Johan Theorin - Prieblanda

— Džiaugiuosi, kad atvažiavai, — sušnabždėjo. Stabtelėjęs atsikosėjo ir vėl ėmė šnabždenti: — Tu, Julija, tokia pat graži, kokią tave prisimenu. Dabar, kai esi čia, Elande, mums reikėtų sutvarkyti keletą reikalų. Kai kuriais galėsi pasirūpinti ir savarankiškai. O tada pasikalbėsim... Žinau, kad kai augai, ne visad buvau tau geras tėtis, manęs dažnai nebūdavo namie, o man išplaukus į jūrą, judvi su seserim likdavot Borgholme vienos su Ela. Toks buvo mano darbas: būti škiperiu ir gabenti prekes Baltijos jūra, toli nuo šeimos... Bet dabar tu čia, o aš nebeplaukioju.

Jis nutilo ir nudelbė akis į rašomąjį stalą. Julijai skirtą kalbą buvo užsirašęs knygutėje. Repetavo nuo tos akimirkos, kai ji pranešė savo atvykimo dieną — ir kalba skambėjo lyg išmokta. Jis turi ją pasakyti kaip tėvas, kasdieniškai šnekantis su savo vaiku.

— Džiaugiuosi, kad atvažiavai, — pakartojo Jerlofas. — Tu tokia pat graži, kokią tave prisimenu.

O gal miela? Miela — taip tikriausiai geriau apibūdinti išsiilgtą dukterį.

Pagaliau, kai laikrodžio rodyklės labiau priartėjo prie keturių ir iki vakarienės buvo likusi tik valanda, į jo kambario duris kažkas pasibeldė.

— Prašom, — pakvietė jis, durims prasivėrus.

Į kambarį galvą įkišo Boelė.

— Taip, jis čia, — tyliai pasakė ji kažkam už nugaros ir garsiau kreipės į Jerlofą: — Tu turi viešnią.

— Ačiū, — padėkojo jis, ir Boelė nusišypsojusi per žingsnį atsitraukė.

Prie priemenės durų pasirodė kita moteris, žengė keletą žingsnių, ir Jerlofas įkvėpė oro savo kalbai.

— Džiaugiuosi, kad atvažiavai, — prabilo ir tučtuojau nutilo.

Jis išvydo pusamžę moterį susiglamžiusiu paltu, žvelgiančią į jį pavargusiomis akimis, raukšlėta kakta. Ji iškart nusuko žvilgsnį ir, tarsi skydą apsikabinusi rudą per petį permestą rankinę, žengė dar kelis žingsnius į kambarį.

Rimtame raukšlių išvagotame moters veide Jerlofas pamažu atpažino dukters bruožus, bet Julija atrodė kur kas labiau pavargusi, nei jis tikėjosi. Labiau pavargusi ir dar liesesnė. Jos išvaizda sukėlė mintis apie pagiežą ir savigailą.

Jo duktė paseno. Tad kokio senumo jis pats?

— Labas, Jerlofai, — pasisveikino Julija ir patylėjusi pridūrė: — Taip, aš vėl čia.

Jerlofas linktelėjo įsidėmėdamas, kad net akis į akį ji vis dar neketina vadinti jo tėte. Ji ištarė „Jerlofai“ tokiu tonu, lyg kreiptųsi į tolimą giminaitį.

— Kaip pavyko kelionė? — paklausė jis.

— Gerai.

Atsisegusi ji pasikabino paltą priemenėje ant vagio ir ant grindų pasidėjo rankinę. Jerlofui jos judesiai pasirodė lėti, be energijos. Jis norėjo paklausti, kaip ji jaučiasi, bet, matyt, per anksti.

— Štai kaip. — Ir vėl tyla. — Taip, senokai nesimatėm.

— Man regis, ketveri metai, — pasakė Julija. — Daugiau nei ketveri.

— Taip, bet juk susiskambindavom telefonu.

— Taip. Ketinau padėti tau persikraustyti čia iš Stenviko, bet...

Julija nutilo, Jerlofas linktelėjo.

— Vis tiek sėkmingai persikrausčiau. Daug kas padėjo.

— Puiku. — Julija jau buvo kambario vidury. Tada pasisuko ir atsisėdo ant paklotos lovos.

Staiga Jerlofas prisiminė surepetuotą kalbelę.

— Dabar, kai tu esi čia, mums reikėtų sutvarkyti keletą reikalų...

Bet Julija jį nutraukė:

— Kur jis?

— Kas?

— Tu žinai. Sandalas.

— Štai kaip... Laikau jį čia, rašomajame stale. — Jerlofas žvilgtelėjo į Juliją. — Bet maniau, kad iš pradžių galėtume...

— Ar galima jį pamatyti? — vėl pertraukė Julija. — Aš labai norėčiau.

— Ko gero, tu nusivilsi. Tai tik batas. Jis nėra... nėra tikras atsakymas.

— Aš noriu jį pamatyti, Jerlofai.

Julija atsistojo. Iki tol ji tik vieną kartą šyptelėjo, o dabar žiūrėjo į Jerlofą taip įsispyrusi, kad tasai pasijuto padaręs klaidą. Galbūt nereikėjo jai skambinti. Bet kažkas išjudėjo iš vietos ir jis nebegali sustabdyti.

Vis dėlto mėgino kiek galėdamas viską nutęsti.

— Ar daugiau nieko neatsivežei?

— Ką dar galėjau atsivežti?

— Galbūt Jenso tėtę. Matsą... ar ne toks buvo jo vardas?

— Mikaelis. Ne, jis gyvena Malmėje. Mes beveik nepalaikom ryšio.

— Taigi.

Vėl stojo tyla. Julija žengė porą žingsnių į priekį, bet Jerlofas prisiminė dar kai ką.

— Ar padarei, kaip prašiau telefonu?

— Ką?

— Ar prisiminei, kokia tiršta migla buvo tą dieną?

— Taip... galbūt. — Julija linktelėjo. — Kuo čia dėta migla?

— Man rodos... — Jerlofas atsargiai rinko žodžius. — Man neatrodo, kad kas nors būtų galėję atsitikti... negalėjo šitaip blogai baigtis, jei nebūtų užslinkusi migla. O ar dažnai Elande būna migla?

— Nedažnai.

— Taigi. Trejetą ar ketvertą kartų per metus. Bent jau tokia tiršta kaip tą dieną. Ir ją atslinksiant žinojo daugelis, buvo numatyta orų prognozėj.

— Iš kur žinai?

— Skambinau į Meteorologijos ir hidrologijos institutą. Jie laiko visas prognozes.

— Ar migla tokia svarbi? — paklausė Julija.

— Taip, man rodos... kažkas ja prisidengė. Asmuo, norėjęs likti nepastebėtas šiose vietose.

— Turi galvoje, nepastebėtas tą dieną?

— Išvis nepastebėtas.

— Vadinasi, kažkas prisidengė migla, kad... išsivežtų Jensą?

— Nežinau. Bet aš svarstau, ar toks buvo jo tikslas. Kas žinojo, kad Jensas išeis tą dieną? Niekas. Ar ne? Jensas tikriausiai ir pats šito nežinojo, jis tik... pasinaudojo proga. — Pamatęs, kaip, ėmus svarstyti sūnaus dingimo aplinkybes, Julija suspaudė lūpas, Jerlofas greitai išpyškino: — Bet tą dieną užslinkusi migla... buvo numatyta.

Julija nieko nesakė. Tik pasižiūrėjo į rašomąjį stalą.

— Mums reikėtų apie tai pagalvoti, — tarė Jerlofas. — Apsvarstyti, kam tą dieną rūpėjo išpešti didžiausią naudą iš miglos.

— Ar dabar galiu jį pamatyti? — paklausė Julija.

Jerlofas suprato, kad toliau atidėlioti negali. Linktelėjęs su kėde atsisuko prie rašomojo stalo.

— Jis guli čia.

Ir, ištraukęs viršutinį rašomojo stalo stalčių, atsargiai iškėlė mažą daikčiuką. Įvyniotas į baltą šilkinį popierių, atrodė sveriąs vos kelias dešimtis gramų. 5

Julija palengva priėjo prie Jerlofo, knebinėjančio ryšulėlį ant rašomojo stalo. Ji pažvelgė į jo rankas senatvę išduodančia oda: raukšlėta, pigmentuota, išpampusiomis melsvai juodomis gyslomis. Drebantys pirštai negrabiai čiupinėjo šilkinį popierių. Popieriaus šiugždesys Julijai pasirodė kurtinantis.

— Ar tau padėti? — paklausė ji.

— Ne, aš pats.

Tik po kelių minučių jis baigė vynioti ryšulėlį — bent jau taip jai pasirodė. Galų gale nuėmė paskutinę popieriaus skiautę, ir Julija išvydo, ką ši slėpė. Batukas gulėjo permatomame plastiko maišelyje — ji negalėjo atitraukti nuo jo akių.

Man nėr ko verkti, pamanė ji, čia tik batas. Paskui pajuto, kaip akis užplūdo karštis, ir mirksėdama nuvarvino ašaras, kad nekliudytų aiškiai matyti. Ji išvydo juodą guminį padą ir rudos odos dirželius, sudžiūvusius ir sutrūkinėjusius nuo senumo.

Sandalas, nuavėtas berniuko sandaliukas.

— Nežinau, ar čia iš tikrųjų jo batas, — tarė Jerlofas. — Kiek prisimenu, jis atrodė šitaip, bet galbūt...

— Tai Jenso sandalas, — nutraukė jį Julija, tramdydama smaugiančią raudą.

— Mes negalim būti tikri. Negerai būti pernelyg tikriems. Ar ne?

Julija neatsakė. Ji suprato. Ranka nusišluosčiusi nuo skruostų ašaras, atsargiai pakėlė plastikinį maišelį.