Johan Theorin - Prieblanda

Kelio pakrašty pasirodė pirmieji Stenviko namai, ir ji įjungė stabdžius. Prie Jerlofo trobos sustabdė automobilį, išlipo į tamsą ir, atidariusi vartus, įvažiavo į sodą. Paskutinę naktį miegos savo kambaryje, nusprendė. Paskutinį kartą miegos greta visų gerų ir blogų prisiminimų.

Įėjusi uždegė keletą lempų. Paskui vėl išėjo iš trobos ir pasuko prie žvejybos pašiūrės atsinešti dantų šepetėlio ir kitų ten paliktų daiktų — įskaitant ir vyno butelius, atsivežtus iš Geteborgo ir visai netikėtai taip ir neatkimštus.

Eidama kaimo keliu, ji labai aiškiai suvokė kairėje pusėje stovint Veros Kant namą, bet nepasuko galvos. Tik prie pat žvejybos pašiūrės metė greitą žvilgsnį į Astridos Linder ir Juhno Hagmano namų šviesas pietuose.

Susirinkusi visus reikmenis, ji išvydo prie lango kabant seną žibalinį žibintą — akimirką padvejojusi, nusikabino jį nuo kablio ir pasiėmė. Dėl visa pikta.

Grįždama atgal, ji vis dėlto dirstelėjo į Veros namą už aukštos gudobelių gyvatvorės — didelį ir juodą. Dabar languose šviesų nesimatė.

„Mes ten viduje neieškojom“, — pasakė Lenartas.

Ir kodėl policija turėjo tai daryti? Vargu ar kas nors įtarė Verą Kant nusivedus Jensą.

Bet jei Nilsas Kantas slapstėsi šiame name, jei Vera jį saugojo? Jei Jensas migloje išėjo į kaimo kelią ir, pasukęs prie jūros, sustojo prie Veros Kant vartelių, juos atidaręs įėjo...

Ne, fantazijos.

Julija nuėjo prie vasarnamio. Sugrįžusi į šilumą, visuose kambariuose uždegė lempas. Išsitraukė iš krepšio vieną raudonojo vyno butelį ir, kadangi tai buvo paskutinis vakaras Elande, virtuvėje butelį atkimšo ir prisipylė taurę. Stovėdama prie virtuvės stalo išgėrė ir greitai vėl prisipylė. Nusinešė į bendrąjį kambarį.

Svaigalai pasklido kūne.

O vis dėlto — tik dirstelti. Jei Lenartas anksti baigtų posėdį Marnese ir paskambintų... Tuomet ji dar sykį paprašytų jį atvažiuoti. Ar jis tikrai nenorėjo užeiti pasižiūrėti į namą, kuriame augo jo tėvo žudikas? Tik dirstelti?

Tai buvo lyg karštligė, kuria ją užkrėtė Jerlofas, — Julijai nebeišėjo iš galvos Nilsas Kantas.

Geteborgas, 1945 m. rugpjūtis

Pirmoji vasara po šešerius metus trukusio pasaulinio karo šviesi, šilta ir kupina tikėjimo ateitim. Geteborgo didmiestyje planuojami visiškai nauji gyvenamieji rajonai ir griaunamos senos medinės lūšnos. Maldinėdamas miesto gatvėmis, Nilsas Kantas regi daugybę dirbančių ekskavatorių.

TAIKA PASAULYJE — rugpjūčio pradžioje perskaitė Nilsas svarbiausių dienraščių antraštes afišose, priklijuotose ant sienų miesto centre. Po kokios dienos nusipirkęs „Goteborgs-Posten“, pirmame puslapyje jis perskaito antraštę: ATOMINĖ BOMBA — NAUJA PASAULINĖ SENSACIJA. Japonija kapituliavo be jokių sąlygų: nauja amerikiečių bomba užbaigė karą. „Matyt, bombos būta išties galingos, kad šitaip pasisekė“, — girdėjo Nilsas samprotaujant žmones tramvajuje, bet, laikraštyje išvydęs didžiulį į dangų kylantį bombos debesį, kažkodėl prisiminė maitėdę musę, tupinčią ant negyvo kareivio plaštakos.

Nilsui taika neatėjo — jis tebėra gaudomas žmogus.

Vėlyvą popietę Nilsas stovi po medžiu nedideliame parke miesto pakrašty ir mato gatve atskubantį kostiumuotą jaunuolį.

Pats Nilsas vilki tamsų kostiumą, kurį padėvėtą nusipirko Hagos krautuvėlėj, — nenaują, bet ir nenučiurusį. Ant galvos užvožta skrybėlė, skustis jis liovėsi ir augina barzdą, vešlią tamsią barzdą, kurią kas antrą rytą apsikerpa prieš veidrodį viengungio kambarėlyje Majornoje.

Kiek žino, esama tik vienos jo nuotraukos, ir ta daryta prieš šešerius ar septynerius metus: grupinė nuotrauka iš mokyklos laikų, joje Nilsas stovi paskutinėj eilėj, kepės užtamsintom akim. Nuotrauka neryški, Nilsas nežino, ar ją turi policija, bet vis tiek nori būti visiškai neatpažįstamas.

Gatvė už parko driekiasi šalia uosto ir yra viena niūriausių Geteborge, molinga ir dulkina, tik kur ne kur grįsta akmenimis ir apstatyta nedažytais mediniais namais, kurie tarytum paremia kits kitą, kad nesugriūtų. Čia Nilsas pritampa su savo padėvėta eilute ir aukštyn sušukuotais plaukais. Jis atrodo neturtingas, bet ne nusikaltėlis. Bent jau to jis tikisi.

Jo pabėgimas iš Elando pavyko visų pirma dėl prisitaikymo, mokėjimo likti nematomam ir visiškai nekristi į akis.

Nilsui buvo sunku atitrūkti nuo Baltijos jūros kranto, iš kur pro egles šmėkščiojo jo sala. Jis laikėsi netoli dėdės Augusto lentpjūvės, ir tik trečią rytą, išvydęs prie kontoros pastatytą policijos automobilį, leidosi vakarų kryptimi.

Tiesiai į tankų eglyną.

Nuo bastymosi kalkynėje laikų buvo įpratęs toli keliauti ir gerai orientavosi pagal saulę ir savo intuiciją.

Liepos mėnesį jis ėjo per kraštą kaip daugybė neturtingų jaunų žmonių, po karo pasipylusių didesnių miestų ir naujų galimybių linkui, veik nepatraukdamas niekieno dėmesio. Jį matė vos keletas žmonių. Jis vengė kelių, keliavo mišku, valgė uogas ir gėrė upelių vandenį, miegodavo po kokia nors didele ir tankia egle arba kluone, jei lydavo. Kartkartėm rasdavo laukinių obuolių, kartais pritykindavo prie ūkininko sodybos ir nugvelbdavo kiaušinių ar pieno ąsotį.

Veros sviestinių tąsiukų atsargos baigėsi jau trečią dieną.

Huskvarnoje jis pasiliko keletą valandų pasižiūrėti miesto, kur buvo pagamintas jo šratinis šautuvas, bet ginklų fabriko nerado, o pasiklausti žmonių, kur šis stovi, nesiryžo. Huskvarna atrodė veik tokia pat didelė kaip Kalmaras, o gretimas miestas Jončiopingas buvo dar didesnis. Nors jo eilutė atsidavė mišku ir prakaitu, gatvėse buvo tokia daugybė žmonių, kad jis įsidrąsino vaikščioti nejausdamas į veidą įbestų žvilgsnių.

Jis netgi išdrįso pavalgyti restorane ir nusipirkti naujus žygio batus. Pora gerų batų kainavo trisdešimt vieną kroną, paimtą iš motinos duotų banknotų kasos, vėliau papildytos dėdės Augusto. Piniginė subliūško, bet jis vis tiek nuėjo į nedidelę smuklę netoli geležinkelio ir užsisakė didelį žlėgtainį, Pilzeno alaus ir taurelę Grionsteto konjako, iš viso už dvi kronas ir šešiasdešimt tris eres. Brangu, bet po ilgos kelionės Nilsas jautėsi to nusipelnęs.

Sustiprintas apsilankymo smuklėje, jis paliko sau už nugaros Jončiopingą ir dar kelias savaites Vesterjotlando miškais keliavo į vakarus. Pagaliau priėjo pakrantę.

Geteborgas yra antras pagal dydį valstybės miestas, tai Nilsas išmoko mokykloje. Geteborgas milžiniškas: kvartalas po kvartalo aukštų namų palei Jotos upę, šimtai transporto priemonių gatvėse ir daug visų tipų žmonių. Iš pradžių šitiek žmonių aplinkui vos neįvarė jam panikos, pirmomis dienomis jis nuolatos pasiklysdavo. Gatvėse palei uostą jis girdėdavo svetimomis kalbomis kalbant Anglijos, Danijos, Norvegijos ir Olandijos jūrininkus. Jis regėdavo į svetimus uostus išplaukiančius arba pamažėle prie krantinės su kitų šalių kroviniais priplaukiančius laivus. Pirmąsyk gyvenime jis suvalgė bananą; šis buvo kone juodas ir apipuvęs, bet vis tiek skanus. Bananas iš Pietų Amerikos.

Palyginti su Elando uostais, šiame uoste viskas atrodo didinga ir kitoniška. Į dangų lyg juodi prieštvaniniai žvėrys stiebiasi krovininių kranų eilės, o iš laivų vilkikų tarp didžiulių baltų Atlanto garlaivių farvateryje kamuoliais verčiasi tiršti pilki dūmai. Geteborgo uoste burių ir stiebų beveik nematyti: palei krantines stovi tik sraigtiniai krovininiai laivai.

Nilsas buvo nuėjęs prie vandens, apžiūrėjo ilgus karkasus ir prisiminė Pietų Amerikos bananus.