Johan Theorin - Prieblanda

— Gerai.

— Ar jūs apsistosit pas mus? — dar paklausė Ljungeris.

— Ne, bet aš atvažiuodavau čia pašokti, kai buvau jauna... Gyvenu Stenvike. Vadinuosi Julija Davidson.

— Senojo Jerlofo giminaitė?

— Duktė.

— Štai kaip? Tuomet perduokit jam linkėjimų. Jis padarė mūsų restoranui keletą butelinių laivų. Mes norėtume daugiau.

— Perduosiu.

— Stenvike dabar puiku, ar ne? Tylu ir ramu, uždaryta akmenų kirtykla ir tuščios trobos. — Jis šyptelėjo. — Mes čia, žinoma, pasirinkom kitą kelią... plėstis ir investuoti į turizmą, golfą ir konferencijas. Mums atrodo, jog tai vienintelis būdas įkvėpti naują gyvybę šiaurės Elando pakrantės kaimams.

Julija linktelėjo kiek dvejodama.

— Atrodo, kad jums pavyko.

Ar ir Stenvikas turėtų investuoti į turizmą? — svarstė Julija, išėjusi iš viešbučio kontoros ir kirsdama vėjuotą automobilių stovėjimo aikštelę. Klausimas buvo be atsakymo, nes dabar Longvikas per daug išsiveržęs į priekį. Kokio nors pakrantės viešbučio ar picerijos Stenvike niekad neatsiras galimybių statyti. Didžiąją metų dalį kaimas ir toliau liks bemaž tuščias ir atgis tik porą mėnesių, atvažiavus vasarotojams, ir nieko nepakeisi.

Ji praėjo mažą degalinę prie uosto aikštės ir plačia kaimo gatve patraukė pro piceriją.

Gatvė pamažu sukosi į salos vidų, kildama į kalvą, ir vėjas atsigręžė jai į nugarą. Viršūnėje augo giraitė, už jos stovėjo žema mūrinė tvora, juosianti sodą su baltintu gyvenamuoju nameliu ir akmenine vištide, prie kurios šliejosi atitvertas kiemas.

Vištų nesimatė, bet prie vartelių ant medinės lentelės buvo užrašas: PARDUODAMI KIAUŠINIAI.

Pravėrusi vartelius Julija iškart atsidūrė ant netašytų klinčių plokščių. Eidama pro žaliai dažytą vandens siurblį prisiminė, ką pakrantės viešbutyje apie komunalinį vandentiekį sakė Gunaras Ljungeris.

Namo durys buvo užrakintos, bet Julija pamatė skambutį. Kai jį paspaudė, keletą akimirkų truko tyla, tada pasigirdo bildesys ir pagaliau atsidarė durys. Galvą iškišo senyvas vyras, liesas ir raukšlėtas, su retais žilais plaukais, užšukuotais ant viršugalvio.

— Labas, — pasisveikino jis.

— Labas, — atsakė Julija.

— Ar kiaušinių?

Vyriškis atrodė nutraukęs pietus, nes vis dar kramtė.

Julija linktelėjo. Žinoma, ji galėtų nusipirkti keletą kiaušinių.

— Ar jūs — Svenas Ulofas? — paklausė nejusdama įprastos nemalonios įtampos, apimančios kiekvieną sykį susitikus naują žmogų.

Galbūt jau ima priprasti prie susitikimų su nepažįstamais žmonėmis čia, Elande.

— Be abejo, — atsakė vyras ir įsispyrė į didžiulius juodus guminius batus, stovinčius prie durų. — Kiek reikia?

— Na... šešių galbūt užteks.

Svenas Ulofas Nilsonas išėjo iš namo; prieš užsidarant durims, už jo nugaros be garso lyg anglies juodumo šešėlis išsėlino katė. Ji nesiteikė žvilgtelti į Juliją.

— Aš atnešiu.

— Gerai, — sutiko Julija, bet Svenui Ulofui pasukus prie mažutės vištidės, nusekė iš paskos.

Jam atidarius žalias duris ir užlipus ant plūktinės aslos, ji pasiliko prieangėlyje kitapus slenksčio, kur nebuvo vištų, tik kelios dešimtys dėklų su baltais kiaušiniais ant staliuko.

— Aš parinksiu šviežių, — pasiūlė Svenas Ulofas ir pravėręs išgverusias nedažytas duris, įėjo pas vištas.

Julija užuodė paukščių kvapą ir išvydo pasieniais niūksančias medines laktas, bet daugiau beveik nieko neįžvelgė: vištidėje lempa nedegė, buvo kone visiškai tamsu. Oras viduje buvo dulkinas ir šiltas.

— Kiek turit vištų?

— Šiuo metu nedaug. Apie penkias dešimtis... matysim, ar ilgai jas išlaikysiu.

Vištidėje pasigirdo atsargus kvakšėjimas.

— Girdėjau, kad Lambertas mirė.

— Ką... Lambertas? Taip, mirė aštuoniasdešimt septynerių, — iš tamsos atsiliepė Svenas Ulofas.

Ji nesuprato, kodėl jis neužsidega šviesos, bet galbūt perdegusi lemputė.

— Vieną kartą buvau susitikusi su Lambertu, — pasakė Julija. — Prieš daug metų.

— Štai kaip? Ten kažkas matyti.

Jis neatrodė itin susidomėjęs istorija apie savo mirusį brolį, bet Julijai neliko nieko kito, kaip ją tęsti.

— Tai buvo Stenvike, kur gyvenu.

— Štai kaip.

Julija žengė per slenkstį į tamsą, pas jį. Oras atrodė dulkinas ir priplėkęs. Ji girdėjo, kaip pasieniais nervingai sujudo vištos, bet neįžiūrėjo, jos vaikšto laisvos ar tupi narvuose.

— Mano motina Ela paskambino Lambertui, nes mums reikėjo... Reikėjo padėti surasti dingusį žmogų. Jis buvo dingęs prieš trejetą dienų ir niekur nepalikęs jokių pėdsakų. Tuomet Ela prakalbo apie Lambertą... Ji sakė, kad Lambertas moka surasti daiktus. Apie jo gabumus sklido gandai.

— Ela Davidson? — paklausė Svenas Ulofas.

— Taip. Ji paskambino, ir Lambertas jau kitą dieną atlėkė iš Longviko senu mopedu su priekaba.

— Taip, jis mielai padėdavo, — pasakė Svenas Ulofas, kuris dabar matėsi tarsi šešėlis. Jo žemas balsas vos perrėkė duslų vištų kvaksėjimą. — Lambertas atrasdavo daiktus. Susapnuodavo juos, paskui surasdavo. Su lazdyno rykštele žmonėms atrasdavo ir vandenį. Tai buvo vertinama.

Julija linktelėjo.

— Jis atsivežė savo pagalvę. Norėjo permiegoti Jenso kambary tarp jo daiktų. Ir mes jam leidom.

— Taip, jam tai buvo įprasta. Jis matydavo daiktus sapnuodamas. Skenduolius ir dingusius daiktus. Ir būsimus įvykius. Susapnavo savo mirtį iki jos likus kelioms savaitėms. Sakė, kad tai greit atsitiksią lovoje jo paties kambaryje pusę trijų nakties, kad sustosianti širdis, o greitoji nespėsianti atvykti.

— Bet ar visad jam pavykdavo? Ar viskas pasitvirtindavo?

— Ne visad. Kartais nieko nesusapnuodavo. Arba neprisimindavo sapno... juk kartais taip būna. Ir jokių vardų nesužinodavo, jo sapnuose visi būdavo bevardžiai.

— Bet kai ką nors pamatydavo? Ar visad pasitvirtindavo?

— Beveik visad. Žmonės juo pasitikėjo.

Julija žengė į priekį. Ji turėjo papasakoti.

— Tą vakarą, kai atvažiavo jūsų brolis, aš buvau nemiegojusi tris paras, — pasakė tyliai. — Bet ir tą naktį negalėjau užmigti. Aš girdėjau, kaip jis atsigulė berniukiškoje lovelėje Jenso kambary. Jam pajudėjus sugirgždėdavo spyruoklės. Paskui pasidarė tylu, bet aš vis tiek negalėjau užmigti... Kai septintą ryto jis pabudo ir atsikėlė, aš laukiau jo sėdėdama virtuvėje.

Aplink ją neramiai kvakšėjo vištos, bet Svenas Ulofas nieko nesakė.

— Lambertas susapnavo mano sūnų, — toliau kalbėjo Julija. — Supratau iš jo žvilgsnio, kai atėjo į virtuvę po pažasčia pasikišęs savo pagalvę. Jis pasižiūrėjo į mane ir, kai aš paklausiau, patvirtino tikrai sapnavęs Jensą. Atrodė nuliūdęs... Esu tikra, kad jis ketino man papasakoti daugiau, bet aš nepajėgiau klausytis. Aš trenkiau jam ir surikau, kad išsinešdintų. Mano tėvas Jerlofas palydėjo jį iki mopedo prie vartelių, o aš stovėjau virtuvėje verkdama ir girdėjau, kaip jis nuvažiavo. — Ji padarė pauzę ir atsiduso. — Tai buvo vienintelis mano susitikimas su Lambertu. Deja.

Vištidėje stojo tyla.

— Tas berniukas... — tamsoje tarė Svenas Ulofas. — Ar tai buvo tas baisus įvykis?.. Berniukas, pradingęs Stenvike?

— Tai buvo mano sūnus Jensas, — tyliai atsakė Julija, baisiai trokšdama raudonojo vyno. — Jis vis dar nesurastas.

Svenas Ulofas daugiau nieko nepasakė.

— Aš norėčiau sužinoti... Ar Lambertas kada nors kalbėjo apie tai, ką susapnavo tą naktį?

— Čia penki kiaušiniai, — pasigirdo balsas iš tamsos. — Daugiau nerandu.