Johan Theorin - Prieblanda

Jensą Jerlofą Davidsoną.

O paskui atėjo toji diena.

Buvo ruduo, bet Julija, perpus sulėtintu tempu studijuojanti slaugą, galėjo pagyventi su Jensu Stenvike ilgiau nei paprastai. Jenso tėtė Mikaelis liko žemyne. Ir Julija, atidavusi sūnų Elos ir Jerlofo globon, neseniai nutiestu tiltu po pietų išvažiavo į Kalmarą. O po kavos Jerlofas nedvejodamas ir nenujausdamas nieko blogo, palikęs Jensą su savo pačia, nuėjo prie jūros išraizgyti keleto tinklų — juos kitą rytą ketino spęsti.

Prie žvejybos pašiūrės jis išvydo nuo Kalmarsundo užeinančią miglą — tirščiausią miglą iš matytų plaukiojant jūra. Kai ši pasiekė krantą, jis pajuto, lyg ant odos būtų nusileidusi šalta uždanga, ir ėmė drebėti, tarsi per pagelą stovėtų ant laivo denio. Po kelių minučių visas jį supantis pasaulis jau skendėjo baltuose debesyse, per kuriuos nieko nesimatė.

Tuomet jam reikėjo pareiti namo pas Elą ir Jensą. Jis ir ketino taip padaryti, tačiau pasiliko prie pašiūrės ir dar apie valandą tvarkė tinklus.

Štai kaip buvo. Bet kadangi jis pasiliko prie pašiūrės ir turėjo gerą klausą, žinojo vieną dalyką, kurio teisingumu nepavyko daugiau nieko įtikinti, nebent Juliją, — Jensas tą dieną nenulipo prie jūros. Jerlofas būtų išgirdęs. Migla garsus slopino, bet mažumėlę. Jensas nenuskendo, kaip manė policija, ir jo kūno neįtraukė Kalmarsundo dugnas.

Jensas nuėjo kitur.

Palinkęs prie stalo, Jerlofas užrašė vienintelį sakinį:

KALKYNĖ PANAŠI Į JŪRĄ.

Taip. Bet kas galėjo ten nutikti be niekur nieko.

Jis padėjo tušinuką ant rašomojo stalo, užvertė užrašų knygutę ir, traukdamas stalčių, vėl pamatė į šilkinį popierių įvyniotą sandalą, o šalia jo — kiek anksčiau šiemet išleistą brošiūrą.

Tai buvo šešiasdešimties puslapių suvenyrinė knygelė „Malmo važta, 40 metų“. Po pavadinimu buvo laivo nuotrauka.

Brošiūrą Jerlofui paskolino Ernstas, apsilankęs prieš dvi savaites.

— Čia gali kai ką rasti, — pasakė jis. — Žvilgtelk į aštuonioliktą puslapį.

Dabar Jerlofas paėmė brošiūrą ir atsivertęs susirado šį puslapį. Pačioje apačioje po tekstu buvo nespalvota nuotraukėlė, kurią jis iki tol daug kartų žiūrinėjo.

Nuotraukėlė buvo sena. Joje buvo mažo uosto pirsas, o ant šio gulėjo rietuvėmis sukrautos ilgos lentos. Įkypai už medienos krūvos matėsi juodas nedidelio burlaivio, panašaus į tą, kurį turėjo Jerlofas, laivagalis, o šalia krūvos — grupė išsirikiavusių vyrų tamsiais darbo drabužiais ir jūreiviškomis kepurėmis. Prieš juos stovėjo du išsižergę vyrai, vienas draugiškai uždėjęs kitam ant peties ranką.

Jerlofas spoksojo į vyrus, šie spoksojo į jį.

Į duris kažkas pasibeldė.

— Jerlofai, vakarinė kava, — pasigirdo Boelės balsas.

— Ateinu, — atsiliepė Jerlofas ir, atstūmęs kėdę nuo rašomojo stalo, vargais negalais pakilo.

Bet jam buvo sunku atitraukti akis nuo vyrų suvenyrinės knygelės nuotraukoje.

Nė vienas vyrų nesišypsojo, ir Jerlofas jiems nenusišypsojo, nes po paskutinio pokalbio su Ernstu veik neabejojo, kad vienas iš senoje nuotraukoje stovinčių vyrų nužudė jo vaikaitį Jensą, o kūną paslėpė visiems laikams.

Jis tik nežinojo, kuris iš jų tai padarė.

Tyliai atsidusęs užvertė knygelę ir vėl įkišo į rašomojo stalo stalčių. Tada užsirėmė ant lazdos ir nukrapeno gerti kavos. 7

Apyaušriu Elande akinamai nušvinta tiesus horizontas, bet Julija šį spalio rytą pramiegojo visą saulėtekį.

Ant visų trijų Jerlofo pašiūrės langų buvo nuleistos ritminės užuolaidos, kažkada tamsiai raudonos, bet pamažu saulės išblukintos iki šviesiai rausvos spalvos. Prieš pat pusę devynių iššoko arčiausiai Julijos lovos nuleistos užuolaidėlės strektė, ir užuolaidėlė greitai susisuko pati taip trakštelėdama, kad tyloje tarytum sugriaudėjo.

Julija atsimerkė. Ją pažadino ne tarškesys, bet pro rytų pusėn išeinantį langą staiga įspindusi saulė. Sumirksėjusi ji pakėlė galvą nuo šiltos pagalvės. Išvydusi vėjo lankstomą rudeniškai geltoną žolę, prisiminė, kur esanti. Stiprus vėjas ir šviesus oras.

Stenvikas, pamanė.

Vėl sumirksėjusi pamėgino nenuleisti galvos, bet netrukus vėl nugrimzdo į pagalvėje išgulėtą duobę. Visą gyvenimą rytais ji būdavo suglebusi; dvidešimt metų ją dažnai labai viliodavo miego užmarštis. Po tos dienos prasidėjus depresijoms, ji pramiegojo kur kas daugiau savo suaugusios moters gyvenimo, nei būtina. Bet atsikelti rytais be jokios dingsties būdavo sunku.

Atsikelti Stenvike buvo dar sunkiau, nes čia negalėjo nusverdėti į apšildomą vonios kambarį. Už žvejybos pašiūrės tebuvo akmenuotas krantas ir ledinis vanduo.

Julija neaiškiai prisiminė naktį prašniokštusią liūtį, bet dabar girdėjosi tik žemiau pašiūrės besiritančių bangų pliuškenimas. Ritmiškas ūžesys pakišo mintį greitai šokti iš lovos, nusimesti drabužius ir, nubėgus žemyn, pulti į jūrą, bet šis užsidegimas praėjo.

Dar keletą minučių pagulėjusiai išlipo iš lovos.

Lauke oras buvo šaltas, drėgnas ir vis dar vėjuotas, bet tas Stenvikas, kurį ji išvydo, kai, apsivilkusi kelnėmis ir megztiniu, pagaliau pravėrė pašiūrės duris, nebeatrodė toks vaiduokliškas kaip iš vakaro.

Nakties liūtis, regis, nuplovė visą pilkumą; dabar vėl švietė saulė, akmenuota Elando pakrantė buvo švari, ori ir graži. Įlanka, davusi vardą kaimui, nebuvo gili, labiau priminė iš abiejų pašiūrės pusių išsigaubusį apskritoką užutekį, išpjautą iš žvilgančio sąsiaurio vandens. Už poros šimtų metrų nuo kranto ištiesusios sparnus virš bangų skraidė žuvėdros, klykaudamos viena kitai per vėją ar šaižiai kvatodamos.

Saulės šviesoje glūdėjo liūdesys, kad ne viskas taip gražu, kaip atrodo, bet Julija mėgino jį nuslopinti. Šį rytą norėjos tik gerai jaustis, negalvoti apie kaulų gabaliukus ir mintyse nesikalbėti su Jensu.

Ji išgirdo džiugų šuns kiauksėjimą. Atsigręžusi į pakrantės kelią, išvydo žilą moterį raudona striuke, išėjusią pasivaikščioti pietų kryptimi su rusvu šuniuku, kuris be pavadėlio lakstė uostinėdamas kelią. Nusigręžę nuo Julijos, jie pasuko į šoną ir sparčiais žingsniais įėjo į vieną iš namų kitoje kelio pusėje.

Stenvike, be Ernsto, esama ir kitų nuolatinių gyventojų, suprato Julija.

Palengva mieguistumas praėjo, Juliją užplūdo energija. Pasiėmusi plastikinį bidoną, ji sparčiai užlipo prie Jerlofo vasarnamio prisileisti geriamojo vandens iš čiaupo kieme. Apšviesta saulės troba, nors ir apžėlusi aukšta žole, atrodė tikrai svetinga, bet Jerlofas jai nebuvo davęs rakto, tad ji negalėjo įėjusi pasižiūrėti savo vaikystės dienų miegamojo.

Prisileidusi teliūskuojančio vandens, ji suprato, kad iš tikrųjų galėtų pasilikt Elande ilgiau nei vieną dieną. Jei atsirastų kokio prasmingo darbo, — jei Jerlofas pažvalėjęs pasiūlytų jai ką nors padaryti ar surasti, — ji galėtų pabūti dar dvi ar tris dienas.

Paskui apsidairiusi tuščiame sode apsisprendė. Ne. Išvažiuos namo į Geteborgą šiandien, tik kiek vėliau.

Grįždama į pašiūrę tvirtai suėmusi vandens bidoną, stabtelėjo pasižiūrėti į geltoną namą už gudobelių gyvatvorės žemiau vasarnamio. Jis buvo apsuptas aukštų kerotų uosių ir iš tikrųjų už gyvatvorės vos šmėžavo, bet tai, kas matėsi, pasigėrėjimo nekėlė. Namas buvo ne tik tuščias, bet ir visiškai apleistas. Sienas aplipusios laukinės vynuogės jau šliaužė sutrūkinėjusiais langais.

Julija neaiškiai prisiminė čia gyvenus seną moterį, kuri niekad neišeidavo iš sodybos ir su kitais kaimiečiais nebendraudavo.