Johan Theorin - Prieblanda

Nilsas gremžia žemę, kad paplatėtų duobutė, kapoja ir kasa visą laiką dairydamasis.

Iškasęs plačią pėdos gylio duobę, Nilsas pasiekia uolieną, bet jam jau gana. Jis paima dėžutę, atsargiai padeda į dugną, paskui nukelia nuo krūsnies keletą plokščių akmenų ir suremia aplink dėžutę skliautą. Tada greitai vėl užverčia duobę ir kiek galėdamas rankomis suspaudžia žemę.

Daugiausia sugaišta žemę vėl užklodamas velėna — svarbu, kad prie akmenų krūsnies viskas atrodytų kaip buvę.

Užtrunka gerą valandėlę, kol sudėlioja velėnos gabalus, bet galų gale jis pakyla ir apžiūri savo darbą. Žemė, jo manymu, atrodo neliesta, bet kuprinę jis užsimeta purvinomis rankomis.

Nilsas vėl pradeda eiti namo.

Jis papasakos motinai apie susitikimą su vokiečiais, nusprendžia dabar, bet papasakos atsargiai, kad ji nesusijaudintų. Apie paslėptus brangakmenius neprasitars. Kol kas ne, jai tai turės būti staigmena. Šiuo metu karo grobis yra paslėptas lobis, žinomas tik jam.

Pagaliau jis perlipa akmeninę tvorą ir vėl sugrįžta į kaimo kelią, bet arčiau kaimo nei susitikus su Maja. Atsiduria kone prie pat Stenviko.

Dar nepasiekus namų, pro jį praplumpina nuo jūros keliu kopiantys du vyrai storais auliniais. Tai ungurių gaudytojai, pajuodusiomis rankomis dviese nešantys ką tik išdervuotą bučių.

Nė vienas nepasisveikina, jie praeina nusukę akis. Žvejų nemandagumas Nilsui nė motais.

Nilsas Kantas įžymesnis už juos, įžymesnis už viso Stenviko gyventojus. Šiandien jis tai įrodė per mūšį kalkynėje.

Jau bemaž vakaras. Jis praveria namų vartelius ir per tylų sodą išdidžiai žirglioja aukštyn vedančiu akmenuotu taku. Kvepia žolė.

Namie viskas taip pat, kaip rytą paliko išeidamas medžioti kiškių, bet pats Nilsas — jau kitoks žmogus. 12

Lenartas Henriksonas stovėjo prie Jerlofo rašomojo stalo kilnodamas plastikinį maišelį su sandaliuku, tarytum iš šio svorio galėtų paaiškėti, jis tikras ar ne. Šis radinys, regis, nė kiek jo nedžiugino.

— Apie tokius dalykus, Jerlofai, reikėtų papasakoti policijai.

— Žinau.

— Pranešti nedelsiant.

— Taip, taip, — tyliai tarė Jerlofas. — Tik to neįvyko. Bet ką tu manai?

— Apie šitą? — Policininkas pažvelgė į sandalą. — Nežinau, nedarau skubotų išvadų. O ką tu manai?

— Manau, kad jums reikėjo ieškoti ne prie vandens, o kitur.

— Mes ieškojom, Jerlofai. Ar neprisimeni? Apžiūrėjom akmenų kirtyklą ir viso kaimo trobas ir pašiūres, aš pats išvažinėjau kalkynę skersai ir išilgai. Mes nieko neradom. Bet jei Julija sako, kad jo batas, reikia žiūrėti rimtai.

— Man atrodo, kad sandalas Jenso, — pasakė Julija jam už nugaros.

— Ir gavai jį paštu? — paklausė Lenartas.

Jerlofas linktelėjo suerzintas policininko kamantinėjimo.

— Kada?

— Aną savaitę. Paskambinau Julijai, papasakojau... iš dalies dėl to ji čia atvyko.

— Ar tebeturi voką?

— Ne, — greitai atsakė Jerlofas. — Išmečiau... kartais būnu truputį išsiblaškęs. Bet žinau, kad nebuvo jokio laiško ir nenurodytas siuntėjas. Man regis, ant voko tebuvo užrašyta: „Kapitonui Jerlofui Davidsonui, Stenvikas“, tad paštas persiuntė jį čia. Bet galbūt vokas ne itin svarbu?

— Esama tokių dalykų kaip pirštų atspaudai, — tyliai atsakė Lenartas ir atsiduso. — Esama plaukų ir daugybės įkalčių, kuriuos galima... Na, šiaip ar taip, dabar pasitenkinsiu sandalu. Ant jo irgi gali būti pėdsakų.

— Aš labiau norėčiau... — prabilo Jerlofas, bet jį pertraukė Julija:

— Ar siųsit laboratorijai?

— Taip, — atsakė Lenartas. — Linčiopinge yra teismo medicinos laboratorija. Valstybinė kriminalistikos laboratorija. Jie tiria tokius daiktus.

Jerlofas nieko nesakė.

— Gerai, tegul ištiria, — sutiko Julija.

— Ar gausiu kvitą? — paklausė Jerlofas.

Julija atrodė suirzusi, lyg jai dėl jo būtų gėda, bet Lenartas linktelėjo nusišypsodamas išvargusio žmogaus šypsena.

— Žinoma, Jerlofai. Išrašysiu kvitą, kad galėtum paduoti į teismą Borgholmo policiją, jei Linčiopingo laboratorija prapuldytų batą. Bet aš nesijaudinčiau.

Po kelių minučių policininkas išėjo, Julija jį išlydėjo, bet po valandėlės sugrįžo. Jerlofas tebesėdėjo prie rašomojo stalo su Lenarto Henriksono atsainiai išrašytu kvitu rankoje, niūriai stebeilydamas pro langą.

— Lenartas prašė niekam nepasakoti apie sandalą, — tarė Julija jam už nugaros.

— Štai kaip, prašė.

Jerlofas tebestebeilijo pro langą.

— Kas atsitiko? — paklausė Julija.

— Tau nereikėjo jam pasakoti apie sandalą.

— Sakei, kad turėčiau papasakoti kitiems žmonėms.

— Bet ne policijai. Mes galim šitai išsiaiškinti patys.

— Išsiaiškinti? — Julija pakėlė balsą. — Kodėl patys išsiaiškinti? Ką iš tikrųjų turi galvoje? Ar manai, kad tas, kuris išsivedė Jensą, jeigu taip padarė... kad tas žmogus ateis čia ir paprašys parodyti sandalą? Ar tikrai taip manai? Kad jis ateis čia papasakoti, ką padarė?

Jerlofas neatsakė, tik, atsukęs jai nugarą, tebestebeilijo pro langą, ir tai Juliją dar labiau sudirgino.

— O ką pats tą dieną veikei?

— Žinai, — sušnabždėjo Jerlofas.

— Žinau. Mama buvo pavargusi, o tavo vaikaitį reikėjo prižiūrėti... ir tu nuėjai prie jūros tvarkyti tinklų. Kad galėtum išplaukti žvejoti.

Jerlofas linktelėjo.

— Tada pakilo migla, — pasakė jis.

— Taip, tiršta lyg žirnienė... bet ar tada parėjai namo?

Jerlofas papurtė galvą.

— Tu toliau knebinėjai tinklą... nes kur kas smagiau būti vienam prie jūros, nei prižiūrėti mažą vaiką. Ar ne?

— Stovėdamas ten apačioj, visą laiką klausiausi, — atsakė Jerlofas, į ją nežiūrėdamas. — Nieko nesigirdėjo. Būčiau išgirdęs, jei Jensas...

— Kalba ne apie tai! — pertraukė Julija. — Reikalas tas, kad tu visados pradingdavai, kai tavęs reikėdavo namie. Kad viskas turėdavo vykti pagal tave... Štai kaip būdavo, visą laiką.

Jerlofas neatsakė. Jam rodės, kad dangus už lango sutemo. Ar jau prieblanda? Jis iš tikrųjų klausėsi, ką kalba duktė, bet nesugalvojo gero atsakymo.

— Galbūt buvau blogas tėvas, — pasakė galų gale. — Aš dažnai negrįždavau namo, negalėdavau grįžti. Bet jei tą dieną būčiau galėjęs ką nors nuveikti dėl Jenso... Jei visą tą dieną galėtum pakeisti...

Jis nutilo kovodamas su savo balsu.

Kambaryje buvo nepakenčiamai tylu.

— Žinau, tėte, — pagaliau ištarė Julija. — Man tikriausiai nieko nereikia sakyti, juk manęs net nebuvo Elande. Aš išvažiavau į Kalmarą ir, kirsdama sąsiaurį, pamačiau po tiltu liulančią miglą. — Ji atsiduso. — Kaip dažnai, tavo manymu, aš gailėdavausi, kad palikau Jensą tą dieną? Aš net neatsisveikinau su juo.

Jerlofas įkvėpė, iškvėpė. Atsigręžęs pasižiūrėjo į ją.

— Antradienį, dieną prieš Ernsto laidotuves, aš tave nuvesiu pas žmogų, atsiuntusį man sandalą.

— Kaip tai įvyks? — paklausė Julija patylėjusi.

— Aš žinau, kas jis.

— Esi tikras šimtu procentų?

— Devyniasdešimt penkiais.

— Kur jis gyvena? Čia, Marnese?

— Ne.

— Stenvike?

Jerlofas papurtė galvą.

— Borgholme.

Julija valandėlę patylėjo, lyg palaikiusi tėvo atsakymą savotišku triuku.

— Gerai. Tuomet važiuosim mano automobiliu.

Ji nuėjo pasiimti nuo lovos palto.

— Ką dabar veiksi? — paklausė Jerlofas.

— Nežinau... Galbūt nuvažiuosiu į Stenviką ir sugrėbstysiu lapus prie vasarnamio ar kuo kitu užsiimsiu. Dabar, kai įjungta elektra ir vanduo, galiu pavalgyti troboje, bet tikriausiai ir toliau miegosiu žvejybos pašiūrėj. Aš ten gerai miegu.