Johan Theorin - Prieblanda

Julija nenorėjo pernelyg kruopščiai apžiūrinėti tarp akmenų įstrigusių sąnašų. Nuo tos dienos ji nė sykio nesimaudė Stenvike.

Atsigręžusi pažvelgė į žvejybos pašiūrėlę. Iš apačios ši atrodė maža ir vieniša.

Taip arti tavęs, Jensai.

Julija nežinojo, kodėl paėmė raktus ir sutiko ten pernakvoti, bet praleisti pašiūrėje vieną naktį gal ir neblogai. Tamsos ji niekad per daug nebijojo, o prie vienatvės buvo pripratusi. Galėtų pagyventi ir dvi paras. O paskui parvažiuotų namo.

Atsinešusi rankinę ir lagaminą, atrakino ant baltų pašiūrės durų pakabintą spyną. Nuo sąsiaurio pūstelėjęs paskutinis šalto oro gūsis įstūmė ją tamson.

Durims užsitrenkus, staigiai nutrūko rudeninio vėjo švilpesys. Tarp sienų įsiviešpatavo tyla.

Ji uždegė palubės šviestuvą ir sustojo prie durų.

Jerlofas sakė tiesą. Pašiūrė buvo pasikeitusi.

Tai nebebuvo žvejo darbavietė, priversta dvokiančių tinklų, sutrūkinėjusių plūdžių ir pageltusių „Olands-Posten“ egzempliorių. Nuo to laiko, kai Julija čia lankėsi paskutinį kartą, jos vyresnioji sesuo iš pagrindų suremontavo pašiūrę ir įrengė lyg mažutį pobūvių namelį su gludintomis plokštėmis ir lakuotomis eglinėmis grindimis. Čia stovėjo nedidelis šaldytuvas, elektrinis šildytuvas ir viryklė prie lango, žiūrinčio į pakrantę. Po salos vidun atkreiptu langu ant stalo stovėjo didžiulis jūrinis kompasas iš bronzos ir poliruoto žalvario — dar vienas Jerlofo suvenyras iš jūroje praplaukiotų metų.

Oras pašiūrėje buvo sausas. Mažumėlę dvelkė sakais, ir kvapas turėjo dar pagaivėti, Julijai pakėlus užuolaidas ir pravėrus langelius. Galėtum čia gyventi nekęsdamas jokių nepriteklių, nors ir vienas kaip pirštas.

Prie akmenų kirtyklos įsikūręs Ernstas Adolfsonas, matyt, buvo artimiausias kaimynas. Ernstas vairavo seną „Volvą PV“, ir jai dabar būtų buvę malonu pasižiūrėti, kaip šis atrieda kaimo keliu, bet, dirstelėjus virš kompaso pro langą, lauke, be vėjo šiurenamos skystos skardžio žolės, daugiau niekas nejudėjo. Net žuvėdros buvo nuskridusios.

Pašiūrėje stovėjo dvi siauros lovos. Ant vienos ji iškrovė savo daiktus: drabužius, reikmeninę, atsarginius batus ir krūvelę „Rožinės serijos“ meilės romaniūkščių minkštais viršeliais, juos buvo įsikišusi į lagamino dugną ir skaitydavo tik paslapčiom. Knygas pasidėjo ant stalo šalia lovos.

Ant sienos palei duris kabojo veidrodėlis lakuoto medžio rėmeliais, ir jame Julija apžiūrėjo savo veidą. Ji atrodė raukšlėta ir pavargusi, bet oda nebuvo tokia pilka kaip Geteborge. Stiprus salos vėjas nurausvino skruostus.

Ką jai dabar veikti? Aplankiusi Jerlofą, kioske prie senelių namų ji nusipirko negardžios krosnelėje keptos dešros, tad dabar alkio nejautė.

Gal paskaityti? Ne.

Išgerti atsivežtą vyną? Ne, dar palauks.

Nusprendė išeiti apsidairyti.

Išėjusi iš žvejybos pašiūrės, Julija pamažu sugrįžo pakrantėn, paskui palei vandenį patraukė į pietus. Žingsniuoti per akmenis darėsi vis lengviau, atgaunant pusiausvyrą, atsiradusią tais laikais, kai ji, dar maža Stenviko mokinukė, kiauras dienas šokinėdavo pajūry nė karto nesuklupdama.

Nulipus žemyn įkypai pašiūrės, teberiogsojo Pilkoji akis, bet dabar bangų ir žiemos ledų ji buvo labiau įtraukta į jūrą. Pilkoji akis buvo pailgas metro aukščio akmens gurvolis, panašus į arklio nugarą. Kadaise Julija buvo jį pasisavinusi ir dabar praeidama paplekšnojo. Bėgant metams, gurvolis, regis, įsmego žemėn.

Malūnas irgi atrodė mažesnis. Jis buvo aukščiausias Stenviko pastatas — senasis vėjo malūnas, stūksantis ant skardžio porą šimtų metrų į pietus nuo žvejybos pašiūrės. Bet kai Julija priėjo arčiau, uolos buvo per stačios, kad ji galėtų užsikeberioti.

Į pietus nuo malūno stovėjo daugiau žvejybos pašiūrių — ties įlankos viduriu, kur vasarą būdavo nutiesiamas ilgas maudyklos lieptas. Ten nesimatė nė gyvos dvasios.

Julija užlipo iki plento ir pro Jerlofo pašiūrę toliau žingsniavo į šiaurę. Sustojusi pažvelgė virš vandens, žemyno link. Smolandas tebuvo siauras pilkas ruoželis ties horizontu. Jūra neplaukė nė vienas burlaivis.

Julija pamažu apsisuko mėgindama aprėpti visą aplinką, lyg pakrantės kraštovaizdis būtų buvęs mįslė, kurią įminti galėtų tik radusi tikrąsias detales.

Jei atsitiko tai, ko visi bijojo, jei Jensui pavyko nusigauti iki vandens, tai jis tą vakarą čia atitapeno per miglą. Ji galėtų dabar paieškoti jo pėdsakų, bet, žinoma, tai jau padaryta. Ieškojo ji, ieškojo policija, ieškojo visas Stenvikas.

Ji vėl pradėjo eiti ir už kelių šimtų metrų pasiekė akmenų kirtyklą.

Ši, aišku, buvo uždaryta. Klinčių niekas nebekirto. Prie pakrantės kelio stovėjo apsilupinėjusi lentelė: STENIKO AKMENŲ AB. Aplinkinis kelias suko į kalkynę, bet tiek ši, tiek rusvai geltonas kraštovaizdis smigo į plačią duobę. Julija priėjo arčiau skardžio, smengančio statmenai.

Akmenų kirtykla buvo ne gilesnė nei keturi ar penki metrai, bet didesnė už daugumą futbolo aikštelių. Elandiečiai kirto čia akmenis šimtmečiais, leisdamiesi prie prekambro uolienų, — bet Julijai pasirodė, kad staiga vieną dieną jie liovėsi dirbę ir visiems laikams išėjo namo. Žvyre vis dar gumbsojo eilėmis išrikiuoti luitai.

Kitapus kirtyklos bolavo kalkynėje sustatytos šviesios figūros: per tamsą iš toli ji aiškiau neįžiūrėjo, bet po valandėlės suprato, kad tai akmeninės statulos. Jos stovėjo lyg virtinė įvairaus dydžio meno dirbinių. Prie pat kirtyklos krašto stirksojo į viršų smailėjantis žmogaus aukštumo luitas, panašus į viduramžių bažnyčios bokštą. Galbūt Marneso bažnyčios kopija.

Julija suprato žiūrinti į Ernsto Adolfsono skulptūras.

Už išrikiuotų akmenų lyg tamsiai raudonas keturbriaunis tarp žemų medelių ir kadagių krūmų stovėjo medinis namas, šalia jo — apvalus Ernsto „Volvas“. Keliuose namo languose degė šviesa.

Ji nusprendė kitą rytą prieš išvažiuodama iš Stenviko iš arčiau apžiūrėti Ernsto Adolfsono meną.

Iš čia ji matė ir Mėlynosios mergelės salą — tarsi nedidelę kalvelę ties horizontu. Ši sala dar vadinama Mėlynąja kalva, jon, pasak legendos, į šėtono puotą atlekiančios raganos. Ten niekas negyvena, visa Mėlynoji mergelė paversta nacionaliniu parku, bet į salą rengiamos išvykos laivu. Vaikystėje vieną saulėtą dieną ji buvo ten nuplaukusi su Lena, Jerlofu ir Ela.

Salos pakrantės buvo sėte nusėtos gražiais apvaliais akmenukais, bet Jerlofas ją įspėjo nieko neimti. Akmenukai pranašavo nesėkmę, ir ji jų neėmė. Žinoma, vėliau ją vis tiek ištiko nesėkmė.

Nusigręžusi nuo raganų salos, Julija vėl patraukė žvejybos pašiūrės link.

Po dvidešimties minučių ji jau sėdėjo pašiūrėje ant lovos klausydamasi vėjo ir visai nepavargusi. Dešimtą pamėgino pradėti vieną iš įsidėtų meilės romaniūkščių, pavadinimu „Dvaro paslaptis“, bet ėjosi vangiai. Užvertusi knygą, įsistebeilijo į seną kompasą ant stalo šalia laukujų durų.

Dabar būtų galėjusi Geteborge sėdėti prie virtuvės stalo su raudonojo vyno taure ir žiūrėti į žibintus, apšviečiančius tuščią gatvę.

Stenvike viešpatavo tamsa. Išėjusi į lauką nusišlapinti, apsuko ratą slidžiais akmenimis ir vos nepaklydo tamsoje už keleto metrų nuo pašiūrės. Ji nebematė vandens apačioje, girdėjo vien bangų šniokštimą ir žvyro gurgždesį, joms atsimušus į krantą. Virš salos it piktosios dvasios plaikstėsi juodu dangumi plaukiantys stori lietaus debesys.

Tupėdama tamsoje nuogu užpakaliu, Julija nenorom pagalvojo apie vaiduoklį, netikėtai išdygusį šioje pakrantėje vieną dvidešimto amžiaus pradžios naktį.