Johan Theorin - Prieblanda

Jau iš tolo išvydo geltoną lentelę: Stenvikas 1, o po ja — juoda lipnia juosta perkryžiuotą žodį KEMPINGAS. Stabtelėjusi įsuko į kaimo kelią, besileidžiantį nuo kalkynės prie sąsiaurio.

Už penkių šimtų metrų išniro pirmoji vasarnamių grupelė, visi užkalti ir nuleistomis baltomis langų užuolaidomis. Toliau stovėjo kioskas — įprasta vasarotojų susirinkimų vieta. Nuo jo fasado dabar buvo nuimtos paskutinės laikraščių naujienos, reklama ir gairelės, o langai užverti langinėmis. Šalia buvo rodyklė į pietus, kempingo linkui, ir golfo aikštelė su storu žaliu brezentu užtiestais takais. Ji prisiminė, kad kempingui vadovauja Jerlofo draugas.

Kaimo kelias vedė prie vandens, žemiau pilies suko į dešinę ir toliau bėgo į šiaurę; rytinėje jo pusėje vėl rikiavosi užrakinti vasarnamiai. Kitapus plytėjo akmenuota pakrantė ir sąsiaurio paviršių šiaušė mažos bangelės.

Julija iš lėto pravažiavo pro seną ant storos medinės kojos virš vandens dunksantį malūną. Kiek siekė Julijos atmintis, dešimt metrų nuo vandens ant uolos iškilęs malūnas visad stirksojo apleistas, bet dabar buvo labai susenęs, praradęs kone visą raudoną savo spalvą, o iš sparnų telikusi sutrūkinėjusių tašų kryžmė.

Šimtas metrų už malūno stovėjo Davidsonų giminei priklausanti žvejybos pašiūrė. Ji atrodė gerai prižiūrėta — raudonomis medinėmis sienomis, baltais langais ir juodu kaip degutas stogu. Kažkas neseniai ją nudažė. Lena su Rikardu?

Julija prisiminė, kaip Jerlofas vasarą sėdėdavo priešais pašiūrę ant suoliuko, taisydamas ilgus tinklus, ir kaip ji su Lena, pusbroliais ir pusseserėmis lakstydavo pakrante uosdama aštrų dervos kvapą.

Bet Jerlofas tą dieną prie pašiūrės valė plekšnių tinklą. Nuo to laiko Julijai nepatiko jo žvejojimas.

Dabar prie pašiūrės nieko nebuvo. Vėjas šiureno sausą žolę. Šalia namelio kėpsojo ant šono paversta žaliai dažyta medinė valtis — senasis Jerlofo laivas; jo karkasas taip perdžiūvo, kad tarp viršutinių lentų Julija įžiūrėjo šviesius dangaus ruoželius.

Ji išjungė variklį, bet iš automobilio neišlipo. Neavėjo tinkamais batais ir nevilkėjo prie rudeninių Elando vėjų pritaikytų drabužių, be to, matė ant pašiūrės durų uždėtą didžiulį skersinį su pakabinama spyna. Kaip ir visame kaime, ant langelių iš vidaus irgi buvo nuleistos užuolaidos.

Stenvikas buvo tuščias. Kulisai, viskas vien vasaros teatro kulisai. Nykiai pjesei, bent jau Julijos atveju.

Štai kaip. Beliko pasižiūrėti į Jerlofo vasarnamį. Jis jį pasistatė pats senoje giminės žemėje. Paleidusi automobilį, toliau nuvažiavo besišakojančių kaimo keliu. Pasirinko dešinę šaką, grįžtančią į salos gilumą. Čia augo žemos giraitės, pridengiančios apšiltintus namus, bet visi nuolatinių vėjų talžomi medžiai nuo jūros linko kranto pusėn.

Dideliame sode į dešinę nuo kaimo kelio už aukštų krūmų stovėjo, regis, visai sutrešęs geltonas medinis namas. Dažai atsilaupę nuo sienų, stogo čerpės buvo sutrūkinėjusios ir apsamanojusios. Julija nebeprisiminė, kam priklauso namas, bet jos atminty ši sodyba niekad neatrodė puošni ir prižiūrima.

Toliau tarp medžių į dešinę ėjo keliukas, per vidurį prižėlęs iki kelių siekiančios pageltusios žolės. Julija atpažino įvažą ir įsukusi sustabdė automobilį. Užsivilkusi paltą, išlipo į šaltą orą, kuris jai pasirodė gaivus ir prisotintas deguonies.

Lauke nebuvo visiškai tylu, nes sausus medžių lapus šlamino vėjas, o pakrantėje šniokštė bangos. Bet šiaip daugiau nieko nesigirdėjo: nei paukščių, nei kokių nors balsų, nei transporto.

Mergaitė iš konditerijos neklydo: čia jauteisi lyg Norlando kalnuose.

Kelias iki Jerlofo trobos buvo trumpas ir baigėsi prie žemų akmeninės tvoros vartelių. Julija pravėrė vartelius, šie girgžtelėjo. Ji įėjo į sodą.

Aš jau čia, Jensai.

Rudai dažytas namelis baltais kampais neatrodė taip aklinai užkaltas kaip dauguma kitų Stenviko trobų. Bet jei Jerlofas būtų jame likęs, niekad nebūtų leidęs šitaip išstypti žolei arba geltoniems spygliams ir sausiems lapams užversti sodo. Jos tėvas buvo labai rūpestingas, visad dirbdavo tyliai ir uoliai, kol viską sutvarkydavo.

Juodu su Julijos motina buvo didelių darbštuolių pora. Ypač Ela, visą gyvenimą išlikusi namų šeimininkė, kartais pasijusdavo tarytum ateivė iš devyniolikto amžiaus, iš skurdo epochos, kai saloje nebūdavo nei laiko, nei jėgų juokams ar svajonėms ir kiekvieną vyniojamojo popieriaus skiautelę turėdavai išdžiovinti ir naudoti keletą kartų. Maža, tyli ir užsispyrusi Ela karaliaudavo virtuvėje. Motina retkarčiais paglostydavo Julijai ir Lenai skruostą, bet niekad jų neapkabindavo. O Jerlofas, Julijai augant, juk dažniausiai plaukiodavo jūroje.

Sode ji nepastebėjo nė mažiausio krustelėjimo. Julijos vaikystėje vidury vejos stovėjo vandens siurblys — žaliai dažytas metro aukščio siurblys su didžiuliu čiaupu ir dailiai išlenkta rankena, bet dabar jo nebebuvo. Jo vietoje barkšojo tik betoninis šulinio rentinys.

Į rytus nuo trobos stūksojo akmeninė tvora, o už jos prasidėjo kalkynė. Ji tęsėsi iki pat horizonto. Jei vaizdo nebūtų užstoję medžiai, Julija būtų galėjusi įžvelgti it juodą strėlės antgalį tolumoje kyšančią Marneso bažnyčią; ten ji kelių mėnesių buvo pakrikštyta.

Julija nusigręžė nuo kalkynės ir patraukė prie trobos. Apsukusi tankią sulaukėjusių vynuogienojų gyvatvorę, užlipo keliais rožiniais klinčių laipteliais, kurie vaikystėje atrodė milžiniški. Laiptai baigėsi prie verandėlės užvertomis medinėmis durimis.

Julija paspaudė rankeną, bet durys buvo užrakintos. Kaip ir tikėjosi.

Čia buvo jos kelionės pradžia ir pabaiga.

Nuostabu, kad troba tebestovi, pamanė Julija, nes nuo to laiko, kai pradingo Jensas, pasaulyje įvyko daugybė įvykių. Atsirado naujų valstybių, kitos išnyko. Stenvike didesnę metų dalį veik niekas negyvena, — bet šis namas, iš kurio Jensas išėjo tą dieną, tebestovi.

Julija atsisėdo ant laiptų ir atsiduso.

Aš pavargau, Jensai.

Ji įsistebeilijo į priešais namą Jerlofo sukrautą nedidelę akmenų krūsnį. Viršūnėje kioksojo rievėtas pilkai juodas akmuo, kuris, Jerlofo tvirtinimu, šnypšdamas nukrito iš dangaus ir akmenų kirtykloje devyniolikto šimtmečio gale, kai jo tėvas ir senelis ten dirbo, išmušė kraterį. Senutėlis ateivis iš kosmoso buvo baltai nudryžuotas paukščių išmatomis.

Tą dieną Jensas praėjo pro meteoritą. Jis apsiavė sandalais, išėjo iš namų, kur miegojo jo močiutė, ir laiptais nulipo į sodą. Tai buvo vienintelis abejonių nekeliantis faktas. Kuriuo keliu ir kodėl jis patraukė po to, niekas nežinojo.

Tą patį vakarą parsiradusi iš žemyno, Julija tikėjosi, kad Jensas pasileis prie jos išbėgęs iš namo. Tačiau jos telaukė du policininkai, verkianti Ela ir baisiai įsitempęs Jerlofas.

Dabar Julija panoro išsitraukti raudonojo vyno butelį. Atsisėsti ant laiptų ir, tolydžio gurkšnojant, atsiduoti bevaisėms svajonėms, kol sutems, — tačiau susivaldė.

Kulisai. Šis tuščias sodas, kaip ir visas kaimas, labai priminė teatro sceną, bet pjesė baigėsi prieš daug metų, visi išsiskirstė, ir Julija jautėsi stulbinamai viena.

Keletą minučių ji ramiai pasėdėjo ant laiptų, kol į jūros ošimą įsimaišė naujas garsas. Variklio.

Tai buvo automobilis, senas pavargęs automobilis, pamažėle atburzgiantis kaimo keliu.

Burzgesys nepranyko, artėjo, o paskui prie pat sodo variklis užgeso.

Julija atsistojo, pasilenkė į priekį, ir pro medžius sušmėžavo apvalus automobilis. Senas „Volvas PV“.