Johan Theorin - Prieblanda

Švedijos vokiečiai neužpuolė, nors tūkstantis devyni šimtai keturiasdešimt pirmųjų vasarą trys jų eskadriniai minininkai per klaidą įplaukė į minų lauką už pietų Elando ir išlėkė į orą. Per šimtą vandeny atsidūrusių Hitlerio kareivių nuskendo arba žuvo užsidegus naftos telkiniams. O kitą vasarą, kai vokiečių bombonešis nežinia kodėl numetė aštuonias bombas į mišką žemiau Borgholmo pilies griuvėsių, daugybė elandiečių manė karą neabejotinai užėjus.

Sprogimai girdėjosi net Stenvike. Nilsas prabudo nuo duslaus dundėjimo ir, smarkiai daužantis širdžiai, įsistebeilijo pro tamsų langą; galėjo prisiekti, kad girdi iš salos skrendančio lėktuvo variklių ūžesį. Galbūt „Meseršmito“. Jis įtemptai klausėsi trokšdamas sulaukti daugiau sprogimų, bombų lietaus aplink Stenviką.

Bet vokiečiai neįsiveržė, o dabar Hitleriui vėlu ko nors imtis. Nilsas skaitė „Olands-Posten“ pranešimus apie didžiąją kapituliaciją Stalingrade per spiginantį šaltį aną žiemą. Hitleris, regis, pralaimi.

Nilsas išgirsta už nugaros žvengiant arklį.

Atsimerkęs pasuka galvą. Už nugaros matyti ir daugiau arklių. Keturi jauni rudširviai ir bėriai pasirodė netoli aukinės krūsnies ir dabar risnoja pro šalį kreiva vorele, nuleidę galvas ir keldami dulkių debesėlius.

Arkliai. Kalkynėje jie laksto pulkais, kur nori. Porą kartų, labiau dairydamasis kiškių, Nilsas su auliniais įmoklino į jų mėšlą, kūpsantį lyg rudos aukinės krūsnelės, kur beeitum.

Šis pulkelis, regis, risnoja užsibrėžęs tikslą, bet, Nilsui šaižiai sušvilpus ir kairę ranką įkišus kuprinėn, vedlys sulėtina žingsnį ir atsigręžia.

Visi arkliai sustoja vorele ir žiūri į Nilsą. Vienas pasilenkęs pauosto geltoną kalkynės žolę, bet neėda. Jie laukia didesnių skanumynų.

Nilsas tebelaiko ranką kuprinėje, šlamindamas tuščius sviestinius popierius, o dešinę ranką ramiai pasideda ant akmenų.

Arkliai dvejoja, uosto ir brūkši kanopomis. Nilsas vėl sušlamina popierius, ir bėras vedlys atsargiai žingteli prie Nilso. Kiti pamažu atseka jam iš paskos garuojančiomis prusnomis.

Iki krūsnies likus keliems metrams, vedlys vėl sustoja.

— Eikš prie abrakinės, — pakviečia Nilsas, nenatūraliai šypsodamas.

Kiškių šitaip neprisiviliotum, tik arklius.

Vedlys papurto didelę galvą ir prunkštelėjęs tyliai sužvengia.

Ir vėl žengia porą žingsnių į priekį, tada Nilsas greitai pakelia dešinę ranką ir sviedžia pirmą akmenį.

Kliudė! Bukas klintakmenis pataiko gyvuliui tiesiai į prusnas, ir šis atšoka lyg nutrenktas elektros. Persigandęs traukiasi atbulas, atsitrenkia į arklį, stovintį už nugaros, ir apimtas panikos apsigręžia. Nilsas greitai atsistoja, sviedžia antrą akmenį. Šis, plokštesnis ir aštresnis, nuskrieja oru tarsi pjūklas.

Pataiko vedliui į šoną. Bėris išgąstingai nusižvengia, ir dabar visi arkliai suvokia pavojų. Apsigręžę pasileidžia per kalkynę dideliais šuoliais, kanopomis bilsnodami į žemę. Netrukus pranyksta krūmuose.

Nilsas susijaudina, ir trečias akmuo nuskrieja per toli į kairę. Blogai. Jis vėl greitai pasilenkia, bet ketvirtas akmuo nukrinta per arti.

Vis dėlto Nilsas dar spėja pamatyti vedlio dešiniam šone žvilgant pailgą raudoną ruožą. Žaizda gili, greičiausiai keletą dienų neužgis. Prieš eidamas namo, Nilsas pabandys susirasti arkliui įpjovusį akmenį ir pasižiūrės, ar nekruvinas.

Pašėlusiai šuoliuojančių arklių dundesys nuslopsta. Kalkynėn grįžta tyla. Nilsas iškvepia, atsisėda ant krosnies ir šypteli prisiminęs, kaip kvailai spoksojo arklių vedlys, kliudytas pirmo akmens.

Arkliapalaikiai.

Nilsas parodė, kas yra Stenviką juosiančios kalkynės šeimininkas. Vis dar šypsodamas į ūsą, vėl pakelia kuprinę. Ar motina dugnan neįdėjo sviestinių tąsiukų? 6

Marneso senelių namuose buvo vakaras. Jerlofas sėdėjo prie rašomojo stalo atsivertęs užrašų knygutę. Rankoje laikė tušinuką, bet nieko nerašė.

Sėdėdamas prie šito stalo, Jerlofas nesunkiai įsiteigdavo nesąs toks senas, kaip jam atrodo, ir vis dar turįs pakankamai jėgų: po kokios minutės jis atsistos ant stiprių kojų, pasirąžys ir iškeliaus.

Išeis į lauką. Nulips Stenviko pakrantėn, įstums jūron valtį ir nusiirs prie laivo, laukiančio gilesniuose vandenyse. Ištrauks inkarą, pakels burę ir išplauks į pasaulį.

Jerlofą visad žavėjo, kad škiperis iš Elando vandenų gali nusigauti kur panorėjęs. Truputis sėkmės, daug sumanumo, tinkama įranga ir gausios maisto atsargos — ir nuplauksi iš Elando į bet kurį pasaulio uostą, paskui vėl parsirasi namo. Nuostabu. Kokia laisvė.

Po minutės koridoriuj nuskambėjo pietų varpas, ir Jerlofas vėl sugrįžo į savo bejėgį kūną. Kojos sustingusios, rankos niekad nebepajėgs iškelti burės.

Jūroje praleisti metai prabėgo greitai. Iš tikrųjų tiek daug jų ir nebuvo. Kaip nediplomuotas šturmanas, jis išplaukė su tėvu jo galeasu „Ingrid Maria“ trečio dešimtmečio pabaigoj, o po penkerių metų, tėvui sugrįžus į sausumą dirbti dispečeriu, perėmė laivą, pervadino „Vėju“ ir ėmė gabenti medieną iš Smolando į Elandą. Dvidešimt dvejų metų jau buvo jūrų kapitonas.

Per Antrąjį pasaulinį karą jis už Elando ėjo locmano pareigas ir du kartus matė, kaip paskendo laivai su visa įgula, škiperiams užsispyrus, neva jie žiną saugesnį kelią per minų lauką, nei rodo locmanas.

Tais metais Jerlofas nuolatos bijodavo užplaukti ant minų. Viename košmarų, nuo kurių vis dar pabusdavo naktimis išpiltas šalto prakaito, saulei leidžiantis jis stovėdavo prie locmano laivo borto stebėdamas jūrą — ir staiga po pat vandens paviršium išvysdavo didžiulę juodą miną. Seną ir surūdijusią, apkibusią besidraikančiomis jūržolėmis, bet su dygliais, kurie po kelių sekundžių trenksis į laivą sukeldami sprogimą.

Laivo jau nebegalėdavai sustabdyti, jis tyliai slysdavo vis arčiau ir arčiau dyglių... ir korpusui jau beatsitrenkiant į miną, Jerlofas visad pabusdavo.

Po karo jis nusipirko antrą šalandą, „Bangų raitelį“, ir pradėjo plaukioti Sioderteljės kanalu tarp Borgholmo ir Stokholmo. Į sostinę gabendavo Elando marmurą, arba raudonąsias klintis, naujoms statyboms, o grįždamas dažnai veždavosi skysto kuro, vienetinių krovinių ar kalkių Centrinei Borgholmo draugijai. Pakelės uostuose visad stovėdavo pažįstamų šalandų ir prireikus susilaukdavai kolegų pagalbos.

Tais laikais nebuvo konkurencijos, ir tą gruodžio naktį tūkstantis devyni šimtai penkiasdešimt pirmaisiais metais, kai prie Engsio salos išmetusiame inkarą „Bangų raitelyje“ įsiplieskė ugnis, Jerlofui daug kas padėjo. Užsidegė sėmenų aliejaus krovinys, ir Jerlofas su šturmanu Juhnu Hagmanu vos spėjo užbėgti ant denio, prieš ugniai išplintant po visą laivą. Nė vienas jų nemokėjo plaukti, bet šalia stovėjo šalanda iš Oskarshamno, ir jie į ją įlipo. Gavo visą reikalingą paramą, tik „Bangų raitelio“ išgelbėti nepavyko — nukirtę inkarą, jie paleido jį dreifuoti naktyje.

Tai, kad žiemos naktį užsidegė ir paskendo šalanda, Elando jūrų laivininkystės simbolis, Jerlofui pravertė, nors jis tuomet šito ir nesuprato. Deklaravęs laivo avariją, galėjo nebeplaukioti, tačiau iš gryno užsispyrimo už draudimo pinigus nusipirko naują motorinę šalandą ir išdirbo škiperiu dar devynerius metus. „Norė“ buvo jo paskutinė ir gražiausia šalanda: grakšti, dailiu laivagaliu, nuostabiai pūškuojančiu vidaus degimo varikliu. Prieš užmigdamas galvoje jis kartais vis dar girdėdavo „Norės“ variklio pupsėjimą.

Tūkstantis devyni šimtai šešiasdešimtaisiais, pardavęs „Norę“, jis išlipo į krantą dirbti Borgholmo komunos kontoroje, ir tada prasidėjo jo gyvenimas ramiai sėdint prie rašomojo stalo. Šios veiklos pranašumas, žinoma, buvo tai, kad jis galėdavo kas vakarą parvažiuoti namo pas Elą. Jis beveik nematė dukterų vaikystės, vis dėlto dabar galėjo stebėti jas kaip paaugles. Ir kai septintojo dešimtmečio pabaigoj jauniausia duktė Julija pastojo, Jerlofas neėmė į galvą, ištekėjusi ji ar ne — jis pamilo berniuką. Savo vaikaitį.