Johan Theorin - Prieblanda

Lankstas nebuvo ilgas: netrukus išniro pietinis kelias su lipnia juosta užklijuota lentele KEMPINGAS, rodančia, kad šiuo metu kempingas uždarytas. Juostą užklijavo Juhnas Hagmanas, nors rizika, kad spalio mėnesį kas nors čia atvažiuos su palapine ar namuku ant ratų, buvo maža.

Iš kairės išdygo uždarytas kioskas, paskui mažojo golfo laukas, kur žaliu treninginiu kombinezonu vilkintis vyras šlavė takus, suspaudęs šluotą silpnomis rankomis. Pravažiuojantį automobilį jis nulydėjo droviu žvilgsniu. Tai buvo Andersas Hagmanas, vienintelis Juhno sūnus, viengungis ir mažakalbis; Jerlofas veik niekad nebuvo jo matęs apsirengusio kitaip nei šituo nunešiotu kombinezonu, — galbūt jų turėjo keletą.

Pasirodė kelias į kempingą.

— Štai, — pasakė Jerlofas. — Namas ten toliau.

Jis parodė namuką prie kelio į kempingą — žemą pastatą siaurais langeliais, panašų į sarginę. Prieš duris stovėjo aprūdijęs senas žalias „VW Pasatas“, vadinasi, Juhnas namie.

Boelė sustabdė automobilį. Jerlofas atidarė dureles ir pasiremdamas lazda išlipo, kone tą pačią akimirką prasivėrė namuko durys. Ant medinių laiptelių vienomis vilnonėmis kojinėmis išėjo žemaūgis vyras, vilkintis tamsiai mėlyną darbinį kombinezoną, žilus plaukus susišukavęs į viršų ir ant pakaušio susirišęs į uodegėlę. Tai buvo Juhnas Hagmanas, visad skubantis pažiūrėti, kas apsilankė.

Juhnas ir Andersas Hagmanai vasarą vadovaudavo kempingui. Andersas žiemą daugiausia gyvendavo Borgholme.

Juhnas Stenvike pasilikdavo kiaurus metus ir, Andersui išvykus, vienas rūpindavosi kasdiene kempingo priežiūra. Senam žmogui tai buvo varginantis darbas — Jerlofas būtų jam padėjęs, jei pats nebūtų buvęs dar senesnis.

Jerlofas linktelėjo Juhnui, šis taip pat linktelėjo kišdamas kojas į lauke stovinčius guminius batus.

— Na? — kreipėsi Juhnas, priėjus Jerlofui. — Nesitikėjau.

— Taigi. Įvyko nelaimė.

— Kur?

— Akmenų kirtykloj.

— Ernstui? — tyliai paklausė Juhnas.

Jerlofas linktelėjo.

— Ar jis sužeistas?

— Taip. Sunkiai. Labai sunkiai.

Juhnas jį pažinojo veik penkiasdešimt metų, jie palaikė ryšį po jūroje kartu praleistų metų. Kokia sunki padėtis, jis, regis, suprato vien iš Jerlofo žvilgsnio.

— Ar ten yra žmonių?

— Šiuo metu turėtų būti. Mano duktė žadėjo paskambinti. Dabar ji ten. Vakar atvažiavo iš Geteborgo.

— Štai kaip. — Juhnas žengė į namuką, o kai vėl pasirodė, nešėsi striukę ir raktų ryšelį. — Galim sėsti į mano automobilį. Tik nueisiu pasakyti, kad išvažiuojam.

Jerlofas linktelėjo, pasiūlymas buvo geras. Boelė tikriausiai norėjo grįžti, o likęs tik su Juhnu galėjo daugiau pasišnekėti.

Juhnas nuėjo prie Anderso, sustojo priešais ir, ranka parodęs į golfo taką, tyliai kažką pasakė. Andersas papurtė galvą. Juhnas parodė į Jerlofą, ir šis išgirdo Juhną pakeliant balsą. Jerlofas žinojo, kad tėvo ir sūnaus Hagmanų santykiai įtempti — jie per daug priklausomi nuo vienas kito.

Pagaliau Andersas linktelėjo, tada Juhnas papurtė galvą ir atsuko jam nugarą. Ginčas baigėsi.

Kai Juhnas atidarė savo automobilio dureles, Jerlofas pamažu nuėjo padėkoti Boelei už pavėžėjimą.

— Vadinasi, Ernstas miręs, — atsisėdęs prie vairo tarė Juhnas.

— Taip tvirtino Julija, — pasakė šalia įsitaisęs Jerlofas, žiūrėdamas į krantą ir žemiau kelio spindintį vandenį.

— Ant jo užvirto akmuo.

— Didelis akmuo. Taip sakė Julija.

Daugiau nei šešiasdešimt metų kirtykloje nebuvo įvykę nė vienos didelės nelaimės, dingtelėjo Jerlofui, bet dabar, ją uždarius, ant Ernsto užvirto akmuo.

— Aš pasiėmiau atsarginį raktą, — pasakė Juhnas. — Jei jie išvežė Ernstą.

— Ar jis tau buvo davęs raktą? — paklausė Jerlofas, nes juo Ernstas tiek nepasitikėjo.

— Ernstas žinojo, kad aš be reikalo nekaišiosiu nosies.

— Vis dėlto dabar galbūt reikėtų ten apsidairyti. Gerai nežinau, ko iš tikrųjų turėtume name ieškoti. Bet, matyt, ieškoti reikia.

— Taip, — sutiko Juhnas. — Dabar kitas reikalas.

Jerlofas daugiau nieko nepasakė, tik pasižiūrėjo pro priekinį automobilio langą, nes jie susitiko pakrantės keliu važiuojančią greitąją pagalbą. Iki tol greitosios Stenvike jis nebuvo matęs.

Ji važiavo nuo akmenų kirtyklos neskubėdama, užgesintais mėlynais švyturėliais ant stogo. Tai nebuvo geras ženklas, bet lauktas. Juhnas pristabdė automobilį, ir greitoji, pravažiavusi pro šalį, įsuko į šiaurinį kaimo kelią.

— Vasarą jam sekėsi pardavinėti meno dirbinius, — pasakė Juhnas patylėjęs. — Mes juokavome, kad Ernstas turėjo daugiau pirkėjų, nei aš ištraukiau žuvų savo tinklu.

Jerlofas tik linktelėjo, daugiau žodžių šiuo metu jis nerado. Ernsto mirtis prislėgė jo pečius lyg sunki našta.

Juhnas įsuko į siaurą kelią, vedantį prie plynaukštės virš kirtyklos, ir Jerlofas pastebėjo molyje automobilių vėžes. Taip, ten stovėjo Ernsto ir Julijos, o už jų du policijos automobiliai ir dar vienas privatus — blizgantis mėlynas „Volvas“. Šalia pastarojo stypsojo pusamžis vyras su snapėta kepure ir fotoaparatu ant pilvo.

— Bengtas Niubergas vėl nusipirko naują automobilį, — pasakė Jerlofas.

— Laikraščių redaktoriams tikriausiai gerai mokama.

— Nejau? — nusistebėjo Jerlofas. Juhnas sustabdė automobilį prie lentelės AKMENS DIRBINIAI — SVEIKI ATVYKĘ ir išjungė variklį. Stojo tyla.

Vargais negalais Jerlofas išsikepurnėjo iš automobilio: kaip visad, sąnariai buvo sustingę ir priešinosi neįprastiems judesiams. Jis įrėmė lazdą, ištiesė nugarą ir linktelėjo šiaurės Elande leidžiamo „Olands-Posten“ vietiniam redaktoriui, kuris iš lėto atkulniavo prie jų uždėjęs ranką ant fotoaparato.

— Greitoji jį išvežė, — pranešė Niubergas.

— Mes žinom, — pasakė Jerlofas.

— Ir aš nespėjau jo pamatyti. Padariau keletą policijos ir įvykio vietos nuotraukų, bet nemanau, kad galėsim jas išspausdinti. Žinoma, nuspręs borgholmiečiai.

Jo žodžiai nuskambėjo, lyg būtų kalbėjęs apie griovy atsidūrusį automobilį ar išmuštą lango stiklą. Bengtas visad buvo bejausmis, pamanė Jerlofas.

— Geriausia būtų jų nespausdinti, — pasakė.

— Ar žinot, kas jį rado? — paklausė Niubergas ir nuspaudė fotoaparato mygtuką. Ėmė bimbti persukama juostelė.

— Ne, — atsakė Jerlofas.

Jis iš lėto ėmė eiti prie kirtyklos krašto. Kur Julija?

— Dabar, Bengtai, važiuok namo rašyti savo straipsnio, — už Jerlofo pasigirdo Juhno balsas.

— Be abejo. Rytoj apie šį įvykį pasiskaitysit daugiau.

Nuėjęs prie savo naujo automobilio, Bengtas Niubergas įsėdo ir nuvažiavo.

Jerlofas pro namą ir dirbtuvę palengva nukūbrino akmenų kirtyklos link. Likus keliems metrams iki uolos krašto, pasirodė į viršų besikeberiojantis uniformuotas policininkas. Užkėlęs koją, jis užsikorė ant uolos krašto ir pasilenkė padėti dar vienam policininkui, jaunesniam kolegai. Atsipūtęs pažvelgė į Jerlofą, bet šis nepažino nė vieno. Jie tikriausiai iš Borgholmo arba žemyno.

— Ar jūs giminės? — paklausė vyresnis policininkas.

— Seni draugai, — atsakė Jerlofas. — Jo giminės gyvena Smolande.

Policininkas linktelėjo.

— Čia beveik nėra į ką žiūrėti.

— Ar tai nelaimingas atsitikimas?

— Nelaimė darbo metu, — atsakė policininkas.

— Jis turėjo patraukti skulptūrą prie krašto, — paaiškino jaunesnis policininkas, rodydamas į uolos kraštą, kur žvyre dūbsojo duobutė. — Todėl atsistojo čia ir apkabino akmenį. O paskui...