Johan Theorin - Prieblanda

Ji greitai įsikišo voką į palto kišenę ir nusigręžė nuo kapo.

Grįžusi prie motinos kapo, nuėmė geltoną beržo lapą, vėjo atpūstą per tas minutes, kai ji buvo nuėjusi, ir pasilenkė patikrinti, ar žibinte tebedega žvakė. Dega.

Tada sugrįžo prie automobilio, ketindama pavažiuoti nepilną kilometrą iki Marneso centro.

Julijos vaikystėje išvyka iš vasarnamio į Marnesą rytinėje salos pusėje būdavo tikras nuotykis. Čia buvo ne vien kioskas, bet ir krautuvių. Galėjai nusipirkti žaislų.

Dabar, įvažiavusi į kaimelį, ji labiausiai džiaugėsi, kad čia gali nemokamai pasistatyti automobilį — didelis pranašumas, lyginant su Geteborgu. Automobilių aikštelės buvo prie vartotojų kooperatyvo parduotuvės, palei trumpą pagrindinę gatvę ir apačioj, šalia Marneso uosto. Julija pasirinko uostą. Ten stovėjo nedidelė smuklė, „Mobio Diko“ restoranas aludė, kur likus pusvalandžiui iki pietų stalai prie lango dar nebuvo apsėsti.

Mažame uoste neišvydo nei pramoginių, nei žvejų laivų. Išlipusi iš automobilio, Julija nuėjo prie tuščio betoninio pirso, nukreipto į horizontą. Ji ten pastovėjo keletą minučių žvelgdama į jūrą, pasišiaušusią bangelėmis. Horizonte nieko nesimatė. Už jo kažkur šiaurryčiuose buvo Gotlandas, o kitapus Baltijos jūros — Rytų Europa su tariamai naujomis, nuo Sovietų Sąjungos atsiskyrusiomis šalimis — Estija, Latvija ir Lietuva. Julijos niekad neaplankytas pasaulis.

Apsigręžusi patraukė pagrindine gatve nesutikdama jokių žmonių. Praėjo pro mažą drabužių krautuvėlę, gėlių parduotuvę ir bankomatą, prie kurio stabtelėjo pasiimti trijų šimtų kronų. Kvitas parodė, kad jai, kaip paprastai, trūksta pinigų, ir ji greitai suglamžė popiergalį.

Virš gretimų durų kabėjo plastikinė iškaba: OLANDS-POSTEN. Apačioj mažesnėmis raidėmis buvo užrašas: Viso šiaurės Elando dienraštis.

Kelias akimirkas padvejojusi, Julija įėjo.

Pravėrus duris, virš galvos sutilindžiavo žalvarinis varpelis. Viduje buvo gerai apšviesta, bet prasto oro patalpėlė — ji dvokė senais cigarečių dūmais. Prie durų stovėjo tuščias lankytojų stalas, o už jo buvo kontora su dviem rašomaisiais stalais, užverstais laikraščiais ir popierium. Prie burzgiančių kompiuterių sėdėjo du senyvi vyrai — vienas žilas, kitas plikas, abu su džinsais ir susiglamžiusiais marškiniais. Ant plikio stalo stovėjo lentelė su vardu LARSAS T. BLOHMAS. Žilojo stalui trūko vardo lentelės, bet Julija jį atpažino kaip Bengtą Niubergą, reporterį, atskubėjusį į akmenų kirtyklą. Ji neaiškiai pamatė šį reporterį pro langą, o Lenartas Henriksonas papasakojo, kas jis toks.

Ant sienos kabojo ilga virtinė afišų su aktualiausiomis antraštėmis: TRAGIŠKA MIRTIMI PASIBAIGUSI NELAIMĖ AKMENŲ KIRTYKLOJE — riebiomis juodomis raidėmis skelbė afiša prie pat kampo iš kairės.

Argi ne visos mirtimi pasibaigiančios nelaimės yra tragiškos?

— Ar kreipiatės pagalbos? — Bengtas Niubergas, regis, jos neatpažino: į prie stalo priėjusią Juliją pasižiūrėjo pro storus skaitymo akinius. — Ar dėl skelbimų?

— Ne, — atsakė Julija, pati gerai nežinodama, ko užėjo į redakciją. — Aš tik ėjau pro šalį... Šiuo metu gyvenu Stenvike ir... Mano sūnus pradingęs.

Ji sumirksėjo. Kodėl tai pasakė?

— Štai kaip. Bet čia ne nuovada. Ji gretimam name.

— Ačiū, — padėkojo Julija, jusdama dažnėjant pulsą, lyg būtų pasakiusi kažką skausminga.

— O gal norit, kad apie tai parašytume?

— Ne, — greitai atsakė Julija. — Kreipsiuos į policiją.

— Kada jis pradingo? — paklausė antrasis vyras, Larsas Blohmas. Jo balsas buvo žemas, prikimęs. — Kurią valandą? Ar tai įvyko čia, Marnese?

— Ne. Tai įvyko ne šiandien. — Julija pajuto, kaip vis labiau rausta, lyg stovėtų meluodama abiem laikraštininkams. — Dabar turiu eiti. Ačiū. — Skubiai apsigręžusi, ji išspūdino iš redakcijos jusdama į pakaušį įsmeigtus jų žvilgsnius.

Ant šaligatvio įkvėpė šalto oro mėgindama atsipalaiduoti. Ir apskritai ko ji atsitrenkė į redakciją? Kodėl kalbėjo apie Jensą? Ji nepratusi susitikinėti su svetimais žmonėmis. O tokiose mažose gyvenvietėse, kur visi vieni kitus pažįsta ir bemat pastebi ir apkalba naują lankytoją, dar blogiau. Ji ilgėjosi Geteborgo, kur žmonės žiūri į kits kitą lyg į medžius miške ir susitikę gatvėje nė nedirsteli.

Vengdama blizgančių „Olands-Posten“ langų, Julija žengė į šalį ir išvydo dar vieną lentelę — POLICIJA, o virš jos — mėlynai geltoną policijos skydą.

Ant durų po lentele buvo lipnia juosta priklijuotas raštelis. Užlipusi du laiptelius, jį perskaitė.

Nuovadoje budima trečiadieniais 10-12 — skelbė juodu tušu išmargintas raštelis.

Buvo penktadienis, taigi nuovada uždaryta. Kas būtų, jei Marnese nusikaltimas įvyktų ne trečiadienį? Raštelio, atsakančio į šį klausimą, nebuvo.

Dirstelėjusi pro langą, ji pastebėjo viduje šmėkščiojant šešėlį.

Julija nulipo cementiniais laipteliais, ir tą pačią akimirką trinktelėjo rakinamos durys. Tarpdury pasirodė besišypsantis Lenartas Henriksonas.

— Pamačiau, kad turiu lankytoją. Kaip šiandien jaučiatės?

— Labas. Jaučiuosi gerai... nesitikėjau čia ką nors rasti. Perskaičiau raštelį...

— Žinau, turėčiau čia sėdėti dvi valandas trečiadieniais. Bet būnu ir kitu laiku. Nors tai paslaptis, šitaip nuveikiu daugiau. Užeikit.

Jis vilkėjo juodą uniforminį švarką ir buvo prisisegęs prie diržo policijos radijo stotelę ir juodą revolverį, tad ji paklausė:

— Ar jūs išeinat?

— Ketinau papietauti, bet valandėlę užeikit.

Pasitraukęs į šalį, jis įleido Juliją pro duris.

Ši patalpa atrodė senesnė nei ką tik aplankyta laikraščio redakcija, bet gražiai sutvarkyta, ant langų žaliavo vazoninės gėlės ir nedvokė senais rūkalais. Joje stovėjo vienintelis į duris atgręžtas rašomasis stalas, ant jo visi dokumentai gulėjo dailiomis krūvelėmis. Kompiuteris, faksas ir telefonas irgi gražiai sustatyti. Virš aplankų pilnos lentynos kabėjo afiša su policijos narkotikų linijos telefono numeriu ir reklama. Ant kitos sienos buvo pritvirtintas didelis šiaurės Elando žemėlapis.

— Puiki kontora, — pagyrė Julija.

Lenartas Henriksonas mėgo tvarką, jai tai patiko.

— Ar jūs taip manot? Ji čia jau trisdešimt metų.

— Ar jūs vienas čia dirbat?

— Dabar taip. Vasarą būna daugiau, bet šiuo metų laiku — tik aš. Etatus vieną po kito panaikino. — Niūriai apsižvalgęs, Lenartas pridūrė: — Matysim, ar ilgai poskyris bus atidarytas.

— Ar žadama uždaryti?

— Galbūt. Vyresnybė nuolatos apie tai šneka, nori sutaupyti pinigų. Jiems atrodo, kad geriausia ir pigiausia viską sutelkti Borgholme. Bet aš tikiuosi išbūti čia keletą metų iki pensijos. — Jis pasižiūrėjo į Juliją. — Ar jau pietavot?

— Ne. — Julija papurtė galvą, pagalvojo apie valgį ir pasijuto gan alkana.

— Gal kartu suvalgytume dienos pietus? — pasiūlė Lenartas.

— Taip... galbūt.

Julija nesumąstė jokios dingsties atsisakyti.

— Puiku. Eisim į „Mobį Diką“... Tik išjungsiu kompiuterį ir įjungsiu telefono atsakiklį.

Po penkių minučių Julija vėl atsidūrė prie mažojo uosto, šįkart su Lenartu. Jie įžengė į geriausią Marneso restoraną — ir geriausią, ir vienintelį kaime, paaiškino Lenartas.

„Mobio Diko“ interjeras buvo įkvėptas jūros: su jūrlapiais, žvejų tinklais ir senais suskilusiais mediniais irklais, prikaltais prie tamsių medinių panelių. Dabar pietautojai buvo apsėdę kone pusę restorano staliukų, salėje tyliai skimbčiojo porcelianas. Julijai įžengus, atsigręžė keletas smalsių veidų, bet Lenartas, tarsi ją saugodamas, nuėjo pirmas ir išrinko staliuką prie lango su vaizdu į Baltijos jūrą.