Johan Theorin - Prieblanda

— Vakarinė kava, — tarė lėtai stodamasis. Bet prieš išeidamas iš kambario stabtelėjęs atsigręžė. — O ką tu manai, Jerlofai? Ar Nilsas Kantas guli savo karste?

— Be abejo, guli, — tyliai atsakė Jerlofas, nežiūrėdamas į seną duobkasį.

Kai Jerlofas sugrįžo į savo skyrių, buvo jau po septynių ir tik pusvalandis iki vakarinės kavos. Rutina, Marneso senelių namuose viskas tik rutina.

Bet pokalbis rūsyje su Torstenu Akselsonu, Jerlofo galva, pavyko. Davė naudos. Galimas daiktas, jis buvo kiek per šnekus ir į galą įkyrus, todėl susilaukė mąslių Akselsono žvilgsnių.

Marneso senelių namų kambariuose greičiausiai jau kalbama apie keistą Jerlofo susidomėjimą Nilsu Kantu. Galbūt gandas pasklis ir už šių namų sienų, bet juk taip ir turėtų būti. Matyt, šito jis ir norėjo: sujudinti skruzdėlyną ir galbūt duoti akstiną kai kuriems įvykiams?

Sunkiai atsisėdęs ant lovos, pasiėmė nuo naktinio staliuko naują „Olands-Posten“ numerį. Iš ryto perskaityti neturėjo laiko, o veikiau — noro.

Mirtis Stenvike buvo didžioji pirmo puslapio naujiena, jame puikavosi ir Bengto Niubergo akmenų kirtykloje padarytos nuotraukos su pripiešta strėlyte, greičiausiai norint aiškiai parodyti nelaimės vietą.

Pasak Borgholmo policininkų, įvyko nelaimė. Ernstas Adolfsonas mėgino ant uolos krašto patraukti akmens skulptūrą, suklupęs pargriuvo ir užsivertė ant savęs didžiulį luitą. Niekas neįtarė nusikaltimo.

Jerlofas perskaitė tik Bengto Niubergo straipsnio pradžią. Paskui atsivertė ne tokias asmeniškas naujienas: apie Longvike užsitęsusias statybas, tvarto gaisrą už Liotorpo ir senatvine silpnaprotyste sergantį aštuoniasdešimt vienerių metų senuką, prieš keletą dienų išėjusį pasivaikščioti iš savo namų pietų Elande ir be pėdsakų pradingusį kalkynėje. Senukas, be abejo, bus rastas, tik negyvas.

Jerlofas sulankstęs vėl padėjo laikraštį ant staliuko ir tuomet pastebėjo Ernsto piniginę. Numetė ją parsiradęs iš Stenviko. Dabar vėl ją pakėlė, atidarė ir pasižiūrėjo į visus banknotus ir dar storesnį kvitų pluoštą. Banknotus paliko piniginėje, bet kvitus iš lėto pervertė.

Dauguma kvitų buvo už prekes, įsigytas Marneso ar Longviko maisto produktų parduotuvėse, arba išrašyti ranka už vasarą paties Ernsto parduotus akmens dirbinius.

Jerlofas ieškojo paskutinių kvitų, geriausia tos dienos, kai ant Ernsto užgriuvo Marneso bažnyčios bokšto skulptūra. Tokių nerado.

Kone pačioj parduotuvių kvitų krūvos apačioj jis rado kitką: geltoną muziejaus bilietėlį. Ramnebiu medienos muziejus — buvo atspausdinta ant bilietėlio kartu su rietuvėm sukrautų lentų piešinuku ir mėlyno rašalo antspaudu: rūgs. 13.

Jis pasiliko bilietėlį ant naktinio staliuko. Kitus kvitus iš Ernsto piniginės susegė sąvaržėle ir įkišo į rašomojo stalo stalčių. Paskui atsisėdo, prisitraukė užrašų knygutę ir atsivertė pirmą švarų puslapį. Paėmęs pieštuką, valandėlę pagalvojo ir užrašė dvi pastabas:

LAIDOJANT NILSO KARSTĄ, VERA KANT ŠYPSOJOSI.

Ir:

ERNSTAS APLANKĖ KANTŲ GIMINEI PRIKLAUSANČIĄ RAMNEBIU LENTPJŪVĘ.

Tada įdėjo medienos muziejaus kvitą į knygutę, užvertė ją ir ėmė laukti vakarinės kavos. Rutina, kai pasensti, viskas virsta tik rutina. 13

Pirmos taurės vyno Julija net neprisiminė išgėrusi. Ji matė, kaip Astrida pripylė taurę ant virtuvės stalo, matė, kaip taurėje sūkuriuoja raudonas gėrimas, ir viltingai ištiesė ranką, — o paskui staiga taurė atsidūrė ant stalo tuščia. Ji jautė vyno skonį burnoje, kūnu sklindančią šilumą nuo alkoholio dozės ir rodės, lyg būtų vėl susitikusi su brangiu senu draugu.

Už Astridos virtuvės lango leidosi saulė. Julijai skaudėjo kojas po ilgo važinėjimosi dviračiu išilgai pakrantės.

— Ar nori dar vienos taurės? — paklausė Astrida.

— Taip, ačiū, — atsakė Julija kiek galėdama ramiau ir abejingiau. — Buvo skanu.

Ji, žinoma, būtų išgėrusi net ir acto skonio vyną.

Antrą taurę mėgino gerti kur kas lėčiau. Sriūbtelėjusi vos porą gurkšnių, vėl pastatė taurę ant stalo ir iškvėpė.

— Ar diena buvo sunki? — paklausė Astrida.

— Sunkoka, — atsakė Julija.

Nors iš tikrųjų įvykių nebuvo daug.

Dviračiu ji nuvažiavo pakrante į šiaurę, iki gretimo Longviko kaimo ir ten papietavo. O paskui iš seno kiaušinių pardavėjo mažoje sodybėlėje išgirdo, kad jos sūnus Jensas buvęs nužudytas. Ne šiaip sau miręs ir seniai palaidotas, bet nužudytas.

— Sunkoka diena, — pakartojo Julija ir ištuštino antrą taurę vyno.

Vakar vakaras, kai Julija ruošėsi ir vėl viena nakvoti žvejybos pašiūrėje, buvo žvaigždėtas.

Tuščioje pakrantėje žvaigždės atrodė vieninteliai jos draugai. Mėnulis kybojo lyg pilkšva kaulo atplaišėlė rytuose, bet Julija, prieš užlipdama prie pašiūrės, pusvalandį stovėjo juodoje lyg anglis pakrantėje ir žiūrėjo į žvaigždes. Iš ten matėsi dar viena saugi šviesa: kiemo lempa prie Astridos namo anapus kelio. Kitos pakrante į kairę ir į dešinę išsibarsčiusių namų šviesos buvo tolimos ir veik tokios pat silpnos kaip ir žvaigždžių spindesys, bet Astridos skaisčiai šviečianti lempa rodė tamsoje esant ir kitų žmonių.

Julija užmigo neįprastai greitai ir ramiai ir po aštuonių valandų nubudo pailsėjusi, prižadinta krantan besidaužančių bangų — kone į tą patį taktą kaip jos pačios kvėpavimas.

Akmenuotas kraštovaizdis buvo ramus, ir ji, pravėrusi duris, pažvelgė į bangas negalvodama apie kaulų gabaliukus.

Ji užlipo prie Jerlofo trobos nusiprausti ir papusryčiauti, o vėliau, sukdama ratą aplink sklypą, už įrankių pašiūrės rado seną moterišką dviratį. Julija spėjo jį priklausant Lenai. Dviratis buvo aprūdijęs ir prastai suteptas, bet padangos pilnos.

Tada ji ir nusprendė važiuoti dviračiu į Longviką ir papietauti. Longvike ji pamėgins susirasti senuką, vardu Lambertas, ir atsiprašys už tai, kad prieš daugelį metų jam sudavė.

Pakrantės kelias į šiaurę buvo žvyruotas ir dulkėtas, pilnas gilių duobių, bet važiuoti dviračiu buvo galima. O kraštovaizdis, kaip visados, buvo nuostabiai gražus, su kalkyne iš dešinės ir spindinčiu vandeniu kairėje, keli metrai žemiau uolos skardžio. Važiuodama pro akmenų kirtyklą, Julija vengė žiūrėti į kitą jos galą — ji nenorėjo sužinoti, ar ten tebetelkšo kraujo klanai.

Tolesnė kelionė dviračiu buvo vienas malonumas: saulė švietė iš šono, o vėjas pūtė į nugarą.

Longvikas buvo už penkių kilometrų į šiaurę nuo Stenviko, tačiau didesnis ir visai kitokio tipo kaimas. Turėjo tikrą maudyklą su paplūdimiu, svečių uostą pramoginiams laivams, daugiau kooperatinių daugiabučių centre ir trobų gyvenviečių tiek prie šiaurinio, tiek prie pietinio kelio.

PARDUODAME SKLYPUS — buvo užrašyta ant lentelės kelio pakrašty. Longvike vis dar vyko statybos: užtvaros, ženklinimo kuolai ir naujai nutiesti žvyrkeliai bėgo per kalkynę ir baigėsi tarp didelių krovininių platformų su plastiku apgaubtomis čerpėmis ir impregnuotos medienos krūvomis.

Be abejo, buvo ir uosto viešbutis, tokio pat ilgio kaip paplūdimys, trijų aukštų, su dideliu restoranu.

Julija suvalgė restorane makaronų pietus kone apimta nostalgijos. Ji šoko šiame viešbutyje septinto dešimtmečio pradžioj. Kai Julija dar paauglė iš Stenviko dviračiu atvažiuodavo čia su kitais jaunuoliais, viešbutis buvo mažesnis, bet jau tuomet atrodė prašmatnus. Virš kranto stūksojo didžiulė medinė veranda, ir ten jie šokdavo iki vidurnakčio. Amerikietiškas ir angliškas rokas pakaitom su bangų ošimu tamsoje per pauzes tarp plokštelių. Prakaito, skutimosi losjono ir cigarečių kvapas. Julija čia, Longvike, išgėrė savo pirmąją vyno taurę ir kartais parsirasdavo namo pavėžėta tarškančiu mopedu. Visu greičiu be šalmo per tamsą, tvirtai įsitikinus, kad gyvenimas darysis vis fantastiškesnis.