Johan Theorin - Prieblanda

Ji prisiminė senelės Saros prieblandoje pasakotą istoriją: kaip jos vyras su broliais vėjuotą vakarą nuėję prie jūros kylant audrai gelbėti nuo bangų savo žvejybos laivelių.

Jiems bestovint palei putojantį vandenį ir beplušant prie savo valčių, ir mėginant jas ištraukti į saugią vietą, staiga iš tamsos išniro kažkokia žmogysta, storu alyvuotu kombinezonu vilkintis vyras, ir ėmė vieną valtį tempti priešingon pusėn — į jūrą. Senelis jam riktelėjo, ir žmogysta darkyta švedų kalba suriko atgal, tolydžio kartodama vieną žodį: „Osel! Osel!“

Žvejai valties nepaleido, ir staiga žmogysta apsisukusi pasileido įgrumančias bangas. Ji pradingo audroje be pėdsako.

Julija nusišlapino ant tako už pašiūrės ir, skubiai grįžusi į šilumą, užsirakino duris. Dabar prisiminė, jog pašiūrėje nėra vandentiekio, tad jai teks užlipti į trobą atsinešti bidono.

Trys dienos po smarkios audros iš šiaurinio Elando kyšulio atėjo žinia: prieš tris dienas netoli Biodos sudužo ant seklumos užplaukęs laivas. Jis plaukė iš Estijos salos Saaremos 1 . Per audrą žuvo visa įgula, taigi ir jūrininkas, su kuriuo susitiko ir kalbėjosi Stenviko žvejai, tuo metu jau buvo miręs. Paskendęs.

Senelė linktelėjo prieblandoje sėdinčiai Julijai.

Pakrantės vaiduoklis.

Julija tikėjo šia istorija; geras pasakojimas, ir ji tikėjo visomis senomis prieblandoje išgirstomis istorijomis ir pasakomis. Kažkur pakrantėje tikriausiai tebesibasto paskendęs jūrininkas, vienas ir nerandantis sau vietos.

Šį vakarą Julija nebenorėjo dar sykį eiti į lauką. Ji neketino atsinešti vandens ir neišsivalė dantų.

Ant pašiūrės langų stovėjo storos raudonos stearino žvakės. Prikišusi žiebtuvėlį, vieną uždegė ir prieš atsiguldama valandėlę žibino.

Žvakė Jensui. Ji degė ir jo motinai.

Žvakės šviesoje ji pasiryžo: šį vakarą nė vienos vyno taurės ir jokių migdomųjų. Ji turi kautis su sielvartu. Nors šis persekiojo visur, ne tik Stenvike. Vos tik gatvėje susitikdavo kokį nors jaunuolį, Juliją persmelkdavo sielvartas.

Pastebėjusi ant lovos šalia Lenos seno mobilaus telefono gulinčią adresų knygelę, ji impulsyviai paėmė abu ir, atsivertusi reikiamą numerį, surinko.

Telefonas veikė. Nuskambėjo du signalai, paskui trečias, ketvirtas.

— Alio? — atsiliepė duslus vyriškas balsas.

Jau buvo pusė vienuoliktos ir paprastas šiokiadienio vakaras. Julija paskambino per vėlai, bet jai reikėjo pasikalbėti.

— Mikaelis?

— Taip.

— Čia Julija.

— Štai kaip... Labas, Julija.

Jo balse jautėsi greičiau nuovargis nei nuostaba. Ji mėgino įsivaizduoti, kaip Mikaelis dabar atrodo, bet vaizduotėje neiškilo jokio vaizdo.

— Aš esu Elande. Stenvike.

— Štai kaip... Aš pats Kopenhagoj, kaip visad. Miegojau.

— Žinau, kad vėlu. Tik norėjau pranešti, kad netikėtai atsirado naujas pėdsakas.

— Pėdsakas?

— Mūsų sūnaus, — paaiškino ji. — Jenso.

— Štai kaip, — pasakė jis patylėjęs.

— Taigi atvažiavau čia... Maniau, kad norėsi sužinoti. Pėdsakas tikriausiai ne itin svarbus, bet gal jis galėtų...

— Kaip tu jautiesi, Julija?

— Gerai... Paskambinsiu, jei dar kas atsitiktų.

— Paskambink. Regis, tebeturi mano numerį. Tik kitą kartą geriau paskambink anksčiau.

— Gerai.

— Tada sudie.

Mikaelis padėjo ragelį, ir telefonas nutilo.

Julija sėdėjo su mobiliuku rankoje. Štai kaip. Dabar išbandė, ar jis veikia, bet suprato paskambinusi ne tam žmogui.

Mikaelis seniai, dar prieš skyrybas, nuėjo toliau. Jis iš pat pradžių neabejojo, kad Jensas nulipo prie vandens ir nuskendo. Kartais dėl šito tikrumo ji jo neapkęsdavo, kartais tik isteriškai pavydėdavo.

Kai po kelių minučių užputusi žvakę ji atsigulė su kelnėmis ir megztiniu, prapliupo visą vakarą rinkęsis lietus.

Jis pasipylė akimirksniu, pašėlusiai barbendamas į skardinį pašiūrės stogą. Julija gulėjo tamsoje klausydamasi, kaip lauke nuo kriaušio čiurlena upeliukai. Ji žinojo, kad žvejybos pašiūrė, iki šiol atsispirdavusi smarkiausioms audroms, atsilaikys ir dabar, ir užsimerkusi užmigo.

Ji negirdėjo, kaip po pusvalandžio lietus liovėsi. Negirdėjo žingsnių tamsoje prie akmenų kirtyklos, ničnieko negirdėjo.

1 Saarema švediškai vadinama Osel (vert. past.).

Elandas, 1943 m. gegužė

Nilsui priklausė pakrantė, priklausė Stenvikas, o dabar jis yra visos kaimą juosiančios kalkynės savininkas. Kai motinai nereikalinga pagalba name ar sodyboje, jis žirglioja per kalkynę kiekvieną dieną. Geltonoje saulės šviesoje keliauja Elando stepe užsimetęs ant peties kuprinę, su šratiniu šautuvu rankose.

Kiškiai tupi sulindę į krūmus, kol pajunta pavojų, tada metasi per lauką kiek įkerta, tad reikia vikriai pakelti šautuvą prie peties. Nilsas medžioja visad pasirengęs.

Nuo to laiko, kai motina prieš keletą metų pasakė, kad pridaužęs Lasą Janą jis nebegalės dirbti akmenų kirtykloje, namai ir kalkynė tapo jo vieninteliu pasauliu. Nė vienas iš akmentašių nebenorėjo dirbti su juo. Nilsui dėl to galvos neskauda, jis vis tiek atsisakė grįžti prie akmenų, nepanoro ir atsiprašyti, jį erzina tik tai, kad motinai teko sumokėti Lasui Janui algą už tas savaites, kai krovikų bosas negalėjo eiti į kirtyklą, kol gijo lūžę pirštai.

Velnias. Juk dėl visko kaltas Lasas Janas!

Nilsui irgi liko muštynių atminas: du lūžę kairės rankos pirštai. Nepaisydamas skausmo, jis atsisakė eiti pas Marneso gydytoją, ir pirštai blogai sugijo, pasirietė ir sunkiai lankstosi. Nieko tokio, jis dešiniarankis ir vis tiek gali laikyti šautuvą.

Kaimo žmonės dabar Nilso vengia, bet ir šitai jam nė motais. Maja Niuman keletą kartų, jam einant į kalkynę, stovėjo ant kaimo kelio, bet tik pasižiūrėjo į jį, taip pat tylėdama kaip ir visi kiti. Majos didelės mėlynos akys, bet Nilsas apsieis ir be jos.

Motina Nilsui kaip draugą davė „Husqvarna“ dvivamzdį. Ir jis parneša jai visus nušautus kiškius, kad jos neapgaudinėtų per daug už mėsą užsiprašantys kaimo šykštuoliai.

Rytuose ties horizontu kyšo baltas Marneso bažnyčios bokštas, bet Nilsui kalkynėj nereikia orientyrų. Jis išmoko nepaklysti ilgų akmens tvorų, uolų, krūmų ir begalinių pievų labirinte.

Žiūrint įkypai, priešais matyti aukinė krūsnis: žema akmenų krūva, sukrauta prisiminti, kaip keletą šimtų metų prieš Nilso gimimą kažkoks pamišęs bernas užmušė kunigą ar vyskupą. Praeidami pro šalį, žmonės kartais vis dar padeda ant jos akmenukų. Nilsas to niekad nedaro, bet jam patogu atsisėdus ant krūsnies suvalgyti paviržį.

Ir dabar stabtelėjęs pajunta šiokį tokį alkį. Prieina prie aukinės krūsnies, nukelia kelis neaštrius akmenis ir atsisėda, šalimais pasiguldęs šratinį šautuvą ir užsidėjęs ant kelių kuprinę.

Praskleidęs kuprinę, randa į sviestinį popierių įvyniotus du sviestainius su sūriu ir du su dešra ir buteliuką sukaitusio pieno. Motina viską sukrovė; pats Nilsas, jos neatsiklausęs, įsikišo liemenėn plokščią varinę gertuvėlę, prisipylęs konjako, kurį ji laiko ant grindų prie pat kamaros sienos.

Pietų pertrauką jis pradeda atsikimšdamas gertuvėlę ir nurydamas didžiulį gurkšnį, nuo kurio gerkle pasklinda lygi šiluma, tada išsivynioja sviestainius. Valgo ir geria užsimerkęs, paskendęs mintyse.

Nilsas galvoja apie medžioklę. Šiandien nenušovė jokio kiškio, bet prieš akis dar visa popietė.

Paskui prisimena karą, apie kurį be perstojo tebekalbama per žinių laidas, vos įsijungi radiją.