Johan Theorin - Prieblanda

Julija pastatė nuotrauką ten, kur šiai derėjo stovėti. Ji žiūrėjo į dingusio sūnaus nuotrauką ilgėdamasi raudonojo vyno: kelios taurės ją sušildytų, padėtų užsimiršti ir lengviau pakelti apsilankymą troboje. Bet ji neketino išsiduoti Jerlofui, kad geria.

Jerlofas, regis, nepastebėjo, kaip ji jaučiasi, jis pamažėle apvaikščiojo kiekvieną kambarį, lyg čia būtų tikrieji jo namai. O juk iš dalies taip ir buvo. Kiek Julija prisiminė, išėjęs į pensiją, jis čia gyvendavo kiekvieną vasarą ir visus savaitgalius, iš pradžių su Ela, vėliau vienas. Jis stovėdavo prie vartelių mojuodamas vaikams, grįžtantiems į žemyną po kelių savaičių vasaros atostogų.

Dabar ne vasara, ir netrukus turėsiu išvažiuoti, prie durų pamanė Julija su automobilio rakteliais rankoje, bet garsiai Jerlofui pasakė:

— Mudvi su Lena čia miegodavom dviaukštėj lovoj... Aš gulėdavau viršuje.

Jerlofas linktelėjo.

— Žinoma, per atostogas, kai visi susirinkdavo, troboje būdavo ankšta, bet, kaip prisimenu, niekas nesiskųsdavo.

— Ne. Prisimenu tik, kaip būdavo smagu vasaroti su visais pusbroliais ir pusseserėmis... Saulė, prisimenu, šviesdavo nuolatos, — pasakė Julija ir pasižiūrėjo į laikrodį. — Bet dabar mums reikėtų gultis...

— Jau? — Jerlofas pataisė jūrlapį ant sienos. — Ar daugiau klausimų neturi?

— Klausimų? — nustebo Julija.

— Taip... — Didžiajame kambaryje Jerlofas iš lėto nuėmė nuo fotelio ir sulankstė apsauginį užtiesalą. — Klausk nesivaržydama.

Jis pamažėle atsisėdo, ir kaip tik tuomet tamsioje priemenėje suskambo į Julijos striukę įkištas mobilusis telefonas.

Pypsėjimas neįprastai perskrodė tylą, ir ji greitai nuėjo atsiliepti.

— Alio, čia Julija.

— Labas. Kaip sekasi? — sučiauško Lena — tikriausiai ji vienintelė žinojo Julijos mobiliuko numerį. — Ar jau nuvažiavai?

— Taip... nuvažiavau.

Ką Julija galėjo atsakyti? Susidūrusi tamsiame lange su neramiu savo žvilgsniu, ji nenorėjo pasakoti, kas atsitiko, — nei apie Jenso sandalą, nei apie mirtį akmenų kirtykloje. — Pavyko gerai, — pagaliau pridūrė.

— Ar susitikai su Jerlofu?

— Taip... mes dabar troboj.

— Stenviko troboj? Tikriausiai nesiruošiat ten miegoti?

— Ruošiamės. Įsijungėm vandenį ir elektrą.

— Tėtei negalima sušalti.

— Nesušals, — užtikrino Julija ir susigėdo, o paskui susigėdo, kad prieš tai susigėdo. — Mes tik sėdim čia ir šnekučiuojamės... Ko norėjai?

— Na... aš dėl automobilio. Skambino Marika, ateinantį savaitgalį ji galbūt važiuos į kažkokius teatro kursus Dalslande, tad jai reikėtų automobilio. Aš pasakiau, kad galės pasiimti... Tu tikriausiai neužsibūsi Elande?

— Šiek tiek pabūsiu.

Marika buvo Lenos vyro Rikardo duktė iš pirmos santuokos. Julija manė Mariką ir Leną gana prastai sutariant, bet, matyt, dabar jų santykiai pasitaisė, jeigu jai leidžiama skolintis Julijos automobilį.

— Ar ilgai?

— Sunku pasakyti... Keletą dienų.

— Bet kiek iš tikrųjų... Tris dienas? Vadinasi, parvažiuosi pas mus sekmadienį?

— Pirmadienį, — greitai atsakė Julija.

Kad ir kokią savaitės dieną būtų pasiūliusi Lena, ji vis tiek būtų pridėjusi vieną dieną.

— Atvažiuok anksti, — paprašė Lena.

— Mėginsiu. Lena...

— Puiku. Perduok linkėjimų tėtei, sudie.

— Lena... Ar tu įkišai į stalčių Jenso nuotrauką, stovėjusią ant komodos? — greitai paklausė Julija.

Bet Lena jau buvo padėjusi ragelį.

Julija atsidususi išjungė telefoną.

— Kas skambino? — pasidomėjo Jerlofas iš savo fotelio.

— Tavo kita duktė. Liepė perduoti tau linkėjimų.

— Mat kaip. Ar ji nori, kad važiuotum namo?

— Taip. Nori mane prižiūrėti.

Julija atsisėdo bendrajame kambaryje, priešingame kampe nei Jerlofo fotelis. Jos šeivamedžių arbata su medum stovėjo ant stalo. Arbata kone visai atšalo, vis dėlto Julija ją išgėrė.

— Ar ji nerimauja dėl tavęs? — paklausė Jerlofas.

— Mažumėlę.

Šiaip ar taip, nerimauja dėl savo automobilio, pamanė Julija.

— Čia saugiau nei Geteborge, — nuramino Jerlofas ir nusišypsojo.

Bet paskui jis, regis, prisiminė, kas įvyko akmenų kirtykloje, ir šypsena dingo. Jis nudelbė akis į grindis ir nutilo. Julija irgi nekalbėjo.

Oras troboje palengva šilo. Už langų leidosi naktis, artėjo devinta valanda. Julija svarstė, ar troboje esama patalynės. Tikriausiai turėtų būti.

— Aš nebijau mirti, — staiga pasakė Jerlofas. — Jaunystėje daug metų plaukiojau jūroje baimindamasis seklumų, minų ir audrų, bet dabar esu per senas... Ir didelė dalis baimės išgaravo, kai Ela atsidūrė ligoninėj. Tą rudenį, kai ji apako ir pamažėle mus paliko.

Julija tylėdama linktelėjo. Ji nenorėjo galvoti ir apie motinos mirtį.

Tą rugsėjo dieną Jensas galėjo išeiti iš namų į miglą dėl dviejų priežasčių. Viena jų — kad Jerlofo nebuvo namie, antroji — kad Jenso močiutė po pietų atsigulė ir užmigo. Tą vasarą į jos kūną įsėlino chroniškas nuovargis ir tarsi puste nupūtė įprastą žvitrumą. Šis nuovargis atrodė visiškai nesuprantamas, kol po metų gydytojai nustatė diabetą.

Jensas dingo, ir jo močiutė Ela po šio įvykio pagyveno tik keletą metų. Ji užgeso nukamuota sielvarto ir sąžinės priekaištų dėl to, kad užmigo tą dieną.

— Senstant mirtis darosi panašoka į draugą, — vėl prašneko Jerlofas. — Bent jau į pažįstamą. Aš noriu, kad tu šitai žinotum ir nemanytum, jog aš neištversiu šitos kebeknės... su Ernsto mirtim.

— Puiku.

Bet iš tikrųjų susimąstyti, kaip jaučiasi Jerlofas, tą dieną ji nerado laiko.

— Gyvenimas eina toliau, — tarė Jerlofas ir išgėrė arbatą.

— Vienaip ar kitaip.

Stojo tyla.

— Ar nori, kad aš ko nors paklausčiau? — kreipėsi Julija po valandėlės.

— Žinoma. Klausk.

— Apie ką?

— Na... Gal nori sužinoti, kaip vadinosi apvali skulptūra, kažkieno nustumta į akmenų kirtyklą? — Jerlofas pasižiūrėjo į Juliją. — Tas griozdiškas akmuo... Galbūt Borgholmo policininkai juo domėjosi? Arba Lenartas Henriksonas?

— Ne, — atsakė Julija. Ji susimąstė. — Man net neatrodo, kad jie pamatė jį, jie žiūrėjo toliau, į bažnyčios bokšto skulptūrą ir... — Ji nutilo. — Ir aš nepagalvojau apie tą akmenį. Kuo jis ypatingas?

— Gali tik spėlioti. Bet, matyt, labiausiai glumina jo vardas.

— Tad kaip jis vadinosi?

Jerlofas sunkiai atsikvėpė ir atlošė galvą į fotelį. Iškvėpė atsidūsėdamas.

— Ernstui ji ne visai patiko... Jam atrodė, kad skulptūra susproginėjusi ir nepavykusi. Taigi jis pakrikštijo ją „Kanto akmeniu“. Pagal Nilsą Kantą.

Vėl stojo tyla. Jerlofas pažvelgė į Juliją laukdamas reakcijos, bet ji nesuprato kodėl.

— Nilsas Kantas, — tepasakė ji. — Štai kaip.

— Ar iki šiol nesi girdėjusi šito vardo? Gal tau augant kas nors jį minėjo?

— Kiek prisimenu, ne. Bet Kanto pavardė man girdėta.

Tėvas linktelėjo.

— Kantų šeima gyveno čia, Stenvike, — paaiškino jis po kurio laiko. — Nilsas buvo sūnus, nususėlė avis... bet kai tu po karo gimei, jo čia jau nebebuvo.

— Štai kaip.

— Jis iškeliavo.

— O ką Nilsas Kantas padarė? Ar ką nors nužudė?

Elandas, 1945 m. gegužė

Nilsas Kantas stovi su šautuvu, atkištu į du svetimšalius kareivius, pirštą padėjęs ant gaiduko. Kalkynėje nutilo vėjas, paukščių čirškėjimas ir visi kiti garsai. Kraštovaizdis pasidarė neryškus; Nilsas mato tik kareivius ir į juos visą laiką nukreipto dvivamzdžio šautuvo žiotis.