Johan Theorin - Prieblanda

Kareiviai pamažu tarsi pagal komandą pakyla priešais jį. Jų kojos, regis, bejėgės; jie nusitveria žolės, kad šiaip taip atsistotų, o paskui iškelia rankas. Bet Nilsas ginklo nenuleidžia.

— Ką čia darot?

Vyrai tik žiūri į jį iškėlę rankas ir neatsako.

Arčiau stovintis žengteli atgal, atsitrenkia į antrąjį ir sustoja. Jis atrodo jaunesnis už savo bendrą, bet abiejų veidus dengia pilkų dulkių, žemėtų dėmių ir retų juodų šerių kaukės, tad jų amžiaus neįmanoma atspėti. Akių baltymai išraižyti smulkių kraujosruvų, o pačios akys atrodo lyg šimtametės.

— Iš kur jūs? — vėl paklausia Nilsas.

Jokio atsako.

Greitai dirstelėjęs žemyn, Nilsas neišvysta jokios kareivių žygio aprangos. Pilkšvai žalių uniformų keliai blizga, siūlės išsipašiusios, o artimesnio kareivio klešnė virš kelio perplėšta.

Nilsas turi ginklą, bet jo tai nenuramina. Jis stengiasi iš lėto kvėpuoti pro nosį, kad rankos nepradėtų drebėti ir šautuvo vamzdis nesikraipytų į visas puses. Nematomas geležinis lankas vis stipriau spaudžia galvą virš ausų; nuo skausmo drumsčiasi mintys.

— Nicht schiessen, — vėl sušvokščia artesnis kareivis.

Nilsas žodžių nesupranta, bet kalba skamba panašiai kaip Hitlerio per radiją. Vadinasi, jie yra vokiečiai iš didžiojo karo. Kaip jie čia atsidūrė?

Laivu, pamano. Jie tikriausiai perplaukė Baltijos jūrą laivu.

— Jums reikia... eiti su manim.

Nilsas kalba pamažu, kad kareiviai suprastų. Jis turi komanduoti, juk laiko rankose šautuvą.

Makteli galva kareivių pusėn.

— Ar suprantat, ką sakau?

Jam gera kalbėti, net jei jie ir nesupranta. Tai mažina baimę ir padeda įveikti sąstingį galvoje. Nilsas galėtų nuvesti juos į Stenviką, galėtų tapti didvyriu. Ką kiti kaime mano, jis į širdį neima, bet motina didžiuotųsi.

Artesnysis kareivis taip pat linkteli ir iš lėto nuleidžia rankas.

— Wir wollen nach England fahren. Wir wollen iri die Freiheit.

Nilsas pasižiūri į jį. Vienintelis jam suprantamas žodis yra „England“, kuris skamba lyg švediškai, bet jis neabejoja, kad kareiviai nėra anglai. Jis beveik įsitikinęs, kad jie vokiečiai. Antrasis kareivis nuleidžia ranką prie uniformos kišenių.

— Ne! — Nilso širdis ima daužytis, jis prasižioja.

Kareivis įkiša ranką kišenėn. Jo ranka juda per greitai, Nilso žvilgsnis nespėja jos sekti. Jis turi ką nors daryti ir paliepia:

— Rankas aukš...

Trenksmas nukerta žodžio galą. Šautuvas kresteli.

Iš žiočių veržiasi parako dūmai, akimirką jie paslepia priešais stovinčius vyrus.

Nilsas neketino šauti, jis tik stipriau suspaudė šratinį šautuvą norėdamas juo parodyti, parodyti į viršų. Bet šautuvas iššauna, ir pliūptelėjęs švino lietus lyg vėzdas parverčia artesnįjį kareivį ant žemės.

Nilsas pro parako dūmus jį mato kaip šešėlį, šešėlį, kuris parkritęs krūpteli ir lieka gulėti žolėje.

Dūmai išsisklaido, visi garsai nutyla, bet kareivis tebeguli ant šono perplėštu uniforminiu švarku. Valandėlę jo kūnas atrodo nesužeistas, paskui pro audinio skyles ima sruventi kraujas, plisdamas tamsiomis dėmėmis. Kareivis užsimerkia ir atrodo mirštąs.

— Po velnių... — sušnabžda Nilsas sau panosėje.

Kas padaryta — padaryta. Jis nušovė, ir net ne tą kareivį. Ranką kišenėn kišo ne artesnysis kareivis, tačiau jis guli kraujuodamas ant žemės.

Nilsas nušovė žmogų lyg kiškį; nušovė jis, ne kas kitas.

Kareivis ant žemės pamažėle sumirksi, jo rankos trūkteli, jis stengiasi pakelti galvą, bet nesėkmingai.

Jis iškvepia orą šnopščiodamas, užsikosi, iškvepia, bet daugiau oro nebeįtraukia. Kraujas užlieja uniformą. Kareivio žvilgsnis klaidžioja ir galiausiai sustingsta nukreiptas į dangų.

Už jo stovi antras kareivis, — tas, kuris rausėsi kišenėje, — kietai sučiaupta burna ir tuščiomis akimis. Jis stovi nekrutėdamas, bet kairės rankos nykščiu ir smiliumi kažką laiko. Daiktą, kurį išsitraukė iš kišenės prieš driokstelint šūviui.

Ne ginklą, kažką daug mažesnį. Panašų į raudonai juodą akmenuką, kuris blizga ir švyti, nors kalkynėje nešviečia saulė.

Nilsas laiko šautuvą, kareivis — savo akmenuką. Nė vienas nenuleidžia akių nuo kito.

Nilsas iššovė, jis nužudė. Praėjus pirmai panikai, jį užplūsta šalta ramybė. Dabar jis padėties šeimininkas.

Nilsas iškvepia, žengia žingsnį prie kareivio ir kinkteli galva į akmenuką.

— Duok šen, — ramiai paliepia. 10

Jerlofas neatsakė į Julijos klausimą apie Nilsą Kantą. Jis tik parodė ranka jai per petį į tamsą už lango.

— Kantų šeima gyveno čia apačioj. Dideliame geltoname name. Apsigyveno daug anksčiau, nei mes pasistatėm šią trobą.

— Prisimenu, kai buvau maža, ten gyveno kažkokia sena teta.

— Tai buvo Nilso motina Vera. Ji mirė aštunto dešimtmečio pradžioj. Iki tol daug metų gyveno viena. Buvo turtinga... Jos giminei priklausė lentpjūvė Smolande, o ji pati turėjo daug žemės pakrantėje, bet man niekad neatrodė, kad pinigai būtų teikę jai džiaugsmo. Jos giminaičiai turbūt vis dar nesusitaria dėl palikimo, juk namas ten apačioj tebekiūžta. O gal niekas nesiryžta jame gyventi.

— Vera Kant... Aš ją tik neaiškiai prisimenu. Tikriausiai žmonės nelabai ją mėgo?

— Ne, ji buvo per daug kandi ir kerštinga. Jeigu ją nuskriaudė tavo senelis, ji nekentė tavo motinos, tavęs ir net tavo šuns visą likusį gyvenimą. Buvo paniurusi ir išdidi. Mirus vyrui, greitai susigrąžino mergautinę pavardę.

— Ir niekad neužsukdavo į kaimą?

— Ne, Vera buvo vienišė. Daugiausia sėdėdavo savo name ilgėdamasi sūnaus.

— Tai ką jis padarė? — dar kartą paklausė Julija.

— Daug ką... Vaikystėje buvo įtartas, kad jūroje paskandino savo jaunesnį brolį. Kai tai atsitiko, pakrantėje jie veikiausiai buvo dviese, ir Nilsas vėliau tvirtino įvykus nelaimę... taigi tiesos turbūt niekad nesužinosim.

— Ar jūs buvot draugai?

— Ne, ne. Jis buvo keleriais metais jaunesnis, o aš juk gana greit išplaukiau jūron. Tad vargu ar pažinojau mažą.

— Ir suaugusio ne?

Jerlofas kone šyptelėjo, bet kalbant apie Nilsą Kantą nebuvo ko šypsotis.

— Suaugusio tikrai ne. Kaip sakiau, jis išvyko iš kaimo. — Jis parodė į siaurą knygų spintą kambario kampe. — Ten yra knyga apie Nilsą Kantą. Šiaip ar taip, joje iš dalies rašoma apie jį. Trečioj lentynoj nuo viršaus, siaura geltona nugarėle.

Julija atsistojusi nuėjo prie knygų. Apžiūrėjusi ištraukė knygą iš trečios lentynos. Perskaičiusi pavadinimą „Elando nusikaltimai“, klausiamai pažvelgė į Jerlofą.

— Šita, — pasakė Jerlofas. — Prieš keletą metų ją parašė Bengto Niubergo kolega iš „Olands-Posten“. Perskaityk ir viską sužinosi.

— Gerai. — Ji dirstelėjo į laikrodį. — Tik ne šįvakar.

— Taip. Reikia gultis.

— Aš mielai atsigulčiau savo sename kambaryje. Jei tau bus gerai.

Jerlofui buvo gerai. Jis išsirinko miegamąjį šalia, tą, kuriame daug metų miegojo su Ela. Jų sena dvivietė lova buvo išmesta, bet toj pačioj vietoj stovėjo naujos. Kol Jerlofas suvaikščiojo į tualetą, Julija jam paklojo vieną jų. Lovos klojimas buvo mankšta, kurios atlikti jis nebeįstengė.

Kai Julija, paklojusi lovą, nuėjo į savo kambarį, Jerlofas nusirengė iki apatinių ir atsigulė. Čiužinys buvo kietesnis nei tas, prie kurio priprato senelių namuose.

Valandėlę gulėjo mąstydamas tyloje, bet čia, troboje, nesijautė labiau namie nei savo kambary Marnese. Jis žengė didelį žingsnį pripažindamas, kad yra per senas vienas tvarkytis Stenvike, ir sutikdamas išsikelti į senelių namus, bet galbūt jo sprendimas buvo teisingas. Jam nebereikia mazgoti indų ir pačiam virtis kavos.