Johan Theorin - Prieblanda

— Žudiką? — paklausė Jerlofas.

Ernstas nutilo, pritrintas rankas susinėręs ant kelio.

— Ką tokį?

— Nilsą Kantą. Manau, kad jis migloje susitiko Nilsą Kantą.

Jerlofas tik įrėmė į jį akis, bet Ernsto žvilgsnis buvo rimtas.

— Aš išties manau, kad buvo taip, — patvirtino Ernstas. — Manau, kad Nilsas Kantas parsirado namo iš jūros ar kur dar buvo nusitrenkęs ir prikrėtę naujų šunybių.

Tą sykį jis papasakojo tik tiek. Trumpą prieblandos istoriją. Bet Jerlofas negalėjo jos pamiršti. Jis tikėjosi Ernstą netrukus sugrįšiant su tęsiniu.

Jerlofas toliau vertė užrašų knygutės puslapius. Užrašytų minčių buvo kur kas mažiau nei priminimų, bet greitai ir šie baigėsi.

Jis užvertė knygutę. Daugiau nelabai ką turėjo veikti prie rašomojo stalo, vis dėlto liko sėdėti žvelgdamas į tamsoje svyruojančius beržus. Jie mažumėlę priminė stipraus vėjo blaškomas bures, ir apie tai pagalvojęs Jerlofas prisiminė, kaip pučiant tokiems rudeniniams vėjams pats stovėdavo ant denio žiūrėdamas į pamažu praslenkantį Elando krantą — akmenuotą ir netoliese apstatytą trobomis arba tik tamsią juostą ties horizontu — ir, vos atkūrus šį vaizdą, ant rašomojo stalo suskambo telefonas.

Signalas tyliame kambaryje nuskambėjo garsiai ir šaižiai. Jerlofas palaukė dar vieno skambučio. Dažnai jis iš anksto atspėdavo, kas skambina; šįsyk nebuvo tikras.

Ragelį pakėlė po trečio signalo.

— Davidsonas.

Niekas neatsiliepė.

Linija buvo laisva, girdėjosi nuolatinis elektronų ar kitokių kabelyje besivartančių dalelių zvimbimas, bet tas, kuris laikė prie ausies ragelį, neištarė nė žodžio.

Vis dėlto Jerlofas tarėsi žinąs, ko šis asmuo nori.

— Čia Jerlofas, — prašneko jis į ragelį. — Ir aš jį gavau. Jei skambini dėl sandalo.

Ragelyje tarytum girdėjosi tylus kvėpavimas.

— Gavau jį paštu prieš kelias dienas.

Ragelyje — tyla.

— Man rodos, tu jį atsiuntei. Kodėl tai padarei?

Tik tyla.

— Kur jį radai?

Ragelyje girdėjosi tik zvimbesys. Palaikęs jį prispaustą prie ausies pakankamai ilgai, Jerlofas pasijuto, lyg visoje visatoje sėdėtų vienas, klausydamasis juodų erdvių tylos. Arba jūros šniokštimo.

Po valandėlės kažkas tyliai kostelėjo.

Paskui pasigirdo spragtelėjimas. Ragelis kitame linijos gale buvo padėtas. 3

Vyresnioji Julijos sesuo Lena Lundkvist, stipriai sugniaužusi raktelius, žiūrėjo į automobilį, bemaž vien į automobilį. Dirstelėjusi į Juliją, vėl nukreipė akis į jų bendrą automobilį.

Tai buvo mažas raudonas „Fordas“. Nebenaujas, bet vis dar padengtas blizgančiu laku ir su geromis vasarinėmis padangomis. Jis stovėjo gatvėje ties įvaža, vedančia prie aukšto plytinio Rikardo namo Torslandoje su dideliu sklypu, iš kurio nors ir neatsivėrė vaizdo į jūrą, ši buvo taip arti, kad Julija tarytum užuodė sūraus vandens kvapą. Pro pravirą langą išgirdusi šaižų juoką, Julija suprato, kad vaikai namie.

— Iš tikrųjų mes nenorėtume jo skolinti... Kada paskutinį kartą vairavai? — paklausė Lena.

Ji tebelaikė raktelius, rankas sukryžiavusi ant krūtinės.

— Pernai vasarą, — atsakė Julija ir skubiai priminė: — Bet jis mano... perpus.

Nuo jūros gatve papūtė šaltas ir drėgnas vėjas. Lena vilkėjo tik ploną švarkelį ir sijoną, bet ji nepakvietė Julijos toliau pasikalbėti užėjus į namo šilumą — ir net jei būtų pakvietusi, Julija nebūtų užėjusi. Rikardas greičiausiai laukė viduje, o ji nenorėjo susitikti nei su juo, nei su jų paaugliais.

Rikardas buvo didelis ar gan didelis „Volvo“ gamyklos viršininkas. Be abejo, jis turėjo nuosavą tarnybinį automobilį, kaip ir Lena, Hisingeno pagrindinės mokyklos direktorė. Jiems labai sekėsi.

— Tau jo nereikia, — pridūrė Julija tvirtu balsu. — Turėjai jį tik todėl... todėl, kad aš nenorėjau vairuoti.

Lena vėl pasižiūrėjo į automobilį.

— Taip, taip, bet Rikardo duktė čia atvažiuoja kas antrą savaitgalį ir norėtų...

— Aš sumokėsiu už visą benziną, — nutraukė ją Julija.

Ji neišsigando savo vyresnės sesers, niekad jos nebijojo, o dabar nusprendė važiuoti į Elandą.

— Tikriausiai, bet svarbu ne tai, — pasakė Lena. — Kažkas atrodo ne visai gerai. O dar draudimo painės. Rikardas sako, kad...

— Aš tik nuvažiuosiu juo į Elandą. Ir vėl grįšiu į Geteborgą.

Lena pakėlė akis į namą: už užuolaidų švietė veik visi langai.

— Jerlofas nori, kad aš nuvažiuočiau, — toliau kalbėjo Julija. — Vakar su juo šnekėjaus.

— Bet kodėl jis to nori dabar ? — Nelaukdama atsakymo, Lena vėl paklausė: — Ir kur tu gyvensi? Juk negali apsistoti senelių namuose — kiek žinau, jie neturi svečių kambario. O troba Stenvike užkalta, mes išjungėm elektrą ir vandenį...

— Rasiu išeitį, — atšovė Julija ir tik tada suprato nežinanti, kur apsistos. Apie tai nepagalvojo. — Bet ar galima jį pasiimti?

Ji jautė seserį benusileidžiant ir laukė greito atsakymo, kad išėjęs Rikardas nepadėtų žmonai išvengti automobilio skolinimo.

— Taip... — sutiko Lena. — Pasiskolink. Aš tik kai ką pasiimsiu.

Ji nuėjo prie automobilio, jį atidarė ir išsitraukė keletą popierių, akinius nuo saulės ir pusę plytelės „Marabou“ šokolado.

Grįžusi prie Julijos atkišo raktelius. Julijai šiuos paėmus, padavė dar vieną daiktą.

— Paimk ir šitą. Kad galėtume su tavim susisiekti. Aš ką tik darbe gavau naują.

Tai buvo juodas mobiliukas. Galbūt ne mažiausio modelio, bet gana mažas.

— Aš nemoku naudotis, — sutriko Julija.

— Tai lengva. Pirmiausia surenki kodą... štai šį. — Lena ant lapuko užrašė kodą ir telefono numerį. — Skambindama surenki visą numerį, ir, žinoma, nepamiršk srities kodo, o tada paspaudi šitą žalią mygtuką. Dar likę truputis pinigų, paskui mokėsi pati.

— Puiku. — Julija paėmė telefoną. — Ačiū.

— Na... važiuok atsargiai. Perduok linkėjimų tėtei.

Julija linktelėjo ir nuėjo prie automobilio. Įsėdusi užuodė sesers kvepalus, paleido variklį ir nuvažiavo.

Jau buvo prieblanda. Riedėdama per Hisingeną dvidešimčia kilometrų lėčiau nei leistina greičio riba, Julija pagalvojo, kodėl jiedvi su Lena negali pasižiūrėti viena į kitą ilgiau nei keletą sekundžių. Seniau jos artimai draugavo, — juk dėl Lenos Julija kadais atsikraustė į Geteborgą, — bet dabar draugystė atšalo. Ir santykiai ypač įsitempė po to penktadienio prieš keletą metų, kai Julija Lenos ir Rikardo namuose apsilankė paskutinį kartą, pakviesta nedidelės vakarienės be vaikų, ir pobūvis baigėsi tuo, kad Rikardas padėjo vyno taurę ant stalo ir atsistojęs leptelėjo: „Ar būtina visą laiką gromuliuoti dvidešimties metų senumo nemalonius įvykius? Aš klausiu: ar būtina?“

Jis buvo piktas, apgirtęs ir prikimęs — nors Julija tik probėgšmais paminėjo Jenso dingimą, kaip savo prastos savijautos priežastį.

Lenos balsas nesudrebėjo, kai ji, staigiai metusi žvilgsnį į Juliją, ištarė žodžius, dėl kurių Julija po dvejų metų atsisakė drauge su seserim važiuoti į Elandą, kad padėtų Jerlofui persikraustyti iš trobos Stenvike į Marneso senelių namus.

„Jis nebegrįš, — pasakė Lena. — Juk visi žino... Jensas miręs, Julija... Tikriausiai ir tu supranti?“

Kas iš to, kad Julija pašokusi isteriškai ant jos užriko — bet Julija vis tiek taip padarė.

Julija parvažiavo namo, pasistatė automobilį gatvėje ir nuėjo krautis daiktų. Prisikimšusi drabužių dešimties dienų išvykai, įsimetusi tualeto reikmenų, keletą knygų (ir du butelius raudonojo vyno bei šiek tiek tablečių), suvalgė sviestainį ir vietoj vyno išgėrė vandens. Paskui atėjo vakaras ir metas gultis.