Johan Theorin - Prieblanda

Dabar veranda buvo nugriauta ir viešbutis perstatytas, įrengta didelės šviesios konferencijų patalpos ir savas plaukymo baseinas.

Po pietų Julija pradėjo skaityti iš Jerlofo gautą knygą „Elando nusikaltimai“. Skyriuje, pavadintame „Pasprukęs žudikas“, ji perskaitė apie Nilsą Kantą — apie tai, ką jis padarė kalkynėje vieną 1945 metų vasaros dieną, ir įvykių tęsinį.

Tad kas buvo tie du uniformuoti vyrai, kuriuos Nilsas Kantas taip šaltakraujiškai nužudė kalkynėje tą gražią dieną?

Galbūt vokiečių kareiviai, laimingai perplaukę Baltijos jūrą bėgdami nuo nuožmių kautynių Kurše, Latvijos vakariniame krante, Antrojo pasaulinio karo pabaigoj. Vokiečiai Kurše buvo apsupti Raudonosios armijos, ir išsigelbėti galėjai tik leisdamasis jūron kokia nors plaukiančia priemone. Rizika buvo didelė, vis dėlto tiek kareiviai, tiek civiliai tuo metu mėgindavo bėgti iš Baltijos šalių į Švediją.

Tačiau niekas negali tikrai žinoti. Mirę kareiviai neturėjo pasų nei jokių kitų dokumentų, įrodančių jų asmens tapatybę, ir buvo palaidoti bevardžiam kape.

Bet jie paliko daug pėdsakų. Nueidamas nuo dviejų kalkynėje gulinčių kūnų, Kantas nežinojo, kad tą patį rytą įlankoje maždaug už kilometro nuo Marneso buvo rastas nedidelis žaliai dažytas motorlaivis su rusišku pavadinimu.

Atvirame ir iš dalies vandens apsemtame laive tarp kitų daiktų buvo vokiški kareivių šalmai, keli tuzinai aprūdijusių konservų skardinių, naktinis puodas, nulaužtas irklas ir mažas indelis su Hitlerio asmeninio gydytojo daktaro Teodoro Morelio milteliais nuo rusiškų utėlių, pagamintais Berlyne specialiai vermachto kareiviams.

Atrastas laivas sukėlė smalsumą, — kaip ir visi neįprasti daiktai, pasirodantys Elando pakrantėse, — tad daugelis Marneso gyventojų dar prieš Kantą žinojo, kad jų apylinkėje esama svetimų žmonių. Kai kurie iš jų, ginkluoti ir neginkluoti, net išėjo ieškoti.

Nilsas Kantas nepalaidojo nužudytų kareivių, net jų nepridengė. Lavonai kalkynėje paprastai greitai pritraukia daugybę maitėdžių žvėrelių ir paukščių, jų peštynės dėl grobio matomos bei girdimos aplinkui dideliu nuotoliu.

Vadinasi, neaišku tik, kada kuris nors ieškotojų kalkynėje užeis negyvus kareivius.

Kai padavėja Longviko viešbučio restorane atėjo nunešti indų, Julija užvertė knygą ir mąsliai nužvelgė visiškai ištuštėjusį paplūdimį žemiau viešbučio.

Nilso Kanto istorija buvo įdomi, bet jis miręs ir palaidotas, o ji vis dar nežino, kodėl Jerlofui atrodė taip svarbu, kad ji šią istoriją perskaitytų.

— Aš galiu dabar susimokėti, — pasiūlė Julija padavėjai.

— Ačiū. Tuomet keturiasdešimt dvi kronos.

Ji buvo jauna, greičiausiai neturėjo nė dvidešimties metų ir, regis, jautė pasitenkinimą savo darbu.

— Ar restoranas veikia kiaurus metus? — paklausė Julija, duodama pinigus.

Ji stebėjosi, kad Longvike vis dar tiek daug žmonių, ypač uosto viešbutyje, nors jau ruduo.

— Nuo lapkričio iki kovo dirbame tik per šventes ir savaitgaliais, aptarnaujame konferencijas, — atsakė padavėja.

Ji paėmė pinigus ir atidariusi piniginę ant diržo išsitraukė kelias vienkrones.

— Grąžos nereikia, — pasakė Julija ir, metusi žvilgsnį į pilką vandenį už restorano lango, pridūrė: — Mane domina kitas dalykas... Gal žinot, ar čia, Longvike, esama tokio Lamberto? Lambertas, o pavardė baigiasi „son“... Svensonas, Nilsonas ar Karlsonas. Ar čia esama kokio Lamberto?

Padavėja tarsi susimąsčiusi papurtė galvą.

— Lamberto? Tokį vardą turėtum prisiminti, bet, man rodos, nesu girdėjusi.

Ji per daug jauna domėtis senesniais Longviko gyventojais, pamanė Julija. Linktelėjusi atsistojo, bet padavėja pridūrė:

— Paklauskit Gunarą. Gunarą Ljungerį. Jam priklauso viešbutis. Longvike jis pažįsta veik visus.

Atsigręžusi parodė ranka.

— Išeikit pro paradines duris ir į kairę, tada — tiesiai iki siaurojo viešbučio galo. Ten įsikūrus viešbučio kontora — jis turėtų dabar ten būti.

Julija padėkojo už patarimą ir išėjo iš restorano. Ji dar vieną dieną pietaudama išgėrė ledinio vandens, tai darėsi įpročiu. Buvo malonu išeiti į šaltą orą automobilių aikštelėje neapsvaigusia galva, nors galbūt raudonojo vyno teikiamos ramybės prireiktų, jei ji vėl pasimatytų su Lambertu...

Svensonu, Nilsonu ar Karlsonu.

Julija ranka persibraukė plaukus ir apėjo viešbučio pastatą. Siaurajame gale atrado medines duris su virtine įstaigų lentelių, ant viršutinės buvo užrašas: LONGVIKO KONFERENCIJŲ CENTRO AB. Pravėrusi duris įžengė į mažą priimamąjį su geltona kilimine grindų danga ir didžiulėmis žaliomis plastikinėmis gėlėmis.

Jai pasirodė, lyg būtų įžengusi į centrinio Geteborgo kontorą. Tolumoj skambėjo tyli muzika. Priimamajame sėdėjo jauna gerai apsitaisiusi moteris ir, palinkęs prie aptarnavimo stalo, stovėjo toks pat jaunas vyras baltais marškiniais. Abu pasižiūrėjo į Juliją, lyg ši būtų nutraukusi svarbų pokalbį, bet priėmėja pirmoji suspėjo ir jai nusišypsoti, ir pasisveikinti. Julija irgi jai nusišypsojo įsitempusi kaip visad, kai susitikdavo su naujais žmonėmis, ir pasiteiravo, kur galėtų rasti Gunarą Ljungerį.

— Gunarą? — paklausė priėmėja ir pažvelgė į vyrą prie aptarnavimo stalo. — Ar jis sugrįžo po pietų?

— O kaipgi, — atsakė vyras ir linktelėjo Julijai. — Eikit su manim, aš parodysiu kelią.

Julija nusekė paskui jį trumpu koridorium, kuris baigėsi iki pusės pravertom durim. Vyras pasibeldė ir tuo pat metu pastūmė duris.

— Tėte? — šūktelėjo. — Pas tave lankytoja.

— Štai kaip, — atsiliepė žemas vyriškas balsas. — Prašom.

Kontora nebuvo itin didelė, bet pro panoraminį langą vėrėsi fantastiškas pakrantės ir Baltijos jūros vaizdas. Prie rašomojo stalo sėdėjo aukštas vyras — viešbučio savininkas Gunaras Ljungeris pražilusia barzda ir vešliais žilais antakiais, spaudinėjantis tarškantį kalkuliatorių. Jis vilkėjo baltus marškinius ir kelnes su petnešomis, rudas švarkas kabėjo ant kėdės jam už nugaros. Ant stalo šalia kalkuliatoriaus gulėjo atverstas „Olands-Posten“ numeris, ir Ljungeris, regis, jį peržvelgė skaičiuodamas kalkuliatorium.

— Labas, — pasisveikino jis, mesdamas žvilgsnį į Juliją.

— Labas.

— Ar galėčiau kuo nors padėti?

Ljungeris nusišypsojo toliau sumuodamas kalkuliatorium.

— Aš turiu tik vieną klausimą, — atsakė Julija, žengdama mažą žingsnelį nuo durų. — Aš ieškau Lamberto.

— Lamberto?

— Lamberto iš Longviko... Man rodos, jis vardu Lambertas Karlsonas.

— Tuomet Lambertas Nilsonas. Kito Lamberto Longvike nėra.

— Kaip tik jis... jo pavardė Nilsonas, — greitai pasitaisė Julija.

— Bet Lamberto jau nebėra gyvo. Jis mirė prieš penkerius ar šešerius metus.

— Štai kaip.

Julija nusivylė, bet iš dalies tokio atsakymo ir tikėjosi. Lambertas atrodė senas dar aštuntajame dešimtmetyje, tą popietę, kai atlėkė mopedu išsiaiškinti, kas atsitiko jos sūnui.

— Jo jaunesnis brolis Svenas Ulofas, žinoma, dar gyvas, — pridūrė Ljungeris, mostelėdamas Julijai už nugaros. — Svenas Ulofas Nilsonas. Jis gyvena ant kalvos už picerijos, kur gyveno ir Lambertas. Svenas Ulofas pardavinėja kiaušinius, tad dairykitės namo su vištomis kieme.

— Ačiū.

— Jei ten eisit, perduokit Svenui Ulofui, kad dabar dar pigiau prisijungti prie komunalinio vandentiekio, — šypsodamas pasakė Ljungeris. — Visame Longvike jis vienintelis įsitikinęs, kad jo šulinys geriausias.