Johan Theorin - Prieblanda

— Kantai, čiupk dabar irklą! — staugia jis virš vandens prie liepto pakrovus paskutinį akmenį. — Kantai, lėčiau, saugokis liepto! — rėkia vos Nilsui stipriau užsimojus irklu, kai valtis iškrauta ir nesunku vėl prisiirti prie kranto. — Kantai, greičiau!

Nilsas piktai dėbteli į jį artindamasis prie šalandos. Nilsui priklauso akmenų kirtykla. Tiksliau, priklauso jo motinai ir dėdei, bet vis tiek Lasas Janas nuo pirmos dienos su juo elgiasi kaip su vergu.

— Kraukit! — šaukia Lasas Janas.

Iš ryto pradėję krauti žmonės šnekėjos ir juokavo, nuotaika buvo kone šventiška, bet akmenys tyliu svoriu ir aštriais kraštais negailestingai juos nutildė. Dabar jie bogina luitus sukandę dantis ir susirietę, bogina slystančiais batais ir pilkomis klinčių dulkėmis apibirusiais drabužiais.

Nilsas prieš tylą nenusistatęs, vis tiek niekad be reikalo su niekuo nesikalba. Bet tolydžio dirsčioja į Mają Niuman ant liepto.

— Pilna! — surinka Lasas Janas, kai akmenys Nilso valtyje jau pūpso sukrauti į metro aukščio krūvą ir jūros vanduo kliuksi kone prie pat borto viršaus.

Į valtį įlipę du krovikai atsisėda ant akmenų virš mažo devynmečio sėmėjo, šis, baugščiai sušnairavęs į Nilsą, stveria medinį samtį ir ima semti vandenį iš pralaidaus dugno.

Įsispyręs kojomis, Nilsas užgula irklą. Krovininė valtis palengva slysta prie šalandos, kur ką tik baigta tuštinti antroji valtis.

Mostas irklu pirmyn ir atgal, be paliovos pirmyn ir atgal. Nilso delnai dega, rankų ir nugaros raumenys tvinksi. Dabar jis trokšta išgirsti vokiškų bombonešių gausmą.

Dusliai bumbtelėjusi, valtis pagaliau atsitrenkia į laivo korpusą. Abu krovikai nuskuba į valties priekį, pasilenkia, griebia luitus ir pradeda kelti į „Vėją“.

— Dabar gerai nutversimi — šaukia Lasas Janas, stovėdamas ant denio dėmėtais marškiniais ir atsikišusiu pilvu.

Akmenys verčiami per bortą, nešami prie atviro liuko ir plačia lenta ridenami į triumą.

Nilsui pavesta padėti iškrauti. Jis įkelia kelis akmenis į laivą, mažumėlę per ilgai dvejoja, uždeda stambų luitą ant valties krašto, bet neišlaikęs paleidžia. Akmuo užvirsta ant kairės kojos pirštų, sukeldamas velnišką skausmą.

Baisiai įsiutęs, jis vėl pakelia luitą ir trenkia per bortą nežiūrėdamas, kur šis nukris.

— Man nusišikt! — sumurma į jūrą ir dangų ir atsisėda prie irklo.

Atsivarsto batą, pačiupinėja skaudamus pirštus ir atsargiai patrina. Gali būti lūžę.

Aplink jį iš valties iškraunami paskutiniai luitai, krovikai peršoka per bortą, kad baigtų rūšiuoti „Vėjo“ triume.

Irkluotojas Juhanas Almkvistas irgi iššoka. Nilsas tebesėdi valtyje su mažuoju sėmėju.

— Kantai! — persisvėręs per bortą šaukia Lasas Janas. — Lipk viršun ir griebkis darbo!

— Aš susižeidžiau, — atšauna Nilsas, stebėdamasis, kaip ramiai skamba jo balsas, kai galvoje vienu metu riaumoja visa eskadra bombonešių. Taip pat ramiai jis uždeda ranką ant savo irklo. — Man lūžo kojos pirštai.

— Atsistok.

Nilsas atsistoja. Iš tikrųjų nusmelkia ne itin stiprus skausmas, ir Lasas Janas papurto galvą.

— Lipk krauti, Kantai.

Nilsas papurto galvą ir sugniaužia irklą. Galvoje švilpdamos krinta bombos.

Jis ištraukia irklą iš įkabos ir kelia. Palengva užsimoja.

— Lūžo pirštai... — Šalia Laso Jano virš borto palinksta kitas krovikas, kresnas vaikinas, kurio vardo Nilsas neprisimena. — Bėk namo pas mamą! — nusišaipo.

— Aš pats juo pasirūpinsiu, — sako bosas ir pasuka galvą į kroviką.

Klaida. Lasas Janas nepastebi oru atskriejančio Nilso irklo.

Plati irklo mentė pataiko jam į pakaušį. Lasas Janas pratisai ūkteli, keliai sulinksta.

— Tu man priklausai! — surinka Nilsas.

Pasiremdamas ant valties krašto užkelta koja, jis dar sykį užsimoja irklu. Dabar bosui pataiko į nugarą ir mato, kaip šis persiverčia per bortą lyg miltų maišas.

— Velniai rautų! — sušunka kažkas ant šalandos denio, paskui pasigirsta smarkus pliumptelėjimas — Lasas Janas aukštielninkas griūva į vandenį tarp valties ir šalandos.

Nuo kranto aidi šauksmai, bet dabar Nilsui jie nė motais. Jis užmuš Lasą Janą! Iškėlęs irklą, trenkia per vandenį ir pataiko į išlindusias Laso Jano plaštakas. Sausai trakštelėdami, lūžta pirštai, galva lošteli ir panyra po vandeniu. — Nilsas dar sykį vožia irklu. Laso Jano kūnas nuskęsta kamuoliais virstančių baltų burbulų sraute. Nilsas iškelia irklą ruošdamasis plumpinti toliau.

Staiga Nilsui pro ausį prašvilpia kažkoks daiktas ir kliudo kairę ranką; pirštai trekšteli pirma, nei nuo skausmo kone apmiršta plaštaka. Nilsas susverdėja, ir iš rankų išsprūdęs irklas įkrinta valtin.

Jis stipriai užsimerkia, paskui pakelia akis į viršų. Iš jo pasišaipęs krovikas stovi prie šalandos borto su ilgu laivo kabliu rankose. Į Nilsą įremtas jo žvilgsnis išsigandęs, bet ryžtingas.

Krovikas patraukia į save laivo kablį ir vėl jį iškelia, bet Nilsas jau spėjo įremti irklą į šalandos korpusą ir stumtelti valtį kranto link.

Palikęs krovikus šalandoje, o Lasą Janą — garmantį į jūros dugną, jis vėl įkabina irklą į valties kraštą.

Ir pradeda irtis, tiesiai prie kranto, kairės rankos pirštams tvinksint ir maudžiant. Mažasis sėmėj aš sėdi susigūžęs lyg drebanti puošmena laivo priekyje.

— Ištraukit jį! — šūkteli kažkas už nugaros.

Prie šalandos jūra supliuškena, vandeniu nuaidi riksmas, kai suglebęs Laso Jano kūnas pagaliau per bortą imamas traukti į „Vėją“. Krovikų bosas iškeliamas saugiai, iš jo išpilamas vanduo ir jis atgaivinamas. Bosui pasisekė, nes nemoka plaukti. Nilsas vienas iš nedaugelio kaime tai sugeba.

Nilso žvilgsnis nukreiptas kur kas toliau, į tiesų horizontą. Ten saulė, išlindus iš debesų apkloto, šviečia į vandenį, žaižaruojantį jos atspindžiais tarsi sidabro grindys.

Jo nuotaika gera, nors ir skauda kairę plaštaką. Nilsas visiems parodė, kas Stenvike šeimininkas. Greit jam priklausys visas šiaurės Elandas, ir jis nepagailės savo gyvybės jam apginti, jei užplūstų vokiečiai.

Valtis brūkšteli per dugną, iškėlęs kairį irklą, Nilsas iššoka. Jis pasiruošęs, bet niekas nepuola.

Ant liepto stovintys krovikai tarytum suakmenėję — moterys, vyrai ir vaikai. Jie žiūri į jį tylėdami, baimės kupinomis akimis. Maja Niuman, regis, tuoj pravirks.

— Eikit velniop! — suriaumoja Nilsas Kantas ir sviedžia irklą ant akmenų.

Tada apsigręžęs pasileidžia atgal į kaimą, pas savo motiną Verą, laukiančią dideliame geltoname name.

Bet nei ji, nei kas nors kitas nežino to, ką žino Nilsas: jam skirta nuveikti didelius žygius — didesnius už Stenviką, tokio pat didumo kaip karas. Vieną dieną apie jį sužinos ir kalbės visas Elandas. Jis šitai žino. 4

Jerlofas Davidsonas dukters laukė savo kambary senelių namuose.

Priešais jį ant rašomojo stalo gulėjo tos dienos „Olands-Posten“ numeris, ir jis perskaitė, kad pietų Elande už Kastliosos pradingęs aštuoniasdešimt vienerių metų senatvine silpnaprotyste sergantis vyras. Prieš dieną jis tik išėjęs iš savo mažos torpos ir pradingęs be pėdsakų, o dabar policininkai su savanoriais jo ieško kalkynėje — net su sraigtasparniu. Bet nakties būta šaltos, kažin ar jį beras gyvą.

Senatvinė silpnaprotystė ir aštuoniasdešimt vieneri metai. Jerlofas vos metais jaunesnis, netrukus jam sukaks aštuoniasdešimt. Aštuoniasdešimt metų — ne kažin kas, bet kad be pėdsakų dingsta seniai, be abejo, lengviau suprasti nei tai, jog taip atsitinka vaikams. Jis užvertė laikraštį ir pasižiūrėjo į laikrodį. Penkiolika ketvirtos.