Johan Theorin - Prieblanda

Julija šniurkštelėjusi atsiduso.

— Aš kaltinau juos daug metų, bet iš tikrųjų pati neapsižiūrėjau. Palikusi Jensą, išvažiavau į Kalmarą susitikti su vyriškiu. Nors žinojau, jog tai tik laiko švaistymas. Jis net nepasirodė. — Ji nutilo ir pridūrė: — Tai buvo Jenso tėtė... Mikaelis. Mes išsiskyrėm, ir jis gyveno Skonėj, bet žadėjo atvažiuoti traukiniu ir susitikti su manim... Man rodės, mums reikėtų pamėginti dar kartą, bet jis manė kitaip. — Ji vėl šniurkštelėjo. — Taigi, ir Jensui dingus, iš Mikaelio, žinoma, nesulaukiau pagalbos, jis tebebuvo Malmėje... bet labiausiai neapsižiūrėjau aš pati.

Lenartas sėdėjo kitapus stalo klausydamasis — Julija manė jį esant gerą klausytoją — ir leisdamas jai kalbėti. Jai nutilus tarė:

— Julija, tai nebuvo jūsų neapsižiūrėjimas. Paprasčiausiai, kaip mes sakome policijoje... virtinė nelaimingų aplinkybių.

— Taip, jei tai buvo nelaimė.

— Ką turit galvoje?

— Norėjau pasakyti... Jei Jensas išėjęs nesusitiko kokio nors žmogaus, kuris jį nusivedė.

— Taip... bet ko? Kas galėjo taip padaryti?

— Nežinau. Beprotis? Apie tokius dalykus jūs, kaip policininkas, išmanot kur kas geriau.

Lenartas iš lėto palingavo galvą.

— Bet jo protas turėjo būti labai pasimaišęs. Ir tada veik neabejotinai būtų buvę susisiekta su kitais smurtinius nusikaltimus tiriančiais policininkais. Tokio asmens tuo metu Elande nebuvo. Patikėkit, mes ieškojom įtariamųjų... Beldėmės į duris, peržiūrėjom nusikaltimų registrą.

— Žinau. Jūs padarėt, ką galėjot.

— Policijoje mes spėjom, kad jis nuėjo prie vandens. Juk iki jūros vos keletas šimtų metrų, o tą dieną migloje buvo lengva paklysti. Daugybė nuskendusių Kalmarsunde pradingo amžinai — ir iki tol, ir vėliau... — Jis nutilo. — Jums tikriausiai sunku apie tai kalbėti, ir man nereikėtų...

— Nesijaudinkit, — tyliai nuramino jį Julija. Pagalvojusi pridūrė: — Man neatrodė, kad bus gerai atvykti čia rudenį ir vėl su viskuo susidurti, bet išėjo gerai. Aš pradėjau susitaikyti su Jenso praradimu... ir žinau, kad jis nesugrįš. — Ji pasistengė kalbėti tvirtai. — Man reikėjo gyventi toliau.

Buvo antradienio vakaras. Julija ketino tik užbėgti į nuovadą pas Lenartą, bet užsisėdėjo. Ir Lenartas greičiausiai jau buvo bebaigiąs dienos darbą, ruošėsi išjungti kompiuterį ir važiuoti namo, bet irgi užsibuvo.

— Vadinasi, šįvakar reikalų neturit? — paklausė Julija.

— Taip, bet vėliau turėsiu, — atsakė Lenartas. — Esu statybos komiteto narys ir šį vakarą mes renkamės posėdžiauti, bet tai bus tik pusę aštuonių.

Julija norėjo pasiklausti, kokiai partijai jis atstovauja, bet rizikavo išgirsti jai nepriimtiną atsakymą. Paskui panoro paklausti, ar jis vedęs, bet irgi abejojo, ar atsakymas jai patiktų.

— Juk mes galėtume užsisakyti picą iš „Mobio Diko“, — pasiūlė Lenartas. — Ar norėtumėt?

— Žinoma.

Priešais kontorą nuovadoj buvo virtuvė. Nors kambariai buvo beveidžiai, tam tikro namų jaukumo jiems teikė užuolaidos, raudoni skudurų takai ant grindų ir net keletas paveikslų ant sienų. Kruopščiai iššluostytas kavos aparatas stovėjo ant taip pat kruopščiai nuvalyto virtuvės stalo. Kampe stovėjo žemas staliukas su foteliais, ir, kai iš uosto smuklės atkeliavo picos su kumpiu, Lenartas su Julija suvalgė jas sėdėdami ten.

Valgydami jie pradėjo kalbėtis, — ne tik ramiai šnekučiuoti apie niekus, — ir jų tyliame pokalbyje tolydžio prasiverždavo širdgėla ir ilgesys.

Julija vėliau neprisiminė, katras pirmas įsileido į asmeniškumus, bet spėjo, kad ji pati.

— Man reikia gyventi toliau, — tarė Julija. — Jei Jensas pradingo sąsiauryje, turiu su tuo susitaikyti. Kaip sakėt, pasitaikydavo ir iki tol. — Po pauzės ji pridūrė: — Tik jis labai bijojo vandens, nemėgo žaisti pakrantėje. Tad kartais man dingtelėdavo mintis, kad jis nuėjo kiton pusėn, į kalkynę. Žinau, kaip tai skamba, bet... Jerlofas irgi taip mano.

— Mes ieškojom ir kalkynėj, — tyliai pasakė Lenartas. — Tom dienom ieškojom visur.

— Žinau ir mėginau prisiminti... Ar mes tada susitikom? Jūs ir aš?

Policininkai, kurie, Jensui pradingus, išdygdavo ir apiberdavo ją klausimais, Julijai tebuvo bevardė veidų virtinė. Jie klausinėdavo, ji atsakinėdavo, mechaniškai. Kas jie per vieni, jai nerūpėdavo, tik kad surastų Jensą.

Gerokai vėliau ji suprato, kad kai kurie policininkų klausimai kilo iš įtarimo, jog ji pati — dėl nežinomos priežasties, galbūt pamišimo — nužudė savo sūnų ir paslėpė kūną.

Lenartas papurtė galvą.

— Mudu niekad nesusitikom... bent jau nesikalbėjom. Ryšiais su jumis ir jūsų šeima rūpinosi kiti policininkai, o aš, kaip sakiau, vadovavau paieškai. Stenvike subūriau savanorius, ir jie visą vakarą ieškojo pakrantėje, o pats policijos automobiliu važinėjau keliais aplink Stenviką ir po kalkynę. Bet mes jo neradom...

Jis nutilo ir atsiduso.

— Buvo baisios dienos, ypač kad aš... aš jau buvau patyręs tokių dalykų asmeniškai. Mano tėvas...

Jis vėl nutilo.

— Lenartai, aš kai ką apie tai žinau, — atsargiai įsiterpė Julija. — Astrida Linder papasakojo, kas atsitiko jūsų tėvui...

Lenartas linktelėjo, nuleido akis.

— Taip, tai ne paslaptis.

— Ir apie Nilsą Kantą. Kokio amžiaus jūs buvot, kai... kai tai atsitiko?

— Aštuonerių. Man buvo aštuoneri metai, — atsakė Lenartas, nudūręs akis į grindis. — Aš jau lankiau Marneso mokyklą. Tai buvo viena paskutinių mokslo metų dienų, saulėta ir graži. Aš džiaugiausi... laukiau vasaros atostogų. Paskui tarp mokinių ėmė sklisti gandas, kad Borgholmo traukiny paleistas šūvis, nušautas kažkuris Marneso gyventojas... bet niekas nežinojo nieko tikro. Tik parėjęs namo išgirdau. Namie buvo motina su savo seserimis. Jos ilgai sėdėjo tylėdamos, bet galop motina papasakojo, kas atsitikę...

Lenartas nutilo žvelgdamas į praeitį. Julija tarėsi jo akyse matanti tą šoko ištiktą liūdną aštuonmetį, koks jis buvo tą dieną.

— Ar policininkams negalima verkti? — atsargiai paklausė.

— Galima, — tyliai atsakė Lenartas, — bet mes galbūt geriau nuslepiam savo jausmus. — Jis kalbėjo toliau: — Nilsas Kantas... aš net nežinojau, kas jis toks. Buvo daugiau nei dešimt metų už mane vyresnis, mes niekad nebuvom susitikę, nors gyvenom vos per kelis kilometrus nuo vienas kito. O dabar jis nušovė mano tėvą.

Vėl stojo tyla.

— Tad ką manėt apie jį po to? Noriu pasakyti, suprantu, jog jūs jo nekentėt...

Ji pagalvojo apie save pačią, kiek sykių svarstydavo, kaip elgtųsi sutikusi Jenso žudiką. Ji nežinojo, ką darytų.

Lenartas atsidusęs pro tamsų langą pažvelgė į nuovados užpakalinį kiemą.

— Taip, aš nekenčiau Nilso Kanto, — prisipažino. — Giliai ir iš visos širdies. Bet ir bijojau jo... Ypač naktimis negalėdavau užmigti. Baisiausiai bijojau, kad sugrįžęs į Elandą nenužudytų ir manęs su mama. — Jis vėl nutilo. — Praėjo gana daug laiko, kol išblėso šie jausmai.

— Kai kas sako, kad jis gyvas. Ar esat apie tai girdėjęs? — tyliai paklausė Julija.

Lenartas pasižiūrėjo į ją.

— Kas gyvas?

— Nilsas Kantas.

— Gyvas? Neįmanoma.

— Taip. Aš irgi nemanau, kad...

— Kanto nėra gyvo, — pareiškė Lenartas, atsipjaudamas picos gabalėlį. — Kas taip kalba?

— Aš irgi tuo netikiu, — greitai pasakė Julija. — Bet kai atvažiavau, Jerlofas visą laiką apie jį kalba... tarytum norėdamas man įteigti, kad Jenso dingimas sietinas su Nilsu Kantu. Kad Jensas tą dieną susitiko Kantą. Nors nuo šio mirties tuo metu tikriausiai jau buvo praėję dešimt metų.