Johan Theorin - Prieblanda

— Įkišau jį maišelin vos gavęs. Gali būti pirštų atspaudų.

— Žinau.

Jis buvo toks lengvutis, toks lengvutis. Kai jai, tapus mama, prireikdavo apauti savo sūnelį, ji pakeldavo tokį sandaliuką nuo grindų palei laukujės duris nė nepagalvojusi, ar šis apskritai tūri svorį. Paskui, atsistojusi šalia, pasilenkdavo, pajusdavo nuo jo kūno sklindančią šilumą ir suimdavo pėdą, o jis, ranka tvirtai įsikibęs jai į megztinį, stovėdavo tylėdamas arba vaikiškai čiauškėdavo, tik ji klausydavosi viena ausimi, galvodama apie ką kita. Apie apmokėtinas sąskaitas. Maistą, kurio reiks nusipirkti. Negrįžtančius vyrus.

— Aš išmokiau Jensą apsiauti sandalais savarankiškai, — tarė Julija. — Tai užtruko visą vasarą, bet, rudenį man pradėjus studijuoti, jis jau mokėjo. — Ji tebelaikė batuką. — Užtat tą dieną galėjo išeiti vienas, išsmukti iš namų... Jis apsiavė pats. Jei nebūčiau jo šito išmokiusiais nebūtų...

— Negalvok taip.

— Noriu pasakyti... kad išmokiau jį tik norėdama sutaupyti šiek tiek laiko. Sau pačiai.

— Nekaltink savęs, Julija.

— Ačiū už patarimą, — padėkojo Julija, nežiūrėdama į tėvą, — bet aš tai darau dvidešimt metų.

Stojo tyla, ir Julija pajuto, kad jos atmintyje išblėso į Stenviko pakrantę išmestų smulkių kauliukų vaizdas. Ji regėjo sūnų gyvą, pasilenkusį ir labai susikaupusį, kad mažais, sunkiai valdomais piršteliais pats apsiautų sandalus.

— Kas jį rado? — paklausė ji, žvelgdama į Jerlofą.

— Nežinau. Atėjo paštu.

— Nuo ko?

— Siuntėjas nenurodytas. Gavau tik rudą voką nusitrynusiu antspaudu. Bet manau, kad iš Elando.

— Jokio laiško?

— Jokio.

— Ir nežinai, kas atsiuntė?

— Ne, — atsakė Jerlofas, bet nebežiūrėjo Julijai į akis, nukreipė žvilgsnį į rašomąjį stalą, ir daugiau atsakymų ji neišgirdo. Galbūt jis nujautė daugiau, nei norėjo papasakoti.

Jokių atsakymų. Julija atsiduso.

— Bet yra kitokio darbo, — greitai pridūrė Jerlofas. Ir vėl nutilo.

— Kokio?

— Na...

Jerlofas neatsakęs sumirksėjo ir pažvelgė į Juliją lyg jau pamiršęs, kam ją čia pasikvietė.

Bet ir Julija nenumanė, ko jie dabar galėtų imtis, ir toliau tylėjo. Staiga ji suvokė tėtės kambary gerai neapsidairiusi; iki tol ji išpūstom akim laukė, kada pamatys sandalą, pakilos.

Dabar ji apsidairė. Kaip slaugytoja, greitai pastebėjo, kur sienose įtaisyti pavojaus mygtukai, o kaip duktė, pamatė Jerlofą iš vasarnamio atsivežus jūrinius suvenyrus. Virš įrėmintų nespalvotų laivų nuotraukų kabojo trys lakuoto medžio lentelės su jo šalandų — „Bangų raitelio“, „Vėjo“ ir „Norės“ — vardais. Ant kitos sienos kabojo įstiklinti laivų registracijos pažymėjimai su antspaudais. Knygų lentynoje prie rašomojo stalo stovėjo išrikiuoti laivo žurnalai odiniais viršeliais, greta jų — pora dešimties centimetrų ilgio burlaivių modelių, įplaukusių tiesiai į butelius.

Viskas buvo dailiai sutvarkyta kaip jūreivystės muziejuje, nuo spindinčių eksponatų nuvalytos dulkės, ir Julija pasijuto pavydinti tėtei, galinčiam būti savo kambaryje su širdžiai mielais suvenyrais ir šitaip išvengti susidūrimo su realiu pasauliu, kuris verčia kažko siekti ir apsimetinėti, kad esi jaunas ir protingas, visą laiką įrodinėti savo vertę.

Ant staliuko šalia Jerlofo lovos gulėjo juoda Biblija ir pustuzinis piliulių dėžučių. Julija vėl dirstelėjo į rašomąjį stalą.

— Tu nepaklausei, kaip aš jaučiuosi, Jerlofai, — tyliai pasakė.

Jerlofas linktelėjo.

— O tu nesikreipei į mane „tėte“.

Stojo tyla.

— Tai kaip jautiesi?

— Gerai.

— Ar vis tebedirbi ligoninėje?

— Taip, — atsakė ji ir, neprasitarusi apie nedarbingumo lapelį, nukreipė kalbą. — Atvažiavau per Stenviką. Dirstelėjau į trobą.

— Puiku. Kaip ji atrodo?

— Kaip paprastai. Užkalta.

— Ar langai visi sveiki?

— Sveiki. Bet ten buvo vienas žmogus. Tikriau, atėjo man ten užsukus.

— Tikriausiai Juhnas. Arba Ernstas.

— Ernstas Adolfsonas. Jūs turbūt pažįstami?

Jerlofas linktelėjo.

— Jis yra skulptorius. Buvęs akmentašys. Kilęs iš Smolando, bet...

— Nori pasakyti, kad vis tiek geras žmogus? — greitai paklausė Julija.

— Jis seniai čia gyvena.

— Taip, neaiškiai jį prisimenu iš vaikystės... Prieš nueidamas ištarė keletą keistų žodžių apie karo metų istoriją. Ar jis kalbėjo apie Antrąjį pasaulinį karą?

— Jis neišleidžia iš akių trobos. Ernstas gyvena prie akmenų kirtyklos ir renkasi medžiagą iš likusių nuolaužų. Seniau ten dirbo penkiasdešimt žmonių, dabar tik Ernstas... Jis man mažumėlę padėjo aiškintis šį reikalą.

— Šį reikalą? Ar tai, kas atsitiko Jensui?

— Taip. Mes kalbėjomės apie tai ir svarstėm, — atsakė Jerlofas ir paklausė: — Kiek laiko čia pabūsi?

— Na... — sutriko Julija. — Nežinau.

— Pasilik porą savaičių. Būtų gerai.

— Per ilgai, — skubiai pasakė Julija. — Man reikia grįžti namo.

— Ar tikrai reikia? — tarytum nustebo Jerlofas. Jis sušnairavo į ant stalo padėtą sandalą. Julija pasekė jo žvilgsnį.

— Šiek tiek pabūsiu. Padėsiu tau.

— Kaip?

— Prisidėsiu... prie to, ką turim nuveikti. Kad galėtume eiti toliau.

— Puiku.

— Tai ką darysim? — paklausė ji.

— Pasikalbėsim su žmonėmis... išklausysim jų pasakojimus. Kaip būdavo daroma seniau.

— Nori pasakyti... su daugeliu žmonių? Ar daug kas pasakoja?

Jerlofas pasižiūrėjo į sandalą.

— Noriu pasišnekėti su kai kuriais elandiečiais. Man rodos, jie šį tą žino.

Dar sykį jis tiesiai neatsakė į Julijos klausimus. Šis reikalas ją ėmė varginti ir norėjos viską palikus išeiti, bet dabar ji buvo čia ir netgi turėjo atsivežusi pyragaičių.

Ai pasiliksiu, Jensai, pamanė ji. Keletą dienų, dėl tavęs.

— Ar galima čia gauti kavos?

— Paprastai galima.

— Tuomet išgersim kavos su pyragaičiais, — pasakė Julija ir, nors jai pasirodė, kad daros nemaloniai panaši į nuolat viską numatančią vyresnę savo seserį, paklausė: — Kur galėčiau pernakvoti? Gal galėtum ką nors pasiūlyti?

Jerlofas palengva ištiesė ranką rašomojo stalo link. Ištraukęs dėžutę, pagrabinėjo pirštais. Dėžutėje kažkas dzingtelėjo, ir jis pakėlė raktų ryšelį.

— Štai, — atkišo Julijai. — Šiąnakt pernakvok žvejybos pašiūrėj... Dabar ten įvesta elektra.

— Bet aš negaliu...

Julija tebestovėjo prie lovos žiūrėdama į Jerlofą. Viskas atrodė jo suplanuota.

— Ar ji neprigrūsta žvejybos tinklų ir kitų reikmenų? — paklausė ji po kurio laiko. — Plūdžių, akmenų ir skardinių su derva?

— Viskas išmesta, aš nebežvejoju. Stenvike niekas nebežvejoja.

Julija paėmė ryšelį.

— Seniau į pašiūrę veik negalėdavai nosies įkišti, tiek ten visko būdavo. Prisimenu...

— Dabar ji sutvarkyta. Tavo sesuo iščiustijo žvejybos pašiūrę.

— Ar man teks miegoti Stenvike? Vienai?

— Kaimas nėra visiškai tuščias. Taip tik atrodo.

Praėjus pusei valandos nuo apsilankymo pas Jerlofą, į Stenviką grįžusi Julija jau stovėjo prie tamsaus vandens. Dangus tebebuvo toks pat apniukęs kaip priešpiet ir pilnas debesų. Temo, ir Julija ilgėjosi taurės raudonojo vyno, paskui dar vienos. Vyno arba tabletės.

Ilgesį žadino bangos. Bangos, kurios tą vakarą ramiai sau pliuškeno į žvyrą ir smulkius pakrantės akmenukus, bet, įsismarkavus audrai, išaugdavo sulig žmogumi ir risdavosi į krantą pratisai grumėdamos. Jos galėdavo atnešti iš sąsiaurio dugno įvairiausių daiktų: laivų nuolaužų, negyvų žuvų ar kaulų gabaliukų.