Johan Theorin - Prieblanda

Motina Vera stovi prie virtuvės stalo tyli ir nejudėdama, atsukusi jam nugarą, ir žiūri pro langą į kalkynę. Jis mato, kad jos siauri pečiai po pilka palaidinuke įsitempę iš nerimo ir širdperšos.

Paties Nilso būgštavimai tokie pat bežodžiai.

— Galbūt jau metas, — taria jis.

Ji tik linkteli neatsigręždama. Prikrauta kuprinė ir nedidelis lagaminas stovi ant stalo šalia, ir Nilsas prieina jų pasiimti. Jam bemaž nepakeliamai sunku skirtis; jei pamėgintų dar ką nors pasakyti, balsas taptų ašaringas — tad jis tik nueina.

— Tu sugrįši, Nilsai, — kimiai taria motina jam už nugaros.

Jis linkteli, nors ji to ir nemato, pasiima nuo skrybėlių lentynos savo mėlyną kepurę. Kepurėj paslėpta jo varinė gertuvė, pilna konjako. Įgrūda ją kuprinėn.

— Metas, — tyliai pasako.

Kuprinėj jis turi piniginę su savais kelionpinigiais ir dar dvidešimt didelių motinos duotų standžiai susuktų banknotų užpakalinėje kelnių kišenėje.

Prie durų atsigręžia. Motina stovi virtuvėje pasisukusi profiliu, bet ir toliau į jį nežiūri. Galbūt nepajėgia. Jos rankos sunertos ant pilvo, ilgi balti nagai drasko delnus, sukąsti žandikauliai dreba.

— Aš myliu motiną. Grįšiu, — pažada Nilsas.

Paskui greitai išeina pro duris ir akmeniniais laiptais nulipa į sodą. Sustoja tik prie malkinės pasiimti šautuvo, tada apsuka namą ir pradingsta tarp uosių.

Nilsas žino, kaip išeiti iš kaimo nematomam, ir dabar savo žinias pritaiko. Susilenkęs sliūkina karvių takais, per tankius nuo kaimo kelio gerokai nutolusius krūmus, perlipa kerpėtas akmenų tvoras, kartais sustodamas pasiklausyti šnabždesių, girdimų pro vabzdžių zvimbesį žolėje.

Jis išnyra saulės užlietoje kalkynėje į pietryčius nuo kaimo niekieno nepastebėtas.

Čia pavojus nebegresia: Nilsas kalkynėje orientuojasi geriau už kitus ir per žolę juda sparčiai ir lengvai. Jis gali bet ką pastebėti pirma, nei pats bus pastebėtas. Pluošia kone tiesiai į saulę, plačiu lanku apsukdamas tą vietą, kur susitiko vokiečius. Nenori pamatyti, kūnai tebeguli ar nuvežti. Nenori apie juos nė pagalvoti, nes kaip tik dėl jų dabar priverstas išsiskirti su motina.

Mirę kareiviai kuriam laikui išvaro jį iš namų.

— Tau reikėtų pasislėpti, — pasakė motina aną vakarą. — Marnese tu įsėsi į Borgholmo traukinį, o paskui „Svėjos“ laivu persikelsi į Smolandą. Dėdė Augustas sutiks tave Kalmare, ir ten darysi taip, kaip jis sakys, — ir dėkodamas jam nusiimsi kepurę. Daugiau su niekuo nesišnekėk ir grįžk į Elandą tik tada, kai čia viskas nurims. Bet taip atsitiks, Nilsai, jei išlauksim.

Staiga jam pasirodo, kad už nugaros kažkas dusliai suriko. Jis sustoja, bet daugiau nieko negirdėti. Nilsas ima atsargiau eiti tarp kadagių, bet per daug lėtinti žingsnių negali. Traukinys nelaukia.

Po poros kilometrų pasiekia žvyruotą plentą. Iš pietų pusės artėja vežimas, ir jis greitai neria į griovį. Bet vežimą traukia vienišas arklys nuleista galva ir kai galų gale atkinkuoja, Nilsas jau toli atsiplėšęs nuo kelio.

Dabar jis stovi bemaž salos vidury ir susimąsto apie tai, ką perskaitė laikraštyje: manoma, kad kaip tik šiuo keliu maždaug prieš savaitę atsėlino vokiečių kareiviai, kai sustojus varikliui jų laivelį bangos priplakė prie kranto į pietus nuo Marneso.

Jam nereikėtų apie juos galvoti, bet akimirką prisimena dėžutę su brangakmeniais, kurią paėmė iš kareivių, ir regi save užkasantį ją giliai po akmenų krūsnim. Pastarosiomis dienomis, kai abu su motina daugiausia laikėsi namie, jis keletą kartų vos jai nepasipasakojo apie savo karo grobį, bet kažkas priversdavo patylėti. Jis papasakos, iškas ir parodys motinai lobį, bet ketina palaukti, kol vėl parsiras namo.

Įveikus dar dvidešimties minučių kelią, priešais jį iškyla geležinkelio pylimas. Tarp Biodos ir Borgholmo eina siaurukas, ir Nilsas, pasukęs į šiaurę, ima žingsniuoti šalia bėgių Marneso stoties link. Dviaukštė medinė stotis lyg vienišas privatus namas stovi kiek įpiečiau nuo gyvenvietės. Tai jungtinė pašto ir traukinių stotis, ir jis pamato šį pastatą tuo pat metu, kai prieš akis dvi geležinkelio vėžės pasidalija į keturias.

Bėgių kelias tuščias. Jo traukinys dar neatvykęs.

Nilsas yra iki tol tris kartus važiavęs į Bornholmą ir atgal ir žino, kaip elgiasi keleivis. Jis įeina į stotį, kur viešpatauja tyla ir ramybė, ir prie kasos langelio nusiperka paprastą bilietą iki miesto.

Rūsti akiniuota moteris už grotelių dirsteli į jį ir greitai nuleidžia akis į rašomąjį stalą, kad išrašytų traukinio bilietą. Jos plieninė plunksna skrebena popierių.

Nilsas įtemptai laukia, jaučiasi stebimas ir apsidairo. Laukiamojoje salėje ant medinių suolų sėdi pustuzinis keleivių, daugiausia vyrai tvarkingai užsagstytomis eilutėmis. Jie laukia vieni ar po kelis, kai kurie šalia pasistatę juodus odinius lagaminus. Nilsas vienintelis turi ir kuprinę, ir lagaminą.

— Prašom. Paskutinis vagonas, trečias numeris.

Nilsas gauna bilietą, sumoka ir išeina į peroną užsimetęs ant peties kuprinę ir laikydamas rankoje lagaminą. Vos po kelių minučių suūkia ir pamažu atpūškuoja garvežys, tempiantis tris raudonai dažytus medinius vagonus.

Milžiniška jėga slypi rūkstančiame garvežyje, kai šis sulėtina greitį, įjungęs gergždžiančius stabdžius, ir sustoja priešais stotį.

Nilsas įlipa į paskutinį vagoną. Stoties viršininkas kažką surinka jam už nugaros, atsidaro stoties durys ir į peroną išeina kiti keleiviai.

Ant paskutinio laiptelio Nilsas atsigręžęs tyliai į juos įsistebeilija, ir jie pasirenka kitus vagonus.

Vagonas tamsus ir visiškai tuščias. Užsikėlęs lagaminą ant lentynos, Nilsas atsisėda ant oda aptrauktos sėdynės prie lango su vaizdu į kalkynę ir šalia pasideda kuprinę. Sunkiai ir stipriai trūktelėjęs, traukinys ima riedėti. Nilsas užsimerkia ir atsikvepia.

Dusliai šnypšdamas traukinys vėl sustoja.

Nilsas atsimerkęs laukia. Vagone jis vis dar vienas.

Praeina viena, dvi minutės. Ar kas nors sugedo?

Lauke kažkas šūkteli, ir pagaliau jis pajunta, kad traukinys vėl ima riedėti. Dabar traukinys pamažu įsibėgėja ir Nilsas mato, kaip pro langą praslysta ir išnyksta stoties pastatas. Pro langų plyšius pūsčioja vėsus vėjas, primenantis Stenviko pakrantės brizą.

Nilso pečiai palengva suglemba. Jis uždeda ranką ant kuprinės, pradaro ją ir atsilošia. Traukinys vis greitėja. Sirena ūkia.

Staiga jo vagono durys prasiveria.

Nilsas pasuka galvą.

Įeina aukštas vyras, dėvintis uniforminę kepurę ir juodą policininko švarką spindinčiomis sagomis. Įdėmiai pasižiūri į Nilsą.

— Nilsas Kantas iš Stenviko, — ištaria rimtu veidu.

Tai joks klausimas, bet Nilsas automatiškai linkteli.

Jis sėdi lyg prikaltas ir jaučia, kaip traukinys lekia per kalkynę. Už lango žalsvai rudas kraštovaizdis, mėlynas dangus. Nilsas norėtų sustabdyti traukinį ir iššokti, norėtų grįžti į kalkynę. Bet greitis dabar didelis, bėgiai dunda ir švilpia vėjas.

— Gerai.

Uniformuotas vyras sunkiai atsisėda ant sėdynės šalia Nilso, taip arti, kad jų keliai kone liečiasi. Vyras pasitaiso švarką, kruopščiai užsagstytą nepaisant karščio. Jo kakta po kepurės graižu prakaituota. Nilsas jį lyg ir atpažįsta. Henriksonas. Marneso kaimo prokuroras.

— Nilsai, — kreipiasi Henriksonas, lyg jie būtų pažįstami, — ar važiuoji į Borgholmą?

Nilsas iš lėto linkteli.

— Ar žadi ten ką nors aplankyti? — klausia Henriksonas.

Nilsas papurto galvą.