Johan Theorin - Prieblanda

Nilsas žiūri į jį.

— Ar direktoriaus Kanto nebuvo kontoroj?

— Buvo. — Vaikinas linkteli. — Bet direktorius nenori čia eiti.

— Nenori? — klausia Nilsas, nieko nesuprasdamas.

— Man liepė perduoti šitą.

Vaikinas laiko rankoje baltą vokelį.

Nilsas jį paima, nusigręžia nuo pasiuntinuko ir praplėšia.

Voke jokio laiško, tik trys banknotai. Trys perlenktos šimtinės.

Nilsas užlenkia voką ir apsuka.

— Ir viskas?

Pasiuntinukas linkteli.

— Ar direktorius nieko nepasakė... Neperdavė jokios žinutės?

Berniukas papurto galvą.

— Tik laišką.

Nilsas nuleidžia akis ir įsistebeilija į banknotus.

Pinigai — viskas, ką gavo. Pinigai bėgti, labai aiški žinia.

Dėdė nenori jo matyti.

Nilsas atsidūsta ir vėl pakelia akis, bet pasiuntinuko jau nėra. Jis tik šmėkšteli Nilso akyse ir dingsta už stoginės kampo.

Nilsas vėl vienas. Jam reikia manytis pačiam.

Vadinasi, jis turi bėgti. Kur bėgti?

Pirmiausia kuo toliau nuo kranto. Paskui viskas išsispręs.

Nilsas apsidairo. Vabzdžiai bimbia, alyvos kvepia. Vasara šviesi ir žaliuojanti. Šiaurryčiuose jis mato siaurą mėlyno vandens ruoželį.

Jis sugrįš. Galbūt jie gali jį išvyti dabar, bet jis sugrįš. Elandas — jo sala.

Nilsas paskutinį kartą pasižiūri į vandenį ir apsigręžęs nužirglioja atgal į eglyno priedangą. 16

Platus didelių klinčių plokščių takas vedė prie balto Martino Malmo namo, ir Julija, žiūrėdama į jį, prisiminė Veros Kant namą Stenvike. Jie veik tokio pat didumo, bet, žinoma, šis nudažytas, gerai prižiūrimas ir gyvenamas. Bet kas vėlų vakarą uždegė šviesą Veros Kant name? Julija nesiliovė svarsčiusi — ar ji tikrai matė šviesą namo lange?

Ji įsikibo Jerlofui į ranką, ir jie, pravėrę sunkius geležinius vartelius, pamažėle nuėjo netašytais akmenimis. Galbūt dabar greičiau jis ją prilaiko nei priešingai, pamanė Julija, imdama nervintis.

Jai šis susitikimas buvo susitikimas su Jenso žudiku. Jei Martinas Malmas neabejotinai atsiuntė voką su sandalu, jis ir turi būti žudikas — kad ir kokių išlygų prasimanytų Jerlofas.

Akmenų takas baigėsi prie laiptų, kylančių iki plačių raudonmedžio durų su užrašu MALMAS ant metalinės plokštelės. Vidury durų po spalvoto stiklo langeliu kyšojo raktelio formos skambutis.

Jerlofas dirstelėjo į Juliją.

— Pasiruošusi?

Julija linktelėjo ir ištiesė ranką prie skambučio.

— Tik dar vienas dalykas, — tarė Jerlofas. — Prieš ganėtinai daug metų Martinui į smegenis išsiliejo kraujas. Vienos dienos jam geros, kitos prastesnės, panašiai kaip man. Jei ši diena jam gera, galėsim su juo pasikalbėti. Jei prasta...

— Gerai, — atsakė Julija smarkiai tvaksinčia širdim.

Ji pasuko durų skambutį, ir iš namo gilumos pasigirdo duslus pratisas skambesys.

Po kokios minutės prie langelio sušmėžavo šešėlis ir durys prasivėrė.

Priešais juos stovėjo jauna dvidešimties-dvidešimt penkerių metų moteris. Ji buvo nedidukė, šviesiaplaukė ir žvelgė klausiamai.

— Sveiki, — pasisveikino.

— Labą dieną, — atsakė Jerlofas. — Ar Martinas namie?

— Taip, bet nežinau, ar jis...

— Mes geri draugai, — išpyškino Jerlofas. — Aš vardu Jerlofas Davidsonas. Iš Stenviko. O čia mano duktė. Mes norėjom aplankyti Martiną.

— Gerai. Aš pasiteirausiu.

— Ar kol kas negalėtume užeiti į šilumą?

— Galit.

Mergina žengė atgal.

Julija pervedė Jerlofą per slenkstį ir marmurines priemenės grindis. Priemenė buvo didelė su tamsiomis medinėmis plokštėmis ant sienų, apkabinėtų įrėmintomis naujų ir senesnių laivų nuotraukomis. Trejos durys vedė į namo gilumą, o platūs laiptai — į viršutinį aukštą.

— Ar jūs Martino giminaitė? — paklausė Jerlofas, kai jie uždarė laukujės duris.

Mergina papurtė galvą.

— Aš esu slaugytoja iš Kalmaro, — atsakė eidama prie vidurinių durų.

Šioms prasivėrus, Julija mėgino įžiūrėti, kas yra viduj, bet ant durų buvo užleista tamsi užuolaida.

Ji ir Jerlofas laukė tylėdami, tarytum didžiulis namas uždaromis durimis būtų atėmęs norą kalbėtis. Buvo tylu ir iškilminga kaip bažnyčioje, bet Julija, ištempusi ausis, tarėsi jaučianti, kas dedasi viršutiniame aukšte.

Vidurinės durys prasivėrė ir vėl pasirodė slaugytoja.

— Martinas šiandien prastai jaučiasi, — tyliai pasakė. — Deja, jis pavargęs.

— Štai kaip? — tarė Jerlofas. — Kaip gaila. Mes keletą metų nesimatėm.

— Galit ateiti kitą kartą.

Jerlofas linktelėjo.

— Taip ir padarysim. Bet prieš tai pasiskambinsim.

Jis atatupstas pasitraukė prie lauko durų, ir Julija nenoromis nusekė jam iš paskos.

Sode Julijai oras pasirodė dar šaltesnis nei pirma. Ji nuklibino greta Jerlofo, pravėrė geležinius vartelius ir atsigręžė į didįjį namą.

Išvydo blyškų veidą, spoksantį į ją pro viršutinio aukšto langą. Senyva moteris, stovinti prie lango, žvelgė į juos rimtomis akimis.

Julija prasižiojo klausti, ar Jerlofas ją pažįsta, bet šis jau tapeno automobilio link. Ji nuskubėjo jam atidaryti durelių.

Kai vėl pažvelgė į namą, moteris lange jau buvo dingusi.

Jerlofas, patogiai atsisėdęs, pasižiūrėjo į laikrodį.

— Pusė dviejų. Galbūt reikėtų užkąsti. Paskui užsuksim į gėrimų parduotuvę. Pažadėjau šį tą nupirkti savo kaimynams Marneso senelių namuose. Ar gerai?

Julija atsisėdo prie vairo.

— Svaigalai yra dovana, — atsakė.

Jie suvalgė dienos makaronų patiekalą viename iš žiemą veikiančių Borgholmo restoranų. Valgomoji salė buvo kone tuščia, bet, Julijai pamėginus su Jerlofu aptarti apsilankymą pas Martiną Malmą, tėvas tik papurtė galvą ir įniko valgyti. Vėliau jis užsispyrė apmokėti sąskaitą, o paskui jie nuvažiavo į gėrimų parduotuvę, kur Jerlofas nusipirko du butelius pelynų degtinės, butelį kiaušininio likerio ir šešias skardines vokiško alaus. Julijai teko viską nunešti.

— Dabar važiuosim namo, — tarė Jerlofas, kai jie vėl įsėdo į automobilį.

Jo tonas buvo nerūpestingas lyg po nusisekusios dienos mieste, ir tai Juliją sunervino. Greitai įjungusi pirmąją pavarą, ji įsuko į gatvę.

— Nieko neįvyko, — pasakė išvažiavusi į kelią ir sustojusi prie raudonos šviesos į rytus nuo Borgholmo.

— Kodėl? — paklausė Jerlofas.

— Ko klausi? — Julija pasuko į šiaurinę autostradą. — Mes nieko šiandien nenuveikėm.

— Nuveikėm. Visų pirma pavalgėm skanių pyragaičių pas Margitą ir Jostą. Paskui iš arčiau dirstelėjau į automobilių pardavėją Blumbergą. Be to, gavom...

— Kam tau to reikėjo?

— Dėl įvairių priežasčių, — atsakė Jerlofas patylėjęs.

Julija įkvėpė.

— Dabar, tėte, imk ir viską man papasakok, — tarė pastirom akim spoksodama pro langą. Jai norėjos sustoti, praverti duris ir išmesti jį kalkynėje į šiaurę nuo Čiopingsviko. Jis tarytum tyčiojos iš jos.

Jerlofas vėl patylėjo.

— Ernstui Adolfsonui vasarą dingtelėjo vienas dalykas, — prašneko jis po kurio laiko. — Tokia teorija. Jis manė, kad mano vaikaitis, taigi Jensas, tą dieną per miglą nuėjo į kalkynę, o ne prie jūros. Ir manė, kad Jensas ten susitiko žudiką.

— Ką?

— Galbūt Nilsą Kantą.

— Nilsą Kantą?

— Taip, mirusį Nilsą Kantą. Tuomet jis buvo jau dešimt metų miręs ir palaidotas... Tu matei paminklą. Bet sklido gandai...

— Žinau. Astrida pasakojo. Bet kas juos skleidė?