešti policijai. Jis priverstas laukti prie stoginės pasislėpęs už vešlaus alyvų krūmo, kurio stipriai kvepiantys žiedai traukia begales vabzdžių.

Nilso laikrodis sustojo plaukiant per sąsiaurį, bet jis įsitikinęs, kad tik po kokio pusvalandžio pasirodo pirmieji žmonės. Trys lentpjūvės darbininkai, kurie juokdamiesi praeina pro stoginę nė nežvilgtelėję Nilso pusėn.

Jis tebelaukia.

Dar po kelių minučių atsliūkina vieniša būtybė. Kokių trylikos ar keturiolikos metų vaikinas, bet veik tokio pat ūgio kaip Nilsas. Ant kaktos užsimaukšlinęs storą kepšę, rankas susikišęs į tepaluotas kelnes.

— Ei! — šūkteli Nilsas už krūmo.

Šūkteli tyliai, ir vaikinas neatsisuka. Sliūkina toliau.

— Ei tu, su kepure!

Vaikinas stabteli. Įtariai apsižvalgo, ir Nilsas atsargiai pakyla už krūmo. Pamoja.

— Eikš čia.

Vaikinas pakeičia kryptį ir žengia prie krūmo. Sustojęs tyliai žiūri į Nilsą.

— Ar dirbi čia, lentpjūvėj? — klausia Nilsas.

Vaikinas išdidžiai linkteli.

— Mano pirma vasara.

Jo mutuojantis balsas sniaukroja Smolando tarme.

— Gerai, — taria Nilsas, stengdamasis kalbėti ramiai ir draugiškai. — Man reikia pagalbos. Noriu, kad atvestum Augustą Kantą. Aš turiu su juo pasikalbėti.

— Direktorių? — nustemba vaikinas.

— Taip, direktorių Kantą. — Įsmeigęs žvilgsnį į vaikino akis, Nilsas parodo tarp pirštų įspraustą vienkronį. — Pasakyk, kad jo laukia Nilsas. Nueik į kontorą ir paprašyk direktorių ateiti.

Pasiuntinukas linkteli nereaguodamas į Nilso vardą ir greitai stveria vienkronį. Tada apsigręžia ir per daug neskubėdamas nužingsniuoja. Monetą įsikiša kišenės gilumon.

Nilsas atsikvepia ir vėl įsitaiso už krūmo. Pagaliau viskas sutvarkyta. Dėdė juo pasirūpins, paslėps, kol viskas nurims. Tikriausiai jis slapstysis čia, Smolande, iki vasaros pabaigos, bet viskas praeina.

Ir vėl jam tenka laukti, pernelyg ilgai. Pagaliau išgirsta prie stoginės artėjant žingsnius. Nilsas šypsodamas pakelia galvą ir žengia žingsnį į priekį — bet artėja ne dėdė Augustas, o vėl tas pats, su kepše.