Johan Theorin - Prieblanda

— Ji yra atsakinga, galbūt nenori, kad man kas atsitiktų. Nežinau, ar esi girdėjusi, bet pietų Elande pradingo pensininkas... Jo ieško policija.

— Girdėjau per automobilio radiją. Bet šiandien turbūt nevažiuosim į kalkynę?

Jerlofas papurtė galvą.

— Kaip sakiau, važiuosim į Borgholmą. Turim susitikti su trim žmonėm. Ne iš karto. Su visais atskirai. Ir vienas iš jų atsiuntė man Jenso sandalą. Tikriausiai norėtum su juo pasikalbėti?

Julija tyliai linktelėjo prie vairo.

— O kiti?

— Vienas jų yra mano draugas. Jis vardu Josta Engstriomas.

— O trečias?

— Šis mažumėlę ypatingas.

Julija įjungė stabdžius, automobiliui artėjant prie sustojimo ženklo šalia plento.

— Tu, Jerlofai, visad toks paslaptingas. Ar todėl, kad nori jaustis svarbus?

— Visai ne, — greitai atsakė Jerlofas.

— Man taip atrodo, — tarė Julija, įsukdama į platų Borgholmo kelią.

Galbūt jos teisybė, pamanė Jerlofas. Jis niekad kaip reikiant nesusimąstė, kokios paskatos jį stumia.

— Aš nesu svarbus. Tik manau, kad geriausia pasakoti istorijas laikantis jų pačių tempo. Seniau istorijų pasakojimas surydavo daug laiko, dabar viskas turi vykti žaibiškai.

Julija tylėjo. Jie važiavo į pietus, pro aplinkkelį Stenviko linkui. Už kelių šimtų metrų Jerlofas galėjo vakaruose ties horizontu įžiūrėti senąjį stoties pastatą. Čia atkako Nilsas Kantas tą vasaros dieną pasibaigus karui, dieną, kai jis traukiny nušovė kaimo prokurorą Henriksoną.

Jerlofas vis dar prisiminė kilusį sąmyšį. Iš pradžių du vokiečių kareiviai, nušauti kalkynėje, paskui nužudytas policininkas ir pabėgęs žudikas — sensacija, užėmusi gana didelę žinių dalį net paskutiniais dramatiškais Antrojo pasaulinio karo mėnesiais.

Reporteriai iš tolimiausių vietų atvykdavo aprašyti smurto ir baisybių Elande. Pats Jerlofas tuomet gyveno Stokholme, stengėsi pratęsti savo civilinės jūrų laivybos karjerą, ir apie Elando dramą galėjo tik perskaityti „Dagens Nyheter“ dienraštyje. Policija Kanto ieškoti sutelkė visos pietų Švedijos pajėgas, bet jis iššoko iš traukinio ir sėkmingai pasislėpė.

Dabar traukinių Elande nebeliko, net geležinkelio bėgiai nuimti, o Marneso stoties pastatas tapo gyvenamuoju namu. Vasarnamiu, be abejo.

Jerlofas atitraukė žvilgsnį nuo stoties pastato ir atsilošė, o po kelių minučių staiga automobilyje kažkas ėmė atkakliai pypsėti. Jis greitai apsidairė, bet Julija tebevažiuodama ramiai ištraukė iš rankinės telefoną. Atsiliepusi kelias minutes tyliai atsakinėjo vienskiemeniais žodeliais, paskui greit išjungė telefoną.

— Niekad nesupratau, kaip tokie daikčiukai veikia, — tarė Jerlofas.

— Kokie daikčiukai?

— Bevieliai telefonai. Mobilieji telefonai, kaip jie vadinas.

— Reikia tik įjungti ir paskambinti, — pasakė Julija. Paskui pridūrė: — Skambino Lena. Siunčia tau linkėjimų.

— Malonu. Ko norėjo?

— Man rodos, labiausiai norėjo atgauti savo automobilį. Štai šitą. Ji skambina ir skambina dėl jo. — Julija stipriau sugniaužė vairą. — Jis priklauso mums abiem, bet jai nė motais.

— Štai kaip.

Jerlofo dukterys dėl jam nežinomų priežasčių akivaizdžiai nesutaria. Jų motina, jei būtų gyva, tikriausiai mėgintų jas sutaikyti, bet jis pats, deja, neturi nė mažiausio supratimo, ką reikėtų daryti.

Po pokalbio Julija sėdėjo prie vairo tylėdama, ir Jerlofas neišmanė, kaip tylą nutraukti.

Po penkiolikos minučių Julija įsuko į šiaurinį Borgholmo kelią.

— Kur dabar?

— Pirmiausia išgersim priešpietinės kavos, — atsakė Jerlofas.

Engstriomo bute pietiniame Borgholmo pakrašty buvo šilta ir jauku. Iš žemo daugiabučio namo balkono Jostai ir Margitai vėrėsi nuostabus pilies griuvėsių vaizdas. Kitapus pailgo tuščio lauko stūksojo ilgas skardis, prie kurio spaudėsi milžiniški lapuočiai, o skardžio viršuje ant plynaukštės stovėjo viduramžių pilis. Devyniolikto amžiaus pradžioje ją nuniokojo vienas iš daugybės paslaptingų Borgholmo gaisrų, ir dabar jai trūko ir stogo, ir medinės įrangos. Ten, kur kadaise buvo langai, žiojėjo didžiulės juodos angos.

Išdegę langai ten viršuje Jerlofui visad primindavo kaukolę su tuščiomis akių kiaurymėmis. Jis žinojo, kad kai kuriems Borgholmo gyventojams pilis niekad nepatiko, bent jau kol šioji iš sukežusio pagyrų objekto tapo kilmingą giminę menančiais ir turistus viliojančiais griuvėsiais. Elandiečius privertė pastatyti pilį, bet tai buvo tik dar vienas karaliaus įsakymas, kuris jiems tereiškė kraują, prakaitą ir nusivylimus. Žemyno gyventojai visad mėgino iščiulpti salos jėgas.

Julija tyliai stovėjo prie balkono lango žiūrėdama į griuvėsius, ir Jerlofas atsigręžė į ją.

— Akmens amžiuje nuo šitos uolos numesdavo ligotus senius, — tyliai tarė rodydamas į griuvėsius. — Bent jau taip šnekama. Žinoma, taip darydavo, kol dar nebuvo pastatyta pilis. Ir gerokai seniau, nei valdžia ėmė statyti senelių namus...

Prie jų priėjo Margita Engstriom. Ji atnešė padėklą su kavos servizu, ryšėdama geltoną prijuostę su užrašu: VISŲ GERIAUSIA MOČIUTĖ.

— Vasarą griuvėsiuose rengiami koncertai, — pasakė ji, — ir tada čia būna gan triukšminga. Šiaip malonu gyventi žemiau pilies.

Pastačiusi padėklą ant stalo priešais televizorių, visiems įpylė kavos, paskui iš virtuvės atnešė pintinėlę bandelių ir dubenį pyragaičių.

Jos vyras Josta, vilkintis pilką eilutę su petnešomis ir baltais marškiniais, visą laiką šypsojosi. Jerlofas prisiminė, kad jis atrodydavo smagus ir būdamas jūrų kapitonu — bent kol žmonės klausydavo jo įsakymų.

— Malonu sulaukti svečių, — tarė Josta, pildamas garuojančios kavos. — Žinoma, rytoj mes nuvažiuosim į Marnesą. Jūs turbūt irgi ten būsit?

Jis kalbėjo apie Ernsto laidotuves. Jerlofas linktelėjo.

— Bent jau aš. Julija tikriausiai grįš į Geteborgą.

— Kas bus su jo namu? — paklausė Josta. — Ar jie ką nors kalbėjo?

— Ne, šį reikalą galbūt per anksti spręsti, — atsakė Jerlofas. — Bet, matyt, jis taps giminaičių iš Smolando vasarnamiu. Ne todėl, kad šiauriniam Elandui reikėtų daugiau vasarnamių... bet tikriausiai bus taip.

— Taip, turbūt reikės didelių permainų, kol kas nors atsikels ten gyventi kiaurus metus, — tarė Josta ir gurkštelėjo kavos.

— Mums labai malonu gyventi čia, mieste, kur viskas arti, — pasakė Margita, statydama ant stalo prikrautus dubenis. — Bet, žinoma, mes esam Marneso kraštotyros draugijos nariai.

Jos vyras meiliai jai nusišypsojo.

Pas Engstriomus jie ilgai neužsibuvo, vos pusvalandį.

— Gerai, — tarė Jerlofas, kai jie įsėdo į automobilį gatvėje priešais ilgą daugiabutį, — dabar gali važiuoti į Maudyklos gatvę. Sustosim prie „Blumbergo automobilio“ ir, prieš eidami į uostą, truputį apsipirksim.

Julija pasižiūrėjo į jį prieš paleisdama variklį.

— Ar šituo apsilankymu ką nors laimėjom?

— Gavom kavos ir pyragaičių. Ar ne gana? Ir visad malonu susitikti su Josta. Jis irgi buvo Baltijos šalandos kapitonu, kaip ir aš. Mūsų nedaug belikę...

Julija įsuko į Maudyklos gatvę ir nuvažiavo pro tuščius šaligatvius. Ir automobilių beveik nesutiko. Priešais juos gatvės gale baltavo uosto viešbutis.

— Suk čia, — parodė Jerlofas į kairę.

Julija sumirksėjusi įsuko į asfaltuotą aikštelę, kur prieš žemą pastatą kabėjo lentelė su užrašu: BLUMBERGO AUTOMOBILIS. Ten buvo ir dirbtuvė, ir panaudotų automobilių parduotuvė. Keletui naujų „Volvų“ buvo suteikta garbė stovėti namo viduje už lango, bet dauguma automobilių riogsojo asfaltuotoje aikštelėje lauke su ranka prirašytom lentelėm už priekinių stiklų, nurodančiom kainą ir nuvažiuotas mylias.